Pereiti į pagrindinį turinį

Kaunietiškos A.Žukausko-Vienuolio asmeninio gyvenimo akimirkos

2022-04-29 17:00

Ar rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis norėjo pabėgti į Anykščius nuo didmiesčio gyvenimo, ar jo dvasia tikrai buvo atsiskyrėliška, mėgstanti vienumą? Kad ir kaip gajūs per ilgą laiką susiformavę stereotipai, turėtume pasakyti ne. Tas noras buvo padiktuotas gyvenimo realijų, o ne sielos šauksmo.

Dviese: A. Žukauskas-Vienuolis su sūnumi Stasiu, tuo metu tarnavusiu Lietuvos kariuomenėje. Kaunas. 1937. VŽM 4957 Dviese: A. Žukauskas-Vienuolis su sūnumi Stasiu, tuo metu tarnavusiu Lietuvos kariuomenėje. Kaunas. 1937. VŽM 4957 Dviese: A. Žukauskas-Vienuolis su sūnumi Stasiu, tuo metu tarnavusiu Lietuvos kariuomenėje. Kaunas. 1937. VŽM 4957 Dviese: A. Žukauskas-Vienuolis su sūnumi Stasiu, tuo metu tarnavusiu Lietuvos kariuomenėje. Kaunas. 1937. VŽM 4957 Dviese: A. Žukauskas-Vienuolis su sūnumi Stasiu, tuo metu tarnavusiu Lietuvos kariuomenėje. Kaunas. 1937. VŽM 4957 Dviese: A. Žukauskas-Vienuolis su sūnumi Stasiu, tuo metu tarnavusiu Lietuvos kariuomenėje. Kaunas. 1937. VŽM 4957 Dviese: A. Žukauskas-Vienuolis su sūnumi Stasiu, tuo metu tarnavusiu Lietuvos kariuomenėje. Kaunas. 1937. VŽM 4957 Dviese: A. Žukauskas-Vienuolis su sūnumi Stasiu, tuo metu tarnavusiu Lietuvos kariuomenėje. Kaunas. 1937. VŽM 4957 Dviese: A. Žukauskas-Vienuolis su sūnumi Stasiu, tuo metu tarnavusiu Lietuvos kariuomenėje. Kaunas. 1937. VŽM 4957 Dviese: A. Žukauskas-Vienuolis su sūnumi Stasiu, tuo metu tarnavusiu Lietuvos kariuomenėje. Kaunas. 1937. VŽM 4957 Dviese: A. Žukauskas-Vienuolis su sūnumi Stasiu, tuo metu tarnavusiu Lietuvos kariuomenėje. Kaunas. 1937. VŽM 4957

Įvykių sūkuryje

Koks buvo A.Žukauskas-Vienuolis, kai 1919 m. apsigyveno Kaune, Ukmergės pl. 20, dabar perstatytame mediniame name, buvusiame kieme už dabartinio Savanorių pr. 18, gražioje, arti centro, bet nepalankioje gyventi ir verslui vietoje? Tuo metu jam reikėjo mažiau patogumų, daugiau veiklos ir savęs realizacijos.

Įsidarbinęs „Lietuvos“ laikraščio korespondentu, taip pat buvęs daugelio kitų periodinių leidinių bendradarbiu, 1919 m., kaip pats rašo šauliškuose atsiminimuose (Ką aš atsimenu apie Lietuvos Šaulių Sąjungos kūrimąsi / A.Vienuolis // Trimitas.–1939, Nr. 25, p. 593), sėdėjo su dar šešiais bendradarbiais namo Maironio ir K.Donelaičio gatvių kampe nedideliame kambaryje, pažymėtame 11-uoju numeriu, šalia buvo dar ir laikraščio „Saulėtekis“ redakcija, daug kitų valstybinių, vyriausybinių įstaigų.

A.Žukauskas darė viską, ko reikėjo jaunai Lietuvos valstybei, neskaičiuodamas darbo valandų, be jokio išankstinio darbų paskirstymo, vykdamas ten, kur buvo siunčiamas. Jis pats aktyviai įsitraukė į šaulišką gyvenimą, nevengė nei fronto, nei Seimo, nei žurnalistų ar rašytojų pobūvių. Beje, buvo vienas Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos steigėjų ir šios sąjungos kasininku (Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos steigimo dokumentai. 1922. LCVA, f. 402, ap. 4, b. 226, l. 1–6).

Jam patiko būti įvykių sūkuryje, ar tai būtų Vilkolakio teatro pobūvis rašytojui, diplomatui Ignui Šeiniui pagerbti, kurį aprašė 1919 m. „Vejos“ žurnale, ar pobūvis Kazio Binkio bute 1921 m., pagerbiant į Kauną atvykusį rusų rašytoją Andrejų Belą, ar įvairūs minėjimai, susitikimai, interviu, ar Seimo, į kurį labai norėjo patekti, vienos darbo dienos aprašymas „Tautos“ laikraščio korespondento Seime amplua (Mūsų korespondento Steigiamojo Seimo 20-tojo posėdžio įspūdžiai / A.Vienuolis // Tauta.–1920, liep. 6, p. 2–3).

Feljetonininko plunksna

Nors pirmajame laiške Leokadijai savo ankstesnius santykius su moterimis jis įvardijo kaip komplikuotus ir tik tikriausioji gyvenimo Draugė tą požiūrį kardinaliai pakeitusi (kitaip ir negalėjo rašyti įsimylėjęs jaunuolis), bet gyvenimo būdu Kaune 1919–1922 m. jis tikrai nebuvo Vienuolis, o gyvenimo jam mestus iššūkius (frontas su bolševikais ir kita) išnaudojo kūrybai, dažniausiai jo mėgstamam feljetonų žanrui.

Ir šiais laikais verta paskaityti A.Žukausko feljetonus, 1919 m. publikuotus laikraštyje „Lietuva“, – „Sulaukė“ apie tariamąjį „išvaduotojų“ laukimą, „Saulėtekyje“ – „Parapijos komiteto įgaliotinio pasipasakojimą“, pašiepiantį įvairių komitetų, tarybų organizavimą, ar 1920 m. „Lietuvoje“ išspausdintą nedidelį feljetoną „Kaunas evakuojas“ su mintimi, kad laimi ne galingas, bet teisingas.

Šiuolaikiškai skamba ir 1929 m. parašytas feljetonas „Protestas“ (Lietuvos aidas.–1929, vas. 15, p. 2), kuriame autorius tarsi suabejoja, ar žmogus tikrai protinga būtybė, jei neatsižvelgdamas į savo poreikius braunasi į svetimą sritį, o įsibrovęs vis tiek nenurimsta, nepasitenkina, jam vis negana. Juo daugiau turi, juo daugiau nori, sukelia karus, žudo, kai koks gyvūnas, patenkinęs savo ėdesio poreikius, elgiasi daug protingiau. Keletą feljetonų A.Žukauskas-Vienuolis parašė tarsi užbėgdamas įvykiams už akių, įsivaizduodamas, kaip galėtų švęsti Vasario 16-ąją 2018, 2021, 2022, 2023, 2024, 2025, 2026, 2027, 2028 m. Visus šios serijos feljetonus jungė įsitikinimas, kad po 100 metų Vilnius bus mūsų, ir tai išsipildė.

Gyvenimo būdu Kaune 1919–1922 m. jis tikrai nebuvo Vienuolis, o gyvenimo jam mestus iššūkius (frontas su bolševikais ir kita) išnaudojo kūrybai, dažniausiai jo mėgstamam feljetonų žanrui.

Įdomu tai, kad kai kuriuos A.Žukausko-Vienuolio feljetonus pastebėdavo, ir po kurio laiko, pvz., Jurgis Petrauskas 1930 m. per radiją perskaitė jo „Parapijos komiteto įgaliotinio pasipasakojimą“, už tai autorius laiškelyje J.Petrauskui buvo labai dėkingas ir pasiuntė dar vieną feljetoną, kurį J.Petrauskas gal taip pat perskaitysiąs. Šis laiškelis, saugojamas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (A.Vienuolio laiškas aktoriui Jurgiui Petrauskui. Kaunas. 1930 11 09. MLLM R 29238) taip pat yra svarbus liudijimas, kur A.Žukauskas buvo apsigyvenęs, kai 1930 m. atvyko į Kauną, – laiške nurodyta, kad jo adresas dabar esąs Biržų g. 3 (šiuo metu tai šiek tiek pasikeitęs namas Biržų g. 5, šalia Žaliakalnio turgaus).

A.Žukauskas kaip žurnalistas taip pat dalyvavo pasirašant Taikos sutartį su Rusija Maskvoje, o tą misiją išnaudojo kaip peną savo mėgstamam Kauno pirmojo laikotarpio žanrui – feljetonams. Be to, tikėjosi parsivežti iš Maskvos į Lietuvą savo pirmąją žmoną Sofiją Jackūnaitę-Žukauskienę su sūneliu Stasiu, bet tai pavyko ne iš karto. 1920 m. rudenį Sofija jau buvo Lietuvoje, nuo 1922 m. birželio 8 d. dirbo Lietuvos universitete mašininke, 1922–1926 m. studijavo Lietuvos universiteto medicinos fakultete odontologiją, o nuo 1926 m. jau vertėsi dantų gydytojos privačia praktika Kaune (tebedirbdama universitete mašininke ir svetimų kalbų korespondente), iš pradžių gyveno ir dirbo E.Ožeškienės g. 21 (dabar namas E.Ožeškienės g. 31), paskui Žemaičių g. 21 (dabar Žemaičių g. 17) ir tie namai A.Žukauskui tikrai nebuvo svetimi (net ir įsigijus savo namą Kaune, P.Višinskio g. 8).

Įkvėpimas: A. Žukausko sūnus Stasys. Apie 1940. VŽM 2385. / K. Šimonio iliustr.

