Iš gatvių – į galerijas

Savo darbuose derindama fotografijos, teksto, instaliacijos meno teikiamas galimybes, menininkė atskleidžia žmogaus pažeidžiamumą, tiria identiteto ir intymumo sąvokas, svarsto laisvę ir kontrolę, pasirinkimus ir prievartą, intymumą ir atstumą.

Žavesio nestokojanti prancūzė teigia, kad menininke ji tapo atsitiktinai, nes norėjo sužavėti savo tėvą, didelį meno mėgėją ir kolekcininką, ir neturėjo ką daugiau veikti. Savo kūrybinį kelią ji pradėjo Paryžiaus gatvėse sekdama nepažįstamuosius.

Aštuntąjį praeito amžiaus dešimtmetį, po septynerių klajonių po pasaulį metų, S.Calle grįžo į gimtąjį Paryžių tikėdamasi atrasti save. Tuo metu būdama 25-erių ji jautėsi sutrikusi, nežinojo, ką nori veikti gyvenime. Sekti nepažįstamuosius, vaikštančius Paryžiaus gatvėmis, fotografija bepradedančiai domėtis S.Calle tuo metu atrodė geriausias sprendimas – juk nebereikės galvoti, kur eiti ir ką veikti, žmonės visus sprendimus padarys už ją, jai tereikės juos sekti. Vieną iš persekiojamųjų S.Calle nusekė net iki Venecijos, o jos sekimo dokumentacijos, nuotraukos ir užrašai netrukus pažįstamo įžvalgaus meno kritiko dėka peržengė pirmuosius meno galerijų slenksčius. Menininkė juokauja, kad šiuolaikinio meno galerijoje pirmąkart apsilankė ne žiūrėti darbų, o juos eksponuoti.

Jokių ribų

S.Calle kuriamas menas – nesibaigiantis žaidimas, kuriame išnyksta ribos tarp realaus gyvenimo ir pramano, viešumo ir privatumo. Menininkė visapusiškai pasineria į kuriamus projektus. Dėl savo meninių eksperimentų ji yra dirbusi sekle, viešbučio kambarine, striptizo šokėja.

Atrodo, kad nėra nieko, ko menininkė negalėtų padaryti dėl įdomios idėjos. Kartą ji pasiūlė rašytojui Pauliui Austeriui, kuris jos gyvenimo faktus buvo panaudojęs kurdamas vieną iš savo knygos "Leviatanas" ("Leviathan", 1992) herojų, atiduoti vienus savo gyvenimo metus, per kuriuos ji būtų dariusi viską, ką šis būtų apie ją užrašęs. Šis, pabijojęs atsakomybės už tokio eksperimento padarinius, atsisakė drąsaus menininkės pasiūlymo. Tačiau bebaimė S.Calle žaismingai žvelgia kone į viską.

Buvusio vaikino išsiskyrimo laišką ji pavertė meno kūriniu, atiduodama jį interpretuoti įvairioms savo srities specialistėms, apie kitą išsiskyrimą parašė knygą, nuotraukomis ir užrašais įamžindama kiekvieną dieną nuo išsiskyrimo iki susitaikymo su praradimu. Neseniai menininkė parašė knygą, įkvėptą mamos, tėvo ir katės netekties, ir jau dabar yra suplanavusi savo laidotuves, kurios bus ne mažiau išskirtinės nei visas menininkės gyvenimas.

S.Calle prisipažįsta, kad netektys ir skaudžios patirtys ją domina, o ne atgraso, tačiau pagrindinė jos kūrinių ašis – gyvenimas ir gyvenantieji. Galbūt kaip tik tai daro menininkės kūrybą įdomią kiekvienam, net ir tiems, kuriems šiuolaikinis menas tolimas ir nesuprantamas. Žaisminga, bet intelektuali, konceptuali, bet suprantama kiekvienam, ji žavi, šokiruoja ir verčia susimąstyti.

Pažinčiai – paroda

Lietuvoje su S.Calle projektu bus galima susipažinti jau šį rudenį per XI Kauno bienalę. Bendradarbiaujant su kolekcininku iš Frankfurto Walteriu Kuna ir Berlyno modernaus meno muziejumi, vienoje iš bienalės parodų Kauno paveikslų galerijoje bus eksponuojamas 1996 m. Berlyne įgyvendintas fotografijos projektas "Atsitraukimas" (angl. "Detachment").

Šiame kūrinyje menininkė, pasinaudodama vietinių žmonių prisiminimais, permąsto nugriautų paminklų ir jų paliktos tuštumos reikšmę.

Kas? XI Kauno bienalė "YRA IR NĖRA: paminklo (ne)galimybės klausimas". Parodų "Ateini ar išeini?, "Iš ko padaryti paminklai" ir S.Calle "Detachment" atidarymas.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Rugsėjo 16 d. 18 val.