„Kaip ir buvo galima tikėtis“, – tokiomis frazėmis keitėsi personažai spektaklio pradžioje. Jie kalbėjosi apie išvaizdą ir pasirengimą šventei, tačiau ši frazė tinka ir pačiai operetei, ir KVMT.

120 metų nuo operetės premjeros Vienoje, aštuntas pastatymas Kauno scenoje, tačiau – kaip ir buvo galima tikėtis – teatras pilnutėlis patenkintų ir linksmų melomanų. O kaipgi kitaip? Siužetas nepaseno (jis tiesiog negali pasenti!), F. Léharo muzika – tiesiog nuostabi, akis ir ausis glostė nuotaikingai sukurtas mažutis jausmų pasaulis su dainomis, šokiais, šmaikščiais dialogais ir puikiais kostiumais.

Operetės siužeto pagrindu tapo Henri Meilhaco komedija „L’attaché d’ambassade“ (1861). Jeigu labai trumpai – po neilgai trukusios santuokos seno turtuolio pinigai atsiduria jaunos merginos rankose, tad ją apžavėti ir išgelbėti kapitalą gimtinėje siunčiamas gražuolis grafas. Meilės čia kaip ir nėra, tačiau be jos operetės nesukursi, tad V. Léono ir L. Steino librete vystomos net dvi susijusios meilės istorijos – finansinė ir tiesiog. Jeigu žiūrėtume priekabiau – gal net ir visos keturios, kurių dvi – trumpalaikės, trunkančios kiek trumpiau nei parą.

Siužetas subalansuotas vyrams, nes vienoje poroje vyras tiesiog negali matyti šalia savęs finansiškai ir emociškai nepriklausomos moters, kitoje – bet kokia kaina išsaugomas seno sutuoktinio geras vardas, o trečioje ir ketvirtoje – žmonos daro tai, ką joms nurodo daryti vyrai. Dėl valstybės, be abejo, ir pinigų. Ir, tiesą sakant, visai tuo patenkintos. Beje, operetėje visi viskuo patenkinti – tiek marsoviečiai, tiek paryžiečiai.

Spektaklį žiūrėjau du vakarus. Pagrindinius, grafo Danilo ir Hanos Glavari, vaidmenis atliko Andrius Apšega ir Gabrielė Kuzmickaitė. Barono Cėtos vaidmenį atliekant žiūrėjau ir klausiausi Žygimanto Galinio ir Gedimino Maciulevičiaus, Valensjenos Cėtos – Viktorijos Zeilikovičiūtės ir Ivetos Kalkauskaitės, prancūziškosios jos puselės Kamilio de Rosiljono – Tomo Pavilionio ir Egidijaus Bavikino, Njegušo – Vyganto Bemovo ir Martyno Beinario, Bogdanovičiaus – Giedriaus Prunskaus ir Jono Lamausko, Silvijanos Bogdanovič – Živilės Lamauskienės ir Akvilės Garbenčiūtės, Kromovo – Ramūno Šimukausko ir Dainiaus Bervingio, Olgos Kromov – Ievos Vaznelytės ir Kristinos Siurbytės, Ponių Bogdanovič ir Kromov prancūziškųjų pusių, vikonto Kaskados – Pauliaus Kaminsko ir Roko Laureckio, Raulio de San Brijošo – Martyno Stankevičiaus ir Luko Katino.

Grizetes, Marsovijos ir Paryžiaus aukštuomenę vaidino choras ir tarptautinė baleto trupė, įtikinamai sukūrę įvairialypio Paryžiaus įvaizdį.

Pora visam gyvenimui

Grafas Danila Danilovičius ir Hana Glavari – A. Apšega ir G. Kuzmickaitė. Puikiai sukurti vaidmenys, neabejotinai pagirtinas dainavimas, subtili vaidyba, grakščiai balansuojanti tarp lengvabūdiškumo, įžeisto išdidumo, valdingumo, pavydo ir meilės (Danila) ir orios savivertės, ironijos ir meilės (Hana).

Spektaklyje matome, kaip pagal Hanos elgesį keičiasi Danila ir kaip viską ir visus valdo savo vertę ir savo jausmus žinanti Hana. Operetėje jie abu marsoviečiai ir ši jų kilmė smagiai papildo valsišką F. Léharo muzikos paletę tautiniais šokiais ir dainomis. Išties žavi ir nesikartojanti Danilos – A. Apšegos – vaidyba įkūnijant tiek lengvabūdį, grizečių apsuptą girtuoklį, tiek tyrai mylintį, bet atleisti negalintį aristokratą, ir puikūs muzikiniai numeriai – tiek solo, tiek duetu su Hana – G. Kuzmickaite, tiek ansambliuose.

