Valstybinis Šiaulių dramos teatras kiekvieną pavasarį atvyksta į Kauną. Šįsyk gastrolių spektakliai tokie, kad sau tinkamą išsirinks ir intelektualai, ir klasikinės dramos gerbėjai, ir tiesiog pasiilgusieji šviesios romantinės istorijos.

Šeštadienį kauniečiai kviečiami į "Girstučio" kultūros centrą pasigalynėti su Samuelio Becketto minties galia absurdo dramoje "Žaidimo pabaiga". Kitos savaitės viduryje Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje dvi meilės, svajonių ir pasitikėjimo istorijos: trečiadienį amerikiečių klasiko Tennessee'o Williamso drama "Geismų tramvajus", o pektadienį – prancūzų dramaturgo Marcelio Pagnolio romantinė istorija "Duonkepio žmona".

Dramos "Žaidimo pabaiga" (rež. Paulius Ignatavičius) centre – sukriošęs, ligotas ir piktas, bet bandantis išbūti besikartojančiame laike ponas Hamas (akt. Sigitas Jakubauskas), kurį slaugo tarnas Klovas (akt. Dalius Jančiauskas – už šį vaidmenį apdovanotas kaip geriausias šio sezono Šiaulių aktorius). Viena vertus, meilė, rūpestis ir baimė likti vienam, kita vertus, jie vienas kitam įgrisę iki skausmo. Tą skausmingą ryšį sustiprina iš atminties išnyrantys pono tėvai. Tai lyg tam tikras meilės išbandymas. Baisiausia – ne mirtis, o jos laukimas, kai ta pabaiga vis neateina ir žaidimas tęsiasi.

Esminis klausimas, kurį šiame spektaklyje kelia režisieriaus, – kaip išlikti žmogumi besikartojančiame laike, kaip nepasiduoti rutinai, kuri veda į susvetimėjimą. Galbūt tinka S.Becketto siūlomas receptas – gyvenimas be prasmės, gyvenimas kaip žaidimas. "Tik suvokę, kad gyvenimas yra absurdas ir neturi jokios prasmės, galime pamilti jį ir paversti žaidimu, kupinu tikėjimo", – sako P.Ignatavičius.

Dviejų dalių dramą "Geismų tramvajus" Šiauliuose režisavo Algirdas Latėnas. "Geismų tramvajus" – absoliučiai laiko nepaliesta pjesė, o medžiaga – velniškai sunki. Norėtųsi, kad po spektaklio kažkiek pasikeitę išeitų visi: ir aš, ir aktoriai, gal net ir žiūrovai", – trokšta režisierius.

Scenoje vyksta žmogiškų jausmų bei gyvuliškų aistrų drama, neišsipildžiusių svajonių, meilės, laimės troškimo ir žiaurios tikrovės konfliktas kyla, kai susitinka du antipodai: trapi virš realybės plevenanti plaštakė Blanša (akt. Monika Šaltytė) ir pragmatiškas Stenlis (akt. Rolandas Dovydaitis), kurio esminė savybė – jėga.

Kai T.Williamsas rašė pjesę "Geismų tramvajus" (1947 m.), jo kurtas amerikietiško didmiesčio kvartalo vaizdas su tautų maišalyne, primityvių neišprususių imigrantų ir romantiškosios viešnios priešprieša buvo to laiko permainų aktualija. Šiuolaikiniame migracijos kontekste žiūrovams Stenlis ir jo draugužiai gali pasirodyti visiškai normalūs žmonės, o trapios sielos, nepraktiška Blanša – ateivė. Vis dėlto troškimas mylėti, tikėti ir galia svajoti lieka nepakitę.

Kitas šiauliečių spektaklis – dviejų dalių M.Pangolio romantinė istorija "Duonkepio žmona", režisuota kauniečio Arvydo Lebeliūno, pernai tapo teatrų sezono favoritu: net dviejuose festivaliuose žiūrovai išrinko jį geriausiu spektakliu, jo žiūrėti renkasi pilnos salės. Duonkepį scenoje įkūnijęs aktorius S.Jakubauskas už šį vaidmenį tris kartus pelnė geriausio aktoriaus titulą ir buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui.

Neištikimybės istorija, kai duonkepio gražuolė žmona naktį pabėga su jaunu piemeniu, scenoje virsta gražiu ir kiek romantišku pasakojimu apie atleidimą, meilę, stipresnę už pyktį ir nusivylimo kerštą. Šmaikštus tekstas ir aktorių vaidyba nepalieka abejingų: publika ir juokiasi, ir verkia.