K. Zajausko „Piteris Penas”, pagal vaikų literatūros klasika tapusį James’o Matthew Barrie’io romaną, šį kartą virsta pasaka suaugusiesiems. Tai keliasluoksnis pasakojimas tiems, kuriuos dar kartais aplanko vaikystės ilgesys, baimė prarasti, o gal kaip tik paleisti vidinį vaiką.

Piterio Peno personažas pirmą kartą pasirodė 1902 m. škotų rašytojo J. M. Barrie’io romane suaugusiesiems „Mažasis baltas paukštis“ („The Little White Bird“). K. Zajausko spektaklyje kaip aliuzija į jį pasirodo užrašas „Didelis baltas paukštis“, tapdamas savosios interpretacijos dalimi. Šis charakteringas Piterio Peno personažas sutinkamas ir vėlesniuose rašytojo kūriniuose, o 1911 m. pasaulį išvydo knyga – „Piteris Penas ir Vendė“ („Peter and Wendy“), inspiravusi daugybę adaptacijų.

Nuo pat pirmų K. Zajausko spektaklio akimirkų tampa aišku, kad jo „Piteris Penas“ neketina sekti puikiai atpažįstamomis kūrinio ekranizacijomis ar inscenizacijomis. Tai ne Walto Disney’aus versija ar kokia nostalgiška kelionė į fėjų ir piratų pasaulį. Spektaklio širdyje slypi žaidimas – toks, kokį supranta tie, kurie bent trumpam prisimena, ką reiškia būti vaiku. Žaidimas be padarinių, kaip jį apibūdina pats režisierius, tampa gyvybiniu principu. Tačiau šis žaidimas nėra nei saugus, nei švelnus.

Niekados šalis šiame spektaklyje ne tiek geografinė vieta, kiek psichologinė erdvė – scena, kurioje ir vaikiški nuotykiai, ir giliausios žmogaus baimės. Karolinos Fiodorovaitės minimalistiniais sprendimais pasižyminti scenografija atveria Niekados šalį kaip keistą teatrinę erdvę – kambarį, kuriame viskas tikra ir kartu netikra. Sąmoningai demaskuojama teatro magija, leidžiant žiūrovui jaustis taip, tarsi čia ir dabar stebėtų spektaklio gimimą. Šis pasirinkimas sustiprina vieną pagrindinių spektaklio temų – ribą tarp iliuzijos ir tikrovės, tarp vaikystės sapno ir suaugusiojo realybės.

Piteris Penas (akt. Šarūnas Rapolas Meliešius) – lyg režisierius, valdantis iliuziją. Čia viskas atrodo įmanoma: galima skristi, galima būti amžinu vaiku, galima net pabėgti nuo laiko. Tačiau būtent ši iliuzija galiausiai ima trūkinėti. Niekados šalis – vieta, kurioje slepiamės nuo atsakomybės, meilės, suaugimo. Tai šalis, kurioje galima amžinai žaisti, bet tik tol, kol nepradedame klausti, kas slypi už jos ribų.

Kai Vendė (akt. Radvilė Budrytė) į Niekados šalį atneša šilumą ir artumą, ji tampa veidrodžiu, kuris atspindi ne tik Piterio šypseną, bet ir jo baimę, kad vieną dieną žaidimas baigsis, o laikas, kaip krokodilas (apie šią scenoje pasirodančią figūrą, kiek vėliau), vis tiek pasivys.

Režisieriaus pasirinkimas „Piterį Peną“ paversti tragikomedija gana sėkmingas. Nors šypseną keliančių scenų čia netrūksta, tačiau jos slepia gilų liūdesį, kuris aplanko, kai vaikystė baigiasi, o su ja – ir amžinas nerūpestingumas. Spektaklio emocinis stuburas – tai Piterio ir Vendės santykis. Ji – meilės, artumo ir švelnumo simbolis, jis – berniukas, kuris negali (ar nenori) suaugti ir prisiimti atsakomybės. Tarp jų gimsta jausmas, tačiau Vendė supranta – meilė neįmanoma ten, kur laikas stovi. Tai liūdnas ir kartu neišvengiamas suvokimas.

Vienas ryškiausių šio spektaklio bruožų – energingas ir atsidavęs jaunosios kartos aktorių darbas, pasižymintis reikalinga sinergija. Kiekvienas iš jų į sceną atneša ne tik vizualų, fizinį personažą, bet ir jo emocinį gilumą, kuris būtinas ne vien žaismingai, bet ir tragiškai „Piterio Peno“ pusei perteikti.

Aktorių darbas, padedant choreografui Adrianui Carlo Bibiano, leidžia kiekvienam judesiui suteikti reikšmę. Fizinis aspektas čia svarbus ir forma, ir turiniu. Kūnas – priemonė, per jį kalbama apie vidinius personažų pasaulius, apie jų traumas, ilgesį ir prislopintus troškimus. Akrobatiniai triukai, judesių ritmas, teatrinė plastika ne tik kuria įspūdingą vizualinę patirtį, bet ir padeda perteikti emocinį krūvį.

Piterį Peną įkūnijantis Š. R. Meliešius nėra tik nutrūktgalvis herojus su fėjų dulkėmis ant pečių. Jis valiūkiškai žaismingas, bet kartu ne mažiau ciniškas, užsispyręs ir vengiantis atsakomybės. Vaidyboje jaučiama emocinė įtampa tarp noro mylėti ir baimės subręsti. Jo judesiai griežti ir tikslūs, akrobatika – ne tik triukas, bet ir vidinės kovos išraiška. R. Budrytės kuriama Vendė – švelni, bet tvirta, ji ne svajinga mergaitė, bet sąmoninga jauna mergina, kurios širdyje ima bręsti atsakomybė ir troškimas rūpintis. Ji demonstruoja ne naivumą, o tylų emocinį augimą – jos santykis su Piteriu kupinas subtilios įtampos ir ilgesio.

Pamestieji berniukai, kuriuos scenoje kuria Gerardas Ciparis, Ainis Kazlauskas, Nojus Mikalauskas ir Nojus Žalys, sukuria dinamišką, gyvą grupę, kurios kiekvienas narys turi savitą charakterį. Jų žaidimai – smurtiniai, be taisyklių, bet kartu kupini desperatiško noro būti pastebėtiems. Šie personažai – tarytum vaikystės fragmentai, sužeisti, bet dar tikintys stebuklu. Aktorių judesiai beveik preciziški, choreografija kruopščiai apgalvota, išlaikoma ir emocinė pusiausvyra. Jau minėtą Krokodilą – simboliškai reikšmingą personažą, įkūnija Gintaras Šileika, vienas ilgamečių teatro darbuotojų. Jo personažas – groteskiškai linksmas, bet kartu skleidžiantis aiškią žinią: laikas nieko nelaukia. G. Šileika vaidina pripučiamą krokodilą, tačiau sugeba jam suteikti tikrą teatro jėgą – tai daugiau nei rekvizitas, tai nuolatinis grėsmės šešėlis, tarsi alsuojantis tiek personažams, tiek žiūrovams į nugarą.

Neabejotinai vertingas ir stiprų vizualinį įspūdį kuriantis yra šviesų dailininko Viliaus Vilučio indėlis – jo sprendimai sustiprina nuotaikas, tampa svarbia dramaturginės atmosferos dalimi, padedančia atskleisti pagrindines spektaklio temas ir emocinius lūžius.

K. Zajauskas su „Piteriu Penu“ rodo, kad jaunas režisierius gali būti ne tik ambicingas, bet ir brandus menininkas. Jo gebėjimas interpretuoti žinomą istoriją šiuolaikiškai, gilintis į psichologinius veikėjų portretus ir išlaikyti pusiausvyrą tarp formos ir turinio išties vertintinas. Įkvėpimo semiamasi ne tik iš J. M. Barrie’io romano, bet ir iš autoriaus biografijos – tai suteikia spektakliui papildomų sluoksnių. Ko gero, šis spektaklis tiems, kurie dar jaučia, kad giliai viduje vis dar skraido. Kūrinys, atveriantis ne tik cukraus vatos pasaulį, bet ir tamsiąją jo pusę, kalbantis apie įstrigimą viename gyvenimo etape, bėgimą nuo realybės, problemų ir kartu nuo savęs.