Pirmoji santuoka

Nors, kaip prisipažino vienoje iš autobiografinių detalių ir literatūrinės išmonės sukonstruotoje novelėje (Už jūrų marių / A.Vienuolis // Jaunoji karta.–1935, Nr. 15, p. 323-324 ; Nr. 16, p. 339–340), Sofijos (daug kur rašoma Zofijos) niekada nemylėjo, bet vertino jos buities sugebėjimus, darbštumą, meilę jam ir jų abiejų sūnui, ir po 1924 m. daug bendravo, jei ne gyvai, tai bent laiškais, ypač karo metais, kai kartu ieškojo išvežto Stasio ir kai norėjo padėti vargingai gyvenančiai buvusiai žmonai.

Geri santykiai su pirmąja žmona išliko ir po 1924 m., kai slapta susituokė su Leokadija, o 1942 m. net siūlė apsigyventi Sofijai jo name P.Višinskio g. 8, kur ji galėsianti gyventi antrame aukšte, o kol nėra paties A.Žukausko su antrąja žmona, galėsianti naudotis ir butu trečiame aukšte, žadėjo net mokėti už ją mokesčius, kai tik bus grąžinta namo nuosavybė (sovietai 1940 m. namą buvo nacionalizavę).

Šie 1942 m. parašyti A.Žukausko laiškai pirmajai žmonai iš Anykščių į Kauną, kaip ir daug kitos kaunietiškos A.Žukausko medžiagos, saugoma A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje Anykščiuose. Už geranorišką pasidalijimą medžiaga esu dėkingas šio muziejaus, taip pat Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus, Kauno regioninio valstybės archyvo ir kitų institucijų, saugančių A.Žukausko archyvinius dokumentus, nuotraukas, darbuotojams.

Kasdienybės gudrybės

Grįžtant prie rašytojo ir jo pirmosios žmonos santykių, galima paminėti, kad jie abu kartais pasinaudodavo saviems tikslams tuo, kad negyvena kartu. A.Žukauskas laiške J.Tumui-Vaižgantui delikačiu antrosios santuokos, kad ir neoficialiu, įforminimo reikalu, tebegaliojant bažnytinei santuokai su Sofija, rašė: „Gal ir Tamstai žinoma yra, kad konsistorija davė mums su žmona seperatiją (leidimą gyventi atskirai) dar 1922 m. Mano buvusioji žmona jau prisitaikino prie naujų aplinkenybių ir surado sau gyvenimo draugą, ir tai niekam nėra paslaptis.“ (A.Žukausko-Vienuolio laiškas iš Anykščių į Kauną Juozui Tumui Vaižgantui. 1924 02 03. VU bibl. Rankr. sk. D 227).

Nei perdėtas pamaldumo vaizdavimas, kai prie kiekvieno savo rašinio pridedąs „Laimink, Dieve“, nei tikrai Žemaičių vyskupijos kurijos 1922 m. išduotas leidimas gyventi atskirai, nei tariamas pirmosios žmonos gyvenimas su kitu (Sofija su niekuo kitu taip ir nebuvo susidėjusi) nepagelbėjo bažnytinės santuokos įteisinimui, nors neoficiali civilinės santuokos ceremonija, laiminant tam pačiam J.Tumui-Vaižgantui, vis dėlto įvyko 1924 m. sausio 23 d., taigi dar iki rašytojo laiške mylimajai planuoto pirmo bučinio (oficiali civilinė santuoka buvo įteisinta tik 1940 m., o bažnytinės santuokos, aišku, nebuvo visai, tad pagal ano meto nuostatas visas bendras poros gyvenimas buvo nuodėmingas, susimetus).

Sofija taip pat šiek tiek paspekuliavo, apsimesdama, kad yra našlė ir vyras dėl to negalįs jos išlaikyti, tad slegiant mokesčiams ir savo, artimųjų ligoms, negalinti net tarnaitės išlaikyti (tenka apsieiti be jos). Ji protestuodama dėl mokesčių rašė: „Kitų dantų gydytojų vyrai gauna didelį atlyginimą ir visas žmonos išlaidas, kaip jos buto, šviesos, tarnaitės ir t.t. apmoka. O aš esu persiskyrusi ir jokios pašalpos iš jo negaunu, turiu viena visą savo šeimą išlaikyti. 1935 m. mano motina apie 6 mėn. sunkiai sirgo veido egzema, o šiais metais dukrelė – gripu, kiaulyte ir bronchitu. Man taip pat teko 2 savaites išgulėti: nuo skersvėjo buvau gavusi paralyžą. Dėl viršuj suminėtų nenumatytų didelių ligos išlaidų, o taip pat nepavydėtino šeimos būvio – sunkaus našlės turinčios šeimą gyvenimo – turiu garbę maloniai prašyti atleisti mane nuo papildomojo 51,47 litų mokesčio už 1935 metus ir atitinkamai sumažinti 1936 m. avansinius mokėjimus.“ ( Dantų gydytojos Žukauskienės Zofijos, gyv. Žemaičių g. 21, b. 4, protestas Kauno miesto darbo pajamų mokesčių komisijai. 1936 06 13. KRVA, f. 209, ap. 4, b. 1397, l. 16).

