Ilgai lauktas

Visiškai naujas, tiesiai iš gamintojo rankų Vokietijoje atgabentas į Kauną "Steinwey&Sons" – lyg naujas ilgai lauktas žaislas vaikui. O gal net dar daugiau. "30 metų svajojau ir išsipildė. Dabar 30 metų tegul groja jaunimas", – palaiminga šypsena švytėjo Kauno valstybinės filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta.

Pirmoji paskutinio žiemos mėnesio diena Filharmonijai tapo didžiule švente. Milžiniška dėžė įvežta į jos fojė, laiptais viršum ir į sceną. Pritvirtintas ant padėklų instrumentas, vėliau paaiškėjo, net nespėjo išsiderinti kelionėje specialiai šildomoje transporto priemonėje. Tačiau tai jau tik mažoji didžiojo darbo dalis. Pagrindinis uždavinys – išrinkti instrumentą – atliktas anksčiau.

Garbė Kauno valstybinei filharmonijai atrinkti, kuris geriausias iš geriausių, teko Motiejui Bazarui. "Motiejus – puikus pianistas ir technikas. Jis restauruoja rojalius ir derina. Išmano apie tai", – J.Krėpšta akimis glostė Filharmonijos sceną puošiantį juodą dailių linijų grakštuolį.

Senojo nenurašys

"Steinway&Sons" yra bene garsiausias muzikos instrumentų prekės ženklas, gyvuojantis jau 163 metus. Net 98 proc. pianistų savo koncertams renkasi "Steinway" fortepijonus dėl jų nepakartojamo garso ir techninio tobulumo. Sakoma, kad, neturėdami "Steinway", neprisikviesite koncertuoti tarptautinių žvaigždžių.

Į Kauno filharmoniją senasis instrumentas atkeliavo iš Nacionalinės filharmonijos. Jis jau buvo naudotas. Metai darė savo. J.Krėpšta apgailestavo, kad senolis, muzikų terminais, nelaiko taip, kaip reikėtų, garso, tembro, deformavosi ir rezonansinė plokštė (deka).

"Kai atvažiuoja aukšto lygio pianistai, mes užsimerkiame siūlydami jiems senąjį "Steinwey". Panašiai, kaip iki Filharmonijos renovacijos užsimerkdavome, kai senosios lempos lyg dubenys kabojo. Ką darysi. Dabar jau tikrai turime", –  atsipūtė direktorius.

Tai nereiškia, kad senasis instrumentas keliaus užmarštin. Filharmonijoje dabar bus du garsiosios firmos instrumentai. "Kai pakvietė rinktis, didelėje patalpoje stovėjo šeši "Steinwey". Dvi valandas rinkomės ir susimaišėme. Visi geri", – sunkų ir atsakingą darbą prisiminė J.Krėpšta.

Pasak direktoriaus, iš pradžių M.Bazaras grojo gamas. Klasikai J.S.Bachas, L.van Bethovenas taip pat skambėjo neprilygstamai – kaip ir šiuolaikinė muzika. Galiausiai trijų instrumentų dangčiai buvo uždengti – ne šių.

Lemiamas etapas

Renkantis jau iš trijų likusių, legviausiai buvo atmestas pirmas fortepijonas. Liko ketvirtu ir penktu numeriais pažymėti. "Šį pavadinome inteligentu, anas pasirodė daugiau rėksnys – šviesaus garso. Mūsų salei reikia inteligento. Tie rėksniai, kai įsigroja, dar labiau ima rėkti. Šis įsigrojęs taip pat atsivers dar labiau", – Filharmonijos scenoje šviečiančio instrumento garsą J.Krėpšta lygino su aksomu.

"Toks yra burtas – spaudi vieną klavišą ir pedalą vienu metu, –  J.Krėpšta sustingo skambant garsui. – Va, šio instrumento garsas tęsėsi 22 sek., o 5-ojo, rėksniu pavadinto, – 20 sek. Ilgesnis garsas – geriau, vertinamas garso pasklidimas. Kažkas geresnio. Lėmė tos dvi ilgesnės sekundės."

J.Krėpšta priminė, kad visi "Steinwey" instrumentai yra 80 proc. rankų darbo, todėl visi skirtingi, kaip skirtingų charakterių žmonės.

Kiekvienoje erdvėje instrumentai skamba kitaip. Dar dvi savaites rekomenduojama leisti naujam gyventojui susigyventi su pasikeitusia aplinka. Per tą laiką dar reikės tris keturis kartus iš naujo suderinti instrumentą. J.Krėpštos skaičiavimu, pirmoji prie naujojo "Steinwey" sės pianistė Goda Gedvilaitė.