Galerija "Aukso pjūvis" Kaune – viena iš nedaugelio kultūrinių erdvių, skiriančių nemažai dėmesio keramikos menui plėtoti ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu. Šiuo metu čia veikia menininkės Virginijos Ridikaitės-Laužadienės keramikos darbų paroda "Iš mano sodo". Autorė jau yra surengusi individualią savo kūrybos parodą, bet pastarąją vadina pirmąja tikrai personaline paroda – išpažintimi žiūrovui.

Nostalgijos poskoniai

V.Ridikaitės-Laužadienės keramikos darbuose gausu archajiškų motyvų – stilizuotas senovinės lietuvių nuotakos biustas, puoštas tradiciniu nuometu (jau tapęs vienu iš jos kūrybos skiriamųjų ženklų), numindžioti medinės trobos slenksčiai, skaldytų pliauskų elementai. Visa tai mintyse padeda nupiešti idilišką senovinės senelių sodybos vaizdinį, kurio dažnas miesto gyventojas – ir net tik miesto – ilgisi, kartais net ir niekada nebuvęs tokio gyvenimo dalimi.

Tai matyti iš to, kaip šiandienis žmogus stengiasi sukurti, atkurti tai, kas prieš daugelį metų mūsų seneliams ir proseneliams buvo natūrali gyvenimo būdo dalis. Senas medinis stalas, laiko ir aplinkos paveiktu paviršiumi, kadaise buvęs nepakeičiamu kasdienės buities atributu; rankomis siuvinėta išblukusi staltiesė, suskeldėjusi molinė puodynė, senelio rankomis sukalta ir margaspalviais raštais išpiešta skrynia – visa tai labai traukia šiuolaikinį žmogų. Greičiausiai todėl, kad leidžia tiesiogiai prisiliesti prie to, kas yra, buvo tikra.

Labai dažnai nostalgija autentiškiems praeities reliktams tėra tik tam tikro estetinio poreikio patenkinimo siekis, be kitokių gilesnių prasmių ieškojimo, siejamo, pavyzdžiui, su brangaus žmogaus ar laimingos vaikystės prisiminimu.

Materializuota atmintis

Jei relikvija mums reiškia kur kas daugiau nei tik gražų gyvenamosios aplinkos elementą, išlikusi ji įprasminama visiškai naujame kontekste ir yra labai svarbi mūsų tautinio identiteto formavimo bei kultūrinės atminties išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms dalis. Taigi čia emocija prasideda nuo materialaus daikto, kuris žmogui kelia malonių asociacijų.

Taip yra su V.Ridikaitės-Laužadienės kūryba, tik autorė pirmiausia remiasi ne apčiuopiamu daiktu, o savo atmintimi. Tuomet ima kurti tam tikras formas, kitaip tariant, iškilusiems vaizdiniams suteikia materialų pavidalą. Rankomis minkydama molį, ji kuria unikalius darbus ir taip savo išgyvenimais dalijasi su kitais. Tos formos atrodo organiškos ir gamtiškos, tarsi jau pažįstamos, kartu pateiktos visiškai naujai. Būtent asmeninių prisiminimų įamžinimas materijoje leidžia pačiai išgyventi juos vėl, o žiūrovui sukelti tam tikrų vaizdinių, susijusių su jo individualiais patyrimais.

Parodoje eksponuojami menininkės kūriniai – tarsi dirgikliai, sužadinantys mūsų smegenyse tą dalį, kurioje išsaugota svarbi ir vertinga mums informacija, galinti kaskart iš naujo nuteikti apmąstymams. Autorė, iš savo vaikystės sodo surankiojusi brangių prisiminimų fragmentus, atsispindinčius paslaptinguose molio kūriniuose, pateikia juos jau XXI a. žmogui šį amžių žyminčioje erdvėje.

Balsai iš nebūties

V.Ridikaitė-Laužadienė nuosekliai kuria laikydamasi vienos linijos – dirba su šamotiniu moliu, kuria paprastas, kartais grubokas formas. Neretai kūriniai atrodo lyg natūralios gamtos elementai, tik lengvai paliesti žmogaus rankos. Jiems naudojami tik žemės atspalviai – rudi, balti, kartais – mėlyni.

Ne tik vizualinius, bet ir taktilinius pojūčius veikia įvairūs ornamentai, rašmenys, simboliai, ženklai, išrašyti ar įspausti paviršiuose taip, kad norisi užsimerkti ir rankomis slankioti kūrinio paviršiumi, nes, regis, kad čia paslaptingu raštu užkoduota informacija gali pateikti atsakymus į mums rūpimus sudėtingus egzistencinius klausimus.
Pasitelkdama Biblijos motyvus, fragmentus iš Kristijono Donelaičio poemos "Metai", mėgstamų eilėraščių motyvus ji tarsi atrenka, tai, kas, kūrėjos manymu, yra svarbiausia – universalias gyvenimo tiesų ištraukas. Taip skatina žiūrovą ne tik prisiminti, bet ir mąstyti bei domėtis.

Jautrūs šviesiais vaikystės atsiminimais ir sentimentais lietuviškam kaimui grįsti kūriniai primena apie tai, kad kadaise egzistavo ir toks pasaulis, neretai šiandieniam žmogui beveik nepažįstamas, todėl svetimas. Svarbu, kad kiekvienas atpažintume, jog tai yra mūsų lietuviškos kultūros ženklai, kurie vis dar svarbūs, nors ir atėję iš, regis, tolimos praeities.

V. Ridikaitė-Laužadienė savo kūriniais per asmeninių išgyvenimų spektrą pateikia daugybę nuorodų ar tam tikromis užuominomis skatina domėjimąsi praeities kultūra, taip parodydama, kad ši yra svarbi mūsų egzistencijos ir išlikimo prasme.

Kas? V.Ridikaitės-Laužadienės keramikos paroda "Iš mano sodo".
Kur? Galerijoje "Aukso pjūvis".
Kada? Veikia iki kovo 27 d.