Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) Didžioji scena gyvena laukimu: šį savaitgalį čia bus pristatytas Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis pagal garsųjį Ievos Simonaitytės romaną.

Teatro vėjų sugrįžimas

Rodos, visai neseniai "Santakoje" buvo publikuotas interviu su režisieriumi A.Jankevičiumi. Nuvilnijo tyli banga apie tuomet režisieriaus išreikštas mintis ir drąsius pasisakymus. Rodos, per aštru, rodos, netinkama kalbant apie tokį meną kaip teatras.

Kiek atslūgus emocijoms, dienos šviesą išvydo gana jautri A.Jankevičiaus premjera VDU teatre, o netrukus kita puoš NKDT.  Negalime ginčytis, režisierius išties jaunas ir produktyvus, atsidavęs tikslui, kad ir koks jis būtų, – teatras, bėgiojimas, haiku kūrimas, skaitymas, audringos diskusijos.

Ir nors Gabrielis García Márquezas yra rašęs, kad giminės, kurioms skirta šimtas metų vienatvės, antrą kartą šioje žemėje nepasikartoja, vis dėlto kartais gyvenimas sukasi nenumaldomais ciklais. Vos tik pradėjus gyvuoti NKDT (kitais pavadinimais, kituose pastatuose, bet su ta pačia kuriama istorija), teatre atsirado nenumaldomas, nesustabdomas, neįsivaizduojamu greičiu dirbantis režisierius Borisas Dauguvietis.

Jei nežinome jo darbų, vis tiek galime įsivaizduoti, kokia tai buvo įvairiapusė ir nenustygstanti asmenybė vien pasiklausę, o galų gale ir pažvelgę į jo dukters atvaizdą.

B.Dauguviečio vertinimas buvo gana kontroversiškas, o Balys Sruoga jį vadindavo "vėjinguoju Dauguviečiu". Tuo, kuris kiekybine prasme buvo neaplenkiamas, kuris klysdavo, tačiau drąsiai išbandydavo savo ir aktorių jėgas.

B.Dauguviečio dvasia

1928 m. žiūrovai išvydo "Vėjuotojo" premjerą "Šiaip arba taip". Modernus, to meto pasaulio standartus atitinkantis kūrinys.

Teatrologė Irena Aleksaitė, reziumuodama B.Sruogos mintis ir žiūrovų reakcijas, rašė: "Spektaklis tuometiniam žiūrovam atrodė it mįslė, šarada – nesuprantamas ir keistas. O B.Sruoga ypač aukštai jį įvertino, pavadinęs savo recenziją "Nepaprasta premjera". "Mūsų įprastas teatras kažkur dingo: skersai žemę numarmėjo, – rašė kritikas. – Nebuvo pas mus seniai pažįstamo vėjingo Dauguviečio, nebuvo nei jo ypatingo ansamblio. Vietoj viso to premjeros metu gastroliavo kažkoks mums nepažįstamas geras europietiškas teatras." Sruoga liko sužavėtas, O žiūrovams šis efektingas pastatymas liko neįkandamas nei turiniu, nei meniniu pavidalu."

Šiais metais per Auksinių scenos kryžių įteikimo ceremoniją B.Dauguviečio auskaru buvo pažymėtas A.Jankevičius. Vėjinga dvasia nenutrūkstamai toliau tęsia savo kelionę ir balandžio 12, 13, 16 d. apsistoja NKDT Didžiojoje scenoje. Šį kartą spektaklis "Gentis" pagal I.Simonaitytės romaną "Aukštujų Šimonių likimas".

Premjera be patoso

Vis dėlto režisierius nesitenkina kūrinio interpretacija, svarbiausias kirtis šiame spektaklyje ir yra likimas. Personažų likimas, autorės likimas, paties režisieriaus, aktorių išgyvenimai, galų gale kiekvieno stebinčiojo likimas. Taip ir sukuriama gausi Gentis, vienijama nuolat supamo socialinio konstrukto.

Rodos, galėtume vadinti visuomene, bet gentis apima ne tik būtinuosius santykius, tačiau jaučia ir aktyviai dalyvauja kiekvieno gentainio likime. Nesvarbu, ar tu turtingas palikuonis, ar vienišas našlaitis kaip Ieva, Rožė – apspjaudytas benkarto vardu.

Ar mūsų laukia toji "nepaprasta premjera", vienareikšmiško atsakymo kol kas nėra. Ne visada ir gali būti. Po daugybės puodelių kavos, nenumaldomų diskusijų visoje kūrybinėje komandoje (o turbūt ir su pačiu savimi) režisierius praskleis uždangą. Kiekvienas turės galimybę asmeniškai pažvelgti į (savo) Gentį. Neabejotina tik viena – nepalenkiami mėginimai, savęs ir komandos išbandymas lydėjo visą kūrybinį procesą, kurio summa summarum jau čia pat. Premjera be patoso, kaip ir autorė, režisierius, "Aukštujų Šimonių", "Genties" herojai.

B.Dauguviečio nepasidavimas ir vienas geriausiai kritikų įvertintų spektaklių buvo parodytas vos kelis kartus. Galime tik svarstyti ir laukti, kaip šįkart ambicingą ir vėjuotos dvasios atstovą pasitiks publika.

O I.Simonaitytė, prabėgus gyvenimui, tepasakė: "Nestatykite kryžiaus. Jau lazdą padėjau, kelionė baigta." Paprasta pabaiga. Kaip ir visko, kas baigiasi, net jei tai – spektaklis.

Ar I.Simonaitytė aktuali šiandien?

Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis "Gentis" Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) didžiosios scenos uždangą pravers jau šį savaitgalį. Vienos dalies spektaklis "Gentis" – paskutinės gyvos Šimonių atstovės Rožės pasakojimas apie savo gentį, giminę. Čia, kaip ir I.Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likime", neišvengiama autobiografinių detalių.

"Rožės Šimonytės prototipas yra pati I.Simonaitytė. Kūrinyje ji rašo apie save, savo mamą ir tėvą. Jos asmeninė ir romano istorijos yra panašios", – teigė režisierius. Spektaklyje taip pat naudojami tekstai iš pačios rašytojos prisiminimų ir autorės publicistiniai straipsniai.

Režisierius žinomą lietuvių literatūros romaną pasirinko iš smalsumo, ar 1935 m. parašytas kūrinys gali gyventi esamuoju laiku. "Man įdomu, ar tokio pobūdžio senoviška medžiaga ir leksika gali reflektuoti dabar, nedarant didelių postmodernistinių intervencijų į patį I.Simonaitytės tekstą ir galbūt į pačią fabulą", – atviravo menininkas.

Pagrindinį Rožės Šimonytės vaidmenį dramoje atliekanti aktorė Inga Mikutavičiūtė pasakojo, kad susigyventi su vaidmeniu nelengva: "Vaidmuo yra skaudus – žmogus pasaulyje lieka vienas ir turi sukaupti visas jėgas, tikėti gyvenimu ir viltimi." Premjera taip pat sutampa su aktorės Jūratės Onaitytės sugrįžimu į rekonstruotą didžiąją sceną. "Pamilau savo heroję ir ją jaukinuosi", – sakė premjerai susikaupusi iškili menininkė.

Dramoje vaidina ir puikiai NKDT žiūrovams pažįstami aktoriai: Aleksandras Kleinas, Gabrielė Aničaitė, Gintaras Adomaitis, Daiva Rudokaitė ir Gintautas Bejeris. Scenografija ir kostiumais rūpinasi Laura Luišaitytė, o šviesomis ir vaizdo projekcijomis – Vladimiras Šerstabojevas.