G. Kuzmickaitė, pirmą kartą atliekanti pagrindinį vaidmenį KVMT, tiesiog sužibėjo Hanos Glavari vaidmeniu. Ori ir nuoširdi, žaisminga, bet neperžengianti damos įvaizdžio, tyra ir karštai mylinti. Ji gerai žino, ko yra verta ir ko nori, visi šoks pagal jos dūdelę! Subtiliai valdomas balsas, šokio grakštumas, aksominiai kalbamieji intarpai, didinga kaip valdovė dainuodama apie Viliją ir žaisminga koketė šokdama su grizetėmis, G. Kuzmickaitė – tiesiog ideali Hana!

Istorija: teatro trupės kuriami spalvingi veikėjai sustiprina siužeto intrigą. / M. Aleksos nuotr.

Pora trumpam

Valensjena Cėta – V. Zeilikovičiūtė ir I. Kalkauskaitė ir prancūziškoji jos puselė Kamilis de Rosiljonas – T. Pavilionis ir E. Bavikinas. Abiem Kamiliams, atrodė, visai nesvarbu, kas vyksta aplink ir kokios gali būti jų troškimų padariniai žaviajai Valensjenai, ir nors E. Bavikinas bučinių duete visai atsipalaidavo, o T. Pavilionis buvo kiek atsargesnis, abu buvo tiesiog žavingi. Tai – daugiaspalvis vaidmuo, besitransformuojantis nuo, regis, aklai įsimylėjusio iki susitaikiusio ir sutinkančio su smagiomis žaidimo taisyklėmis. Be abejo, man patiko abi Valensjenos: tiek V. Zeilikovičiūtė, tiek I. Kalkauskaitė, manipuliuojančios senyvu vyru ir prižiūrinčios įsimylėjusį prancūzą. Puikiai savo darbą atlieka ir vėduoklė – meilės raštelis, nes kad ir kokia valiūkė yra Valensjena, ji – atsidavusi žmona.

Linksmieji ponai ir ponios

Ko gero, beveik visi šios operetės herojai yra komiški, tik vieni santūresni, o kiti – visai pasileidę garbanas. Pastarieji – Njegušą vaidinę V. Bemovas (padraika) ir M. Beinaris (beveik padorus linksmuolis).

Operetėje visi viskuo patenkinti – tiek marsoviečiai, tiek paryžiečiai.

Patrakėlis Njegušas tiesiog netveria kailyje pradžioje bent bandydamas vaidinti padorų vaikiną, bet grizečių akivaizdoje ištirpsta jo įsivaizduojamo padorumo likučiai. Kiek santūresni yra senyvi ponai baronas Cėza, Bogdanovičius ir Kromovas, dėl valstybės, o iš tiesų savo gerovės siunčiantys žmonas atmušinėti prancūzus nuo turtingosios našlės, tačiau Cėza, bent pradžioje, yra tikras dėl savo žmonos, o Bogdanovičius ir Kromovas – kenčia ir nerimauja.

Atkreipiu dėmesį, kad visą trijulę, mano matytus Cėtą vaidinę Ž. Galinis ir G. Maciulevičius, Bogdanovičių – G. Prunskus ir J. Laumauskas, Kromovą – R. Šimukauskas ir D. Bervingis sukūrė panašius, bet vis dėlto subtiliai skirtingus vaidmenis. Tikrai buvo matyti, kad šie ponai puikiai leido laiką!

Kaip minėjau, senieji ponai neramiai iš akių paleido savo žmonas, kurias vėlgi – pasileidusios plaukus, išdykėliškai vaidino: Silvijaną Bogdanovič – Ž. Lamauskienė ir A. Garbenčiūtė, Olgą Kromov – I. Vaznelytė ir K. Siurbytė. Reikia pasakyti, kad kai kas tik vykdė vyro valią, o kai kas dar ir laiką gerai leido. Mano akimis, būtent Njegušas, Silvijana ir Olga yra komiškiausi operetės herojai, kai kur balansavę ir ties vulgarumo riba. Kas tai – į Paryžiaus pasilinksminimo siautulį patekusio jaunuolio ir turtingų, bet kvailų moterų įvaizdis, ar aštri politinė satyra – palieku spręsti jums.

O Hanos rankos siekiantys vikontas Kaskada, kurio vaidmenį sukūrė P. Kaminskas ir R. Laureckis, ir Raulis de San Brijošas – M. Stankevičius ir L. Katinas? Šie ponai buvo žavūs ir savimi pasitikintys, bet gana lengvai nuvilioti Silvijanos ir Olgos. Rimti vyrai.

Spalvos: žavioji Valensjena ir Kamilis de Rosiljonas. / M. Aleksos nuotr.

Šokti? Šokti!

Būtina pridurti, kad choras ir baletas – ypač jų vyriškoji pusė – puikiai papildė Hanos rankos siekiančių vyrų būrį. Choras vaidino į pokylį susirinkusius ponus ir itin žaviai pasipuošusias ponias, o baletas buvo ne tik susižavėję jaunuoliai, bet ir kabareto šokėjai, grizetės ir žaliosios būtybės-jonvabaliai dainos apie Viliją scenoje.

Valiūkės grizetės ir jų kerintys drabužiai nusipelno atskirų pagyrų! Šokama operetėje daug ir visaip: porose ir grupėse, realybėje ir prisiminimuose. Taip pat ant laiptų, kurie skoningoje scenografijoje lydi Hanos pasirodymus, taip simboliškai ją išaukštindami. Būtent laiptai yra vienos iš puikiausios operetės scenos, visų veikiančių vyrų dainuojamos ir šokamos scenos vieta. Bravo choreografui Valerijui Osadčenkai!

Vaizdas

Kaip jau minėta – operetėje veikia turtingi ponai ir ponios, kabareto grizetės, veiksmo vieta – ambasada ir Hanos Glavari vila. Lakonišką, santūrią scenografiją keičia nedidelės, bet puošnumo suteikiančios detalės – laiptai, karaliaus portretas, šviestuvai, nesunkiai tampantys pavėsine, ir daug smagių peripetijų sukėlusi vėduoklė.

Baliuje ambasadoje ponios dėvi rafinuotas sukneles ir perlus, Hanos Glavari viloje puošiasi tautiniais kostiumais. Be abejo, pati Hana, kaip ir galima tikėtis iš turtingos ponios, sukneles keičia dažniau.

Kiekvieną kartą KVMT stebėdama spektaklį žaviuosi, kaip tokioje nedidelėje ir jaukioje scenoje santūriomis ir lakoniškomis priemonėmis pasiekiamas grakštus ir prasmingas rezultatas. Be to, tiesiog privalau pagirti operetės programėlę – knygelę, savyje talpinančią veikiančius asmenis, režisierės V. Streičos mintis, kompozitoriaus F. Leharo gyvenimo pasakojimą, operetės sukūrimo ir išpopuliarėjimo istoriją, kas slepiasi už žodžių „linksmoji našlė“, kokia „Linksmosios našlės“ istorija Kauno scenoje, kiek ir ką šioje operetėje yra dainavęs G. Maciulevičius ir kaip „Linksmoji našlė“ tapo kultūros ir mados reiškiniu. Būtina pasakyti, kad visi tekstai šiam pastatymui – V. Streičos ir Aurinos Venislovaitės išversti naujai, paliekant tik 1970 m. Ramutės Skučaitės išverstą duetą „Valso aidas“.

Žaismingai: choreografo vaidmeniu debiutavusio V. Osadčenko sprendimai suteikė spektakliui papildomos ekspresijos. / M. Aleksos nuotr.

Tad – moterys!

Taigi, be abejo, rekomenduoju ir garantuoju, kad užsimiršite tvyrant nuostabiai muzikos, dainų, šokių, elegantiškų ir valiūkiškų kostiumų, meilės ir humoro atmosferai. Juk siužetas, o ir pats faktas, kad bravūra ir vaidyba maskuojama politika – nepaseno.

Operetės pabaigoje visi triumfuoja – tiek galiausiai savo išdidumą pamiršę įsimylėjėliai, tiek valstybės ir savo finansais patenkinti diplomatai. Galiausiai viskas turi savo kainą – gudriai šypsodamiesi pabaigoje lenkiasi aktoriai ir aktorės, nepaleisdamos nei sutuoktinių, nei trumpalaikio nuotykio partnerių rankų. Juk ne tik operetėse viską visuomet sprendžia moterys.