„Juoda yra esminė spalva. Ji giliausia ir paslaptingiausia. Savo paprastumu ji reikalauja dėmesio ir žadina vaizduotę“, – taip juodos spalvos galią apibūdino tapytojas Pierre’as Soulages, kuris didžiąją savo kūrybinio gyvenimo dalį skyrė juodai spalvai tyrinėti.

Daugiau nei 70 metų prancūzas tapė daugiausia juodos spalvos dažais. Jo sukurta koncepcija „outrenoir“ (pranc. „anapus juodos“) atskleidė, kaip šviesa, atsispindėdama nuo juodų paviršių, gali sukurti netikėtų vizualinių efektų ir transformuoti žiūrovo suvokimą. „Juoda niekada nebūna tokia pati, nes šviesa ją keičia. Dažau juodai, bet dirbu su šviesa. Aš tikrai daugiau dirbu su šviesa nei su dažais“, – yra sakęs menininkas.

Juodos ir baltos spalvų duetas meno istorijoje turi gilias šaknis. Jau senovės Egipte juodas rašalas ant balto papiruso kūrė ne tik hieroglifus, bet ir sudėtingas iliustracijas, kurios tapo civilizacijos paveldo dalimi. Renesanso laikais Leonardo da Vinci ir Albrechtas Düreris tobulino šių spalvų naudojimą graviūrose ir piešiniuose, sukurdami neprilygstamus šviesos ir šešėlių žaismus, kurie ir šiandien stebina savo techniniu preciziškumu ir emociniu gyliu.

Ši spalvinė redukcija leidžia menininkams koncentruotis į formas ir struktūras, kai spalvų efektai nebetrukdo suvokti esmės.

Modernizmo epochoje juoda ir balta įgavo naują dimensiją. Marko Rothko vėlyvieji juodi paveikslai, sukurti prieš jo tragišką mirtį, tapo gilios depresijos išraiška, nors pats menininkas juodą spalvą laikė pozityvia. Kai turtinga kolekcininkė jo studijoje nusivylusi ieškojo „ko nors linksmesnio, rožinio ar raudono“, M. Rothko atkirto: „Rožinė, raudona, geltona, oranžinė? Argi tai ne pragaro spalvos?“

Juodos ir baltos estetiką itin vertino minimalizmo judėjimo, kilusio XX a. 7-ajame dešimtmetyje, atstovai. Frankas Stella  ir Agnes Martin savo kūriniuose demonstravo, kaip paprastumas gali būti galingas. Jų darbai, paremti geometrinėmis formomis ir griežtomis linijomis, įrodė, kad mažiau gali būti daugiau.

Juoda ir balta mene nėra vien tik spalvos – tai priemonė perteikti emocijas, kurti dramą ir įtampą.

Amerikietis tapytojas Jacksonas Pollockas savo garsiojoje juodųjų paveikslų serijoje demonstravo, kad abstraktusis ekspresionizmas gali būti įtaigus ir monochromatinis. Jo tankūs juodų linijų tinklai, nors ir atrodė spontaniški, buvo kruopščiai apgalvoti kompoziciniai sprendimai, atveriantys naujų abstrakcijos galimybių.

Šiuolaikinis menininkas Anishas Kapooras, besižavintis giliomis, tamsiomis ir sodriomis spalvomis, 2016 m. sukėlė kontroversiją įsigydamas išskirtines teises į „Vantablack“. Juodžiausio kada nors sukurto juodo pigmento autoriai – kompanijos „Surrey NanoSystems" tyrėjai. Kaip atskleidžia pats pavadinimas, jo paskirtis – anaiptol ne menas, bet techniniai objektai (trumpinys „vanta“ (Vertically Aligned Nano Tube Array, liet. vertikaliai išlygiuota nanovamzdelių matrica) ir žodis „black“ (liet. „juoda“). 2020 m. Japonijos įmonė „Koyo“ pristatė rinkai dažus „Musou Black“, kurie sugeria 99,4 proc. krintančios šviesos ir taip žmogaus akiai bet kurį objektą paverčia šešėliu. Tačiau meno pasauliui reikšmingesnis buvo pirmasis variantas.

Kiek A. Kapooras sumokėjo už savo kūrybinį įgeidį, neskelbta, tačiau toks sandoris sukėlė diskusiją ne tik apie menininko teisę monopolizuoti spalvą, bet ir apie pačią spalvos koncepciją šiuolaikiniame mene.

Juoda ir balta mene nėra vien tik spalvos – tai priemonė perteikti emocijas, kurti dramą ir įtampą. Kaip teigia garsus kino operatorius Johnas Tollas, juoda ir balta leidžia žiūrovui susitelkti į emocinę scenos subtilybę be spalvų blaškymosi. Ši įžvalga ypač aktuali šiuolaikinėje fotografijoje ir kine.

Skaitmeniniame amžiuje juoda ir balta įgauna naują prasmę. Menininkai naudoja šias spalvas kaip priemonę kontrastui, tekstūrai ir formai tyrinėti, kurdami sudėtingus skaitmeninius koliažus ir instaliacijas.

Virtualiosios realybės ir skaitmeninio meno eroje juodos ir baltos kontrastas tampa dar reikšmingesnis, nes šios spalvos padeda kurti aiškią vizualinę hierarchiją ir struktūrą skaitmeninėje erdvėje. „Juoda ir balta skaitmeniniame mene – tai tarsi programavimo kalbos 0 ir 1, fundamentalūs elementai, iš kurių kuriama visa kita“, – yra sakęs skaitmeninio meno pionierius Casey Reasas.

Juoda ir balta mene niekada nebuvo tik spalvos – tai buvo ir yra galingas įrankis, padedantis menininkams tyrinėti žmogiškosios būties gelmes, kurti universalią vizualinę kalbą ir perteikti sudėtingiausias emocijas pačiu paprasčiausiu būdu. Kaip parodė istorija, kartais mažiau tikrai yra daugiau, o ribota paletė gali atverti beribę meninės išraiškos erdvę ir padėti menininkams kurti prasmingą vizualinį dialogą su žiūrovu.