Rašinyje „Už jūrų marių“ A.Žukauskas prasitarė ne tik apie santykius su pirmąja žmona, bet ir apie trauką laikinosios sostinės gyvenimui, savo kandidatavimą į Seimą pavaizdavo kaip sėkmingą (rašytojas iš tikrųjų kandidatavo į Steigiamąjį Seimą Santaros sąraše, 15 numeriu, bet į Seimą nepateko), o paskui turėjęs būti turtingas, nerūpestingas gyvenimas Kaune, matyt, ir liko rašytojui kaip svajonė, kuri neišsipildo, kaip ir novelėje.

Neslėpė jausmų

Ypač gražūs rašytojo pirmieji laiškai antrajai žmonai Leokadijai Ermušaitei, su kuria susipažino 1923 m. rudenį Kaune, o laiškus parašė 1924 m. pradžioje iš Anykščių, kur tikėjosi parsivežti ir Kaune, A.Mickevičiaus g. 8 (dabar šioje vietoje kitas pastatas, A.Mickevičiaus g. 16) gyvenusią mylimąją.

Pirmuosiuose laiškuose Leokadijai ir jai 1924 m. dedikuotoje nuotraukoje rašytojas ją vadino Liusia (nuotraukos antroje pusėje buvo įrašyta: „Savo tikrajai gyvenimo Draugei Liusei. 1924-01-27“. VŽM 3374), vėlesniuose laiškuose jau rašydavo Mamute, taip, kaip ją vadindavo kartu su vaikais, sūnumi iš pirmosios santuokos Stasiu ir dukra Laimute, o pats save vadindavo Tėtušiuku.

Pirmajame 1924 m. sausio 23 d. laiške (A.Žukausko-Vienuolio laiškas iš Anykščių į Kauną Leokadijai Ermušaitei, ant voko užrašant „Jos Malonybei P-lei L.Ermušaitei, Kaunas, Mickevičiaus g. N 8, but. 7“. 1924 01 23. VŽM 4111 (D 349) rašė, kad atvažiuos į Kauną pasiimti savo Liusės vasario 14 d., tikriausiai neatsitiktinai pasirinkta ši data, juo labiau kad ir kitame, vasario 4 d., laiške, rašė, jog tą dieną pirmą kartą savo Liusią pabučiuosiąs ir tai sujungsią juos amžinai.

Pirmajame laiške neužmiršo ir sūnelio Stasio komplimentų būsimai Mamutei, abu pabučiavo labai jaunos, kaip Stasiukui atrodė, mamos atvaizdą (beje, su dedikacija „Moteris – Vienuoliui 20 I 1924“. VŽM 3517), o prie laiško pridėtas ir Stasiuko vaikiška ranka užrašytas pageidavimas, kad Mamutė greičiau atvyktų. Neužmiršo rašytojas ir labai praktiškų pageidavimų, kad mylimoji išmoktų spausdinti „Remingtono“ mašinėle ir tai jiems labai praversią spausdinant jo rankraščius, o ir darbui vaistinėje tai būsią reikalinga.

Praktiški sumetimai

Kupinas ne tik meilės, bet ir labai praktiškų būsimos abiejų buities dalykų ir antras A.Žukausko laiškas Leokadijai (A.Žukausko-Vienuolio laiškas iš Anykščių į Kauną Leokadijai Ermušaitei. 1924 02 04. VŽM 4112 (D 350). Pirmiausia šalia bučinio planavo ir apsilankymą Kaune pas notarą, suteikiant mylimajai turtinių garantijų ateičiai. Rašė išsiųsiąs jai 700 litų abiejų būsimam butui įrengti ir net išvardijo buities dalykus (užuolaidas, kilimą ant sienos prie jų lovos, kilimėlius po kojų, praustuvę ir, aišku, rašomąją mašinėlę, jei liktų pinigų), ką Liusia už tuos 700 litų turėtų nupirkti.

Žadėjo vėliau pasirūpinti ir mylimosios išvaizda, drabužiais ir užsiminė, kad jam labiau patikę jos ilgi plaukai, tai kol jie užaugs, gal jo Liusia dar kokį peruką įsigytų.

Įrengti butą Anykščiuose planuota tikriausiai ne dėl to, kad Kauno atsiskyrėliškas rašytojas, kaip daug kam atrodė, vengė. A.Žukauskas iš tikrųjų nebuvo nei asketiškas, nei labai užsidaręs.

Kaunas, kai planavo gyvenimą kartu su Liusia, buvo neparankus, bent tuo metu, dėl kelių praktiškų priežasčių (A.Žukauskas mokėjo būti ir praktiškas, ir taupus). Viena, Anykščiuose pagaliau susitvarkius vaistinės nuosavybės reikalus, gaila buvo palikti tą tuo metu stabilų gyvenimo pamatą (nors, kaip vėliau paaiškėjo, pareikalavusį daug nervų, pastangų ir sveikatos). Pajamos iš rašymo A.Žukauskui neatrodė stabilios ir pakankamos, kad vien tam atsidėti. Be to, gyvendamas Anykščiuose tikriausiai tikėjosi nuslėpti santuokos įregistravimo tebegaliojant ankstesnei bažnytinei santuokai faktą, kad nebūtų kaltinamas gyvenantis nuodėmėje (o viešosios nuomonės rašytojas labai paisė).

A.Žukauskui-Vienuoliui bendradarbiaujant laikraščiuose, žurnaluose, leidžiamuose Kaune, dalyvaujant Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Lietuvių rašytojų draugijos įvairiuose renginiuose, rūpinantis savo raštų, straipsnių išleidimu, sūnui mokantis Tėvų jėzuitų gimnazijoje Kaune, paskui tarnaujant Lietuvos kariuomenės antro pėstininkų pulko 1-ajame inžinerijos batalione Šančiuose ir studijuojant Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakultete farmaciją, neišvengiamai tekdavo ne tik rašyti laiškus įvairiems asmenims Kaune, bet ir kartkartėmis ten atvykti, ilgiau ar trumpiau apsistoti. A.Žukausko-Vienuolio planuose atsirado mintis išsinuomoti Kaune būstą ir ten ilgėliau pagyventi, kad nereikėtų dažnai važiuoti ar viską derinti laiškais.

Nemalonumai Anykščiuose

Pagyvenęs Kaune ir dažnai ten atvykstantis rašytojas neatmetė galimybės ilgainiui išnuomoti ar patikėti kažkam savo vaistinę Anykščiuose, o Kaune įsigyti nuolatinę gyvenamąją vietą, puoselėjo viltis nusipirkti Kaune namą, po kurio laiko tos mintys ir tapo kūnu. Tačiau nuo pasidalijimo tarp Anykščių ir Kauno, kaip parodė gyvenimas, tai neišgelbėjo.

Lūžio tašku galėjo tapti konfliktas su Anykščių gydytoju, Latvijos piliečiu Hermanu Šumacheriu. Su šiuo prieštaringai vertinamu asmeniu, spaudos draudimo laikais platinusiu lietuvišką spaudą, o su Kaunu susijusiu ir dėl to, kad ilgą laiką buvo paskutinio Kauno gubernatoriaus Piotro Veriovkino ir jo šeimos asmeniniu gydytoju, A.Žukauską iš pradžių siejo draugiški santykiai. Jis net buvo apgynęs H.Šumacherį, kai norėta neleisti Latvijos piliečiui užsiimti gydytojo praktika Lietuvoje ir, jo paties žodžiais, gimtadienio proga buvo atnešęs net savo gamybos likerio. Tačiau po 1929 m. kilusio konflikto dėl nesąžiningos konkurencijos, kai H.Šumacheris neleistinais būdais protegavo konkurento Hopeno įpėdinių vaistinę, jis tapo A.Žukausko didžiausiu priešu, į tą pačią gretą įsirašė ir H.Šumacherį konkurencinėje kovoje palaikęs gydytojas Adomas Laskauskas, nesąmoningai konflikto ugnį kurstęs Ignas Augevičius, kuriam A.Žukauskas buvo išnuomojęs vaistinę, išvykdamas į užsienį kaip „Lietuvos aido“ korespondentas.

Tėvas: A. Žukauskas-Vienuolis. Kaunas 1936 01 16. Nuotrauka dovanota sūnui Stasiui, tuo metu atlikusiam tarnybą Kaune: Užrašas „Kareiviui sūnui Stasiui Tėvas šaulys Antanas 1936-1-16 d. Kaunas, Šanšiai“. VŽM 12474 / I. Melniko nuotr.

Kai 1929–1930 m. keliavo po Vokietiją, Italiją ir kt., galėjo pasitikėti tik žmona, kuri pagal specialybę buvo sąskaitininkė ir sugebėjo tvarkyti vaistinės dokumentus, o minėtas I.Augevičius jį labai nuvylė. A.Žukauskas 1930 m. laiške (VŽM 4115 (D 353)) tiesiai šviesiai rašė, kad savo priekaištais ir viešai skelbiama informacija apie vaistinę padeda konkurentams (Hopeno vaistinei ir H.Šumacheriui),  ir jo būdo savybės, rūkymas darbe geram vaistinės įvaizdžiui nepadeda.

Kaip smarkiai A.Žukauskas pergyveno dėl H.Šumacherio nesąžiningos konkurencijos, matyti, net iš jo atsakytos anketos rašytojams „Kultūros“ žurnalo puslapiuose, kur jis niekieno neprašomas taip piktinosi: „Dabar savo vaistinėje turiu dirbti pats ir negaliu jos nei parduoti, nei išnuomoti, nei pasamdyti sau padėjėjo, nes dėl centro administracijos vienašališkumo jau daug metų savo profesijos turiu tik pareigas be teisių ir esu atiduotas turtingam, įvairiomis privilegijomis prieš įstatymus apdovanotam svetimšaliui, kitataučiui, vietos gydytojui, naikinti mane materialiai, kaipo prekybininką ir niekinti moraliai, kaipo pilietį ir žmogų.“ (Kaip rašo mūsų rašytojai : „Kultūros“ žurnalo literatūrinė anketa : A.Žukausko-Vienuolio atsakymas // Kultūra.-1934, Nr. 8, p. 433).

Susižavėjęs miestu

1930 m. labai nusivylęs vaistinės reikalais, kai net kelionės metu buvo priverstas taisyti pašlijusią sveikatą brangiais užsienietiškais vaistais, ir nuotoliniu bendravimu, kai strigo kelionės įspūdžių spausdinimas ir atsiskaitymas už juos (apie tai rašė laiškuose žmonai), A.Žukauskas bent laikinai nusprendė pagyventi Kaune, parengti spaudai raštų keturis tomus, kelionių įspūdžius ir laiškus, susidėlioti Italų Rivieroje parašytos apysakaitės „Šiltame pajūry“ mintis (jos ilgainiui virto 1933 m. išleistu romanu „Viešnia iš šiaurės“), taip pat tikėdamasis laimėti Vytauto Didžiojo komiteto organizuoto literatūros konkurso premiją.

Apie literatūros konkursą, kuriam, kaip žinoma, vėliau nusiuntė savo romaną „Kryžkeliai“ ir šis buvo išspausdintas komiteto lėšomis, nors pats konkursas buvo apaugęs visokiomis kalbomis dėl Balio Sruogos „Milžino paunksmėje“ nepremijavimo, pats A.Žukauskas-Vienuolis žadėtos ir labai lauktos premijos negavo, rašė ir laiške žmonai iš Merano, prašydamas iškirpti ir atidėti viską, ką ras laikraščiuose apie Vytautą, o ką perskaitys apie jį knygose, pasižymėti (A.Žukausko-Vienuolio laiškas iš Merano Leokadijai Žukauskienei į Anykščius. 1930 03 03. VŽM 4119 (D 357).

Atvykęs 1930 m. spalį į Kauną, rašytojas apsigyveno Biržų g. 3 (dabar Biržų g. 5, šalia dabartinio Žaliakalnio turgaus), Jono Dominyko Blyno ir jo sūnaus, būsimo istoriko, Zenono Blyno namuose. Kaunas jam tuo metu labai patiko, „Dienos“ žurnalistui taip pasakojo apie miestą: „(...) Kauno miestas paskutiniais metais tiek sumodernėjo, kad sunku ir bepažinti. Tik Italijoj ir Kaune pastebimas toks progresas: statomi nauji namai, grindžiamos gatvės ir kita. Teatrą lanko jau ne vien miesto smetonėlė, susidedanti iš ponų ir ponių, norinčių visą savo tualetą parodyti, bet ir šiaip visuomenė, kuri eina į teatrą ne tualeto rodyti, bet dvasios peno semtis. (...)“ (Rašytojas A.Vienuolis Kaune // Diena. 1930, spal. 19, p. 1).

Gal būtų likęs ir ilgesniam laikui, bet rūpestis vaistine ir vėl nugalėjo, negalėdamas jos palikti, grįžo į Anykščius ir į Kauną vėl kartkartėmis atvažiuodavo, kol 1935 m. konfliktas su H.Šumacheriu išsisprendė A.Žukausko naudai.

Buitinės peripetijos

Būtent tuo metu, o ne 1933 m., kaip rašoma ant namo P.Višinskio g. 8 užkabintoje lentoje, tikėtina įsigijo 1932 m. Samuilo Šlapoberskio pagal E.Fryko projektą pastatytą vieno aukšto mūrinį namą. 1933 m. birželio 30 d. pagal statybos techniko Jono Sabalio projektą pristatant prie namo prieangį (tamburą), jis dar tikrai priklausė S.Šlapoberskiui.

Sūnus Stasys, nuo 1929 m. mokęsis Tėvų jėzuitų gimnazijoje ir 1935 m. šiaip taip ją baigęs, 1934–1935 m. būtų galėjęs gyventi tėvo namuose, jei jie tuo metu jau būtų A.Žukausko nuosavybėje. Bet A.Žukauskas tuo metu rašė sūnui dėl pinigų už jam nuomojamą pas pulkininką leitenantą Antaną Karosą kambarį (pastarojo sūnus Jurgis Algirdas taip pat mokėsi Jėzuitų gimnazijoje), dar piktinosi, kad šis nenuleidžiąs kainos ir neatsakąs į jo laišką dėl nuomos mokesčio sumažinimo (A.Žukausko laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną. 1934 09 29. VŽM 8669 (D 2707); A.Žukausko laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną. 1935 02 23. VŽM 8670 (D 2708).

1937 m. vasario 15 d. A.Žukausko prašyme dėl namo antro aukšto užstatymo pagal architekto Vytauto Landsbergio projektą (kurio įgyvendinimas dėl nežinomų priežasčių atidėtas iki 1939 m.) rašoma, kad namo ir sklypo nuosavybė patvirtinta notaro K.Škėmos 1936 m. sausio 27 d. (KRVA, f. 218, ap. 2, b. 9489, l. 32). Tikėtina, kad būtent tada patvirtinta namo ir sklypo pirkimo–pardavimo sutartis.

Tiesa, dar 1935 m. pabaigoje rašė sūnui, kad, jei tik jį išleis iš karinės tarnybos, eisią savo sklypelio ir namo apžiūrėti (A.Žukausko-Vienuolio laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną, į antro p. pulko I-ą inžinerijos batalioną Šančiuose. 1935 11 30. LLTI F 16-395), bet namo dokumentų tvarkymas, panašu, užsitęsė iki 1936 m. pradžios. Nuo to laiko name tikrai retkarčiais apsistodavo A.Žukauskas-Vienuolis ar jo antroji žmona Leokadija Ermušaitė viena ar su dukra Laimute.

Po vienu stogu

Nuolat šiame dar vieno aukšto name, grįžęs iš karinės tarnybos, gyveno A.Žukausko sūnus Stasys. Pristačius antrą ir trečią aukštą, jis įsikūrė šių namų pastogėje trečiame aukšte, kur nuo 1939 m. ir buvo Žukauskų butas. Stasys su tėvo pritarimu įsileisdavo nuomininkų ir pastate, kol jis buvo vieno aukšto, ir trijų aukštų name, kur pirmi du aukštai nuolat buvo nuomojami.

S.Žukauskas, grįžęs iš karinės tarnybos Šančiuose ir tęsęs mokslus VDU, jau buvo jaunuolis, kuriuo tėvas galėjo pasitikėti tiek moksluose, tiek prižiūrint namą. Jis jau buvo daug atsakingesnis, nei tas mokslus gerokai apleidęs, silpnos sveikatos Tėvų jėzuitų gimnazijos moksleivis, dėl kurio dvejetų, ypač lietuvių kalbos, tėvui tekdavo raudonuoti. A.Žukauskas viename laiške Ciutai (taip vadino savo sūnų Stasį) rašė: „Už lietuvių turėti 2, tai gėda Ciuta ir man! Pasirūpink kitą trimestrą neturėti.“ (A.Žukausko laiškas iš Anykščių į Kauną sūnui Stasiui. 1934 03 09. LLTI F 16-393), bet šis ir baigiant gimnaziją lietuvių kalbos pataisos neišvengė, prastokai sekėsi ir daugelis kitų dalykų.

Namai: A. Žukausko sūnus Stasys prie tuo metu dar vieno aukšto A. Žukausko-Vienuolio namo P. Višinskio g. 8, pastatyto 1932 m. pagal arch. E. Fryko projektą. 1937-1938. VŽM 1130.

Stasiui studijuojant farmaciją VDU tėvas jau galėjo pasidžiaugti jo studijų rezultatais: „Mes visi labai džiaugiamės, kad tu ir vasarą gerai praleidai, ir egzaminus išlaikei. Bravo Ciuta. Būk toks ir toliau.“ (A.Žukausko laiškas iš Anykščių į Kauną sūnui Stasiui. 1938 09 25. LLTI F 16-398). Šiame laiške taip pat matome, kad tėvas patikėjo sūnui ir mokesčių už namą klausimus, jo remontą ir sutvarkymą, tiesa, krosnių meistrą ir dažytoją pasiųsdamas savą, iš Anykščių.

Būtent Stasys įsileido ir vieną pirmųjų namo nuomininkų, tuo metu studentą, paskui gydytoją Juozą Gimžauską, vėliau name apsigyveno ir jo žmona, dantų gydytoja Vaidevutė Gimžauskienė, taip pat Marija Gimžauskaitė. Būtent apie J.Gimžauską A.Žukauskas rašė, kad sūnus galįs jį priimti laikinai gyventi, imant ne mažiau 60 litų už mėnesį, o vėliau užsiminė, jei, jam atvažiavus į Kauną, bute bus ne tik Juozukas, bet ir jo motina, tai jis galįs ir viešbutyje apsistoti, juk tik laikinai (A.Žukausko-Vienuolio laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną, P.Višinskio g. 8. (1936) 09 20. LLTI F 16-398 ; A.Žukausko laiškas iš Anykščių į Kauną sūnui Stasiui. 1937 12 07. LLTI 16-1049). Bet tie laikini gyventojai tapo nuolatiniais, o Žukauskai su jais gerai sutarė.

Tėviški rūpesčiai

Nors ir pasitikėdamas jau subrendusiu sūnumi, A.Žukauskas kai ką ne iš blogos valios smulkmeniškai reguliavo, panašiai, kaip pažinties su Leokadija pradžioje, pvz., kokius daiktus pirkti, kaip paveikslus kabinti, kaip taupiai namus šildyti, pats užsakė butui kėdes po 15 litų, ne todėl, kad pigiau, o kad jos būtų gražios ir patvarios (A.Žukausko-Vienuolio laiškas sūnui Stasiui iš Anykščių į Kauną, P.Višinskio g. 8. (1936) 09 20. LLTI F 16-398).

1939 m. pagaliau buvo realizuotas architekto V.Landsbergio projektas namo P.Višinskio g. 8 antro ir trečio aukšto pristatymui, pagal pakartotinai pateiktą prašymą (Antano Žukausko, gyv. Anykščiuose, Birutės g. 1, prašymas Kauno m. statybos komisijai leisti statyti mūrinį namą Višinskio g. 8, pakeičiant jį sulig pridedamu arch. V.Landsbergio planu. 1939 05 20. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 9489, l. 42).

Kauno miestas paskutiniais metais tiek sumodernėjo, kad sunku ir bepažinti. Tik Italijoj ir Kaune pastebimas toks progresas: statomi nauji namai, grindžiamos gatvės ir kita.

Trečias aukštas pagal projektą turėjo būti negyvenama pastogė, bet įrengtas butas, kuriame ir gyveno S.Žukauskas su Leokadija Žukauskiene ir dukrele Laima, kai ji pradėjo lankyti mokyklą Kaune, o taip pat apsistodavo ir pats rašytojas.

Jei galima tikėti 1941 m. birželio 4 d. A.Žukausko gyvenamos vietos pažymėjimu, tai 1940 m. rašytojas jau buvo deklaravęs savo gyvenamą vietą Kaune, P.Višinskio g. 8 (VU bibl. Rankraščių skyrius. F 76-6).

L.Žukauskaitė Kaune lankė ketvirtą vidurinę mokyklą (1940–1941 m.), būtent tuo metu, jos pačios liudijimu, dailininkas Kazys Šimonis nutapė tuos spalvingus, šimoniškus Laimos ir Stasio portretus. Dėl namo projekto pažeidimų (neįgyvendintų namo architektūrinio pagražinimo elementų, iš galinės pusės nepadarytų langų, buto pastogėje įrengimo) statybos techniko Juozo Kaminsko surašytas protokolas ir savivaldybės įgaliotinio E.Sudiko pateiktas skundas Kauno miesto apylinkės teismui (1939 12 28. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 9489, l. 46 ; 1940 02 21. KRVA, f. 218, ap. 2, b. 9489, l. 54). Ar skundas turėjo kokių nors padarinių, nepavyko išsiaiškinti. Tačiau visa tai liudijo, kad ir nuosavo būsto reikalai nesiklostė taip sklandžiai, kaip tikėjosi.

1940 m. rašytojas vėl apsigyveno Kaune, bandydamas išsaugoti savo butą nacionalizuotame name, pats matė, kaip sovietai išsiveža sūnų Stasį dėl jo veiklos studentų jūros skautų korporacijoje „Jūra“ (buvo vienu jos steigėjų, sekretoriumi), o paskui jo ilgai ieškojo karo metais ir džiaugėsi sugrįžus 1945 m.

Su Stasiu tėvą siejo ir bendras pomėgis, į kurį Stasys įsitraukė dar mokykloje, o vėliau tęsė per studentų jūros skautų korporaciją „Jūra“ – plaukimas baidare. 1935 m. A.Žukauskas kartu vietoj kelionės autobusu su sūnumi net plaukė baidarėmis iš Anykščių į Kauną. Jų ekskursija yra aprašyta sūnaus atsiminimuose, saugomuose Maironio lietuvių literatūros muziejuje (St. Žukausko atsiminimai „Į Kauną“ (18 lapų, 1935 m.). MLLM 18901).

Sūnus yra aprašęs ir istoriją apie tėčio darbo stalą, stovėjusį jo bute Kaune, kurio nenorėta nei parduoti, nei išmesti (ši istorija „Stalas“, išspausdinta ant dviejų mašinraščio puslapių ir su Stasio pataisymais ranka, saugoma namo P.Višinskio g. 8 memorialiniame muziejuje, skirtame A.Žukauskui).

Šį stalą, pasak S.Žukausko, nupirko jam tėvas, kai jis buvo priimtas į universitetą, prie jo Stasys dirbdavo studijuodamas. S.Žukauskas taip pat paminėjo, kad prie šio stalo Antanas Žukauskas rašė ir taisė dramas „1831 metai“, „Dauboje“, konsultavosi su aktoriumi, režisieriumi Antanu Mackevičiumi ir režisieriu Borisu Dauguviečiu, kažkodėl nemini Stasio Pilkos, kurio bene didžiausias nuopelnas, kad „1831 metai“ pasiekė Valstybės teatro sceną ir joje liko, tik kitais pavadinimais, net po aršios lenkų kritikos. Gal namuose P.Višinskio g. 8 buvo aptarinėjamas tik „Dauba“ (buvusios „Prieblandoje“) pastatymas, kurio ir ėmėsi minėtas B.Dauguvietis.

Šio stalo stalčiuose sūnus laikė tėvo laiškus, nuotraukas, savo naivius meilės prisipažinimus, ko gero, panašius į tėvo rašytus 1924 m. L.Ermušaitei.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų