Pereiti į pagrindinį turinį

Kauno getas: kelionė po Vilijampolės gatveles

2024-07-21 09:00

Vilijampolės gatvės mena kraupią Kauno geto istoriją. Su ekskursijos dalyviais stabtelėdama prie tuos laikus menančių pastatų, išlikusių iki šių dienų, Kauno IX forto muziejaus ekskursijų vadovė Olga Voronova dalijosi faktais, geto kalinių prisiminimais, nuotraukomis iš to meto kasdienybės.

Tema: O. Voronova pasakojo, kad prieš II pasaulinį karą Vilijampolėje gyventojų jau buvo 12 tūkst., iš jų tik kas ketvirtas – ne žydas. Tema: O. Voronova pasakojo, kad prieš II pasaulinį karą Vilijampolėje gyventojų jau buvo 12 tūkst., iš jų tik kas ketvirtas – ne žydas. Tema: O. Voronova pasakojo, kad prieš II pasaulinį karą Vilijampolėje gyventojų jau buvo 12 tūkst., iš jų tik kas ketvirtas – ne žydas. Tema: O. Voronova pasakojo, kad prieš II pasaulinį karą Vilijampolėje gyventojų jau buvo 12 tūkst., iš jų tik kas ketvirtas – ne žydas.

Susitikimas prie vartų

„Su jumis stovime vietoje, kur buvo pagrindiniai geto vartai“, – atkreipė dėmesį ekskursijos vadovė. Vartai buvo ne kitoje sankryžos pusėje, kur dabar stovi paminklinis akmuo. Šalia paminklo esantis namas Linkuvos g. 2 – iš tolo šviečiantis, apklijuotas veidrodžio šukėmis, – buvęs geto vartų sargybos pastatas. Ant jo fasado menininkas Vytenis Jakas įgyvendino projektą „Degantys akmenys“.

Veidrodžio šukės simbolizuoja sudaužytus geto gyventojų likimus, o jų forma atspindi grindinio akmenis. Akmuo žydų kultūroje – amžinybės simbolis. Spalvotos kolonos simbolizuoja tai, kad Vilijampolės istorija – ne vien tamsi. Čia kažkada virė labai įvairus ir įdomus kultūrinis, ekonominis, socialinis gyvenimas, prie kurio itin prisidėjo žydų bendruomenė.

Pro geto vartus žydai kiekvieną rytą buvo vedami į darbus. Dalis jų buvo verčiami dirbti Kauno Aleksoto aerodrome. Kitus veždavo į darbo stovyklas Babtuose, Kaišiadoryse, Kėdainiuose, Jonavoje. Grįžtančiųjų patikrą lydėdavo sargybinių keiksmų ir smūgių kruša.

Iškraustė į Vilijampolę

Pasakodama ekskursijos vadovė nukelia klausytojus į laikus, kai buvo įkurta Vilijampolė. Šį rajoną, kuris anksčiau buvo už Kauno miesto ribų, sumanė įkurti garsi Lietuvos didžiosios kunigaikštystės giminė – Radvilos. XVII a. viduryje kunigaikštis Jonušas Radvila kitataučius amatininkus ir pirklius kvietė atvykti į kuriamą Vilijampolę.

Getas buvo perpildytas. Į jį sugrūsta 30 tūkst. žydų. Apgyvendinti ir palėpėse, ir sandėliukuose.

XVII a. viduryje Vilijampolėje buvo 24 namai. „Vilijampolė“ reiškia miestas prie Vilijos upės. Vilijampolė taip pat vadinta Slabada, Slabodke – nuo baudžiavos laisvu kaimu.

XVII a. Kaune ėmė gausėti žydų. Ilgainiui jų santykiai su valdžia suprastėjo. 1727 m. Kauno asesorių teismas (Abiejų Tautų Respublikos teismo institucija, sprendusi karališkųjų valstiečių skundus, didžiojo kunigaikščio žemių valdytojų ir privačių asmenų žemės ginčus, vienu metu veikė ir kaip aukščiausia apeliacinė instancija) iškėlė bylą ir pagal nuosprendį žydai turėjo išsikraustyti iš miesto. Apsigyveno jie šalia Kauno – Vilijampolėje.

Kaune žydų skaičius buvo menkas iki XIX a. vidurio, o Vilijampolėje jų nuolat daugėjo. Laikui bėgant čia žydai pastatė sinagogų, mokyklų, dirbtuvių, parduotuvių. XVIII a. Vilijampolėje atsirado žydų kapinės. XIX a. viduryje Vilijampolėje pastatyta pirmoji mūrinė sinagoga Kaune. Ji buvo baroko stiliaus ir stovėjo toje vietoje, kur dabar yra verslo centras „Dailė“.

Alus ir švietimas

XIX a. antrojoje pusėje žydų pirklys Rafailas Volfas Vilijampolėje įsteigė pirmąją alaus daryklą Lietuvoje. Tai viena seniausių pramonės įmonių Lietuvoje. Šio bravoro pastatai (Radvilų dvaro g. 2a) yra išlikę iki šių dienų.

Rabinas, mokytojas Izraelis Lipkinas Salanteris, gyvenęs 1810–1883 m., išgarsėjo visame pasaulyje kaip Musar judėjimo Lietuvoje pradininkas: mokiniai studijavo ne tik Talmudą, bet ir etiką. Vilijampolės ješiva buvo svarbiausias Musar mokymo centras.

Čia studijuoti atvykdavo žydai net ir iš Palestinos, Pietų Afrikos, JAV. Kasmet šiame centre mokėsi iki 800 studentų. Atvykėliai stebėjosi skurdžia Vilijampolės aplinka, kad čia mediniai namai, negrįstos gatvės, bet čia buvo galimybė mokytis iš geriausių pasaulio rabinų. Garsioji Vilijampolės ješiva veikė iki 1941 m. birželio pabaigos.

Prijungė prie Kauno

XIX a. pabaigoje Vilijampolėje gyveno 5,5 tūkst. žydų amatininkų, kalvių, siuvėjų, cigarečių gamintojų, batsiuvių, mėsininkų, malūnininkų.

1919 m. Vilijampolė prijungiama prie Kauno. XX a. trečiajame dešimtmetyje Vilijampolėje gyveno daugiau kaip 6 tūkst. žmonių, iš jų 62 proc. – žydai. Čia stovėjo fabrikai, kino teatrai, bet nebuvo patogumų – vandentiekio, pirčių, kanalizacijos, gydymo įstaigų. Tačiau veikė vaikų ir senelių prieglaudos namai. Žydai rūpinosi savo tautiečiais užsiimdami labdara.

„Jeigu pereisime per gatvę ir pasuksime į dešinę, prieisime dviejų aukštų mūrinį namą. Dabar jame – keramikos dirbtuvės. Tarpukariu jis buvo pastatytas žydų pradinei religinei mokyklai – chederiui. Ji buvo išlaikoma žydų bendruomenės“, – toliau pasakojo ekskursijų vadovė, kol ekskursijos dalyviai jos klausėsi stovėdami pavėsyje ir žvilgtelėdami ta kryptimi, kurią nurodė.

Prieš II pasaulinį karą Vilijampolėje gyventojų jau buvo padvigubėję – 12 tūkst., iš jų tik kas ketvirtas – ne žydas.

Nukentėjo nuo sovietų

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą žydų padėtis buvo įvairialypė. Dauguma Lietuvos žydų sovietų okupaciją laikė mažesniu blogiu už gresiančią nacių okupaciją.

Sovietų valdžios atėjimą žydai sutiko su tam tikru palengvėjimu. Jiems atsivėrė galimybės užimti postus valdžios struktūrose, aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje, bet labai pakenkė sovietų ekonominė politika. Daugelis žydų buvo verslininkai, o pramonės įmonės buvo nacionalizuotos, konfiskuoti indėliai bankuose.

Sovietų valdžia, masiškai tremdama Lietuvos gyventojus, trėmė ir žydus. Tarp tremtinių buvo 14 proc. žydų, nors jie sudarė menką šalies gyventojų dalį.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Žydai suprato, kad atėjo dar sunkesni laikai, bet tikrovė pranoko pačias blogiausias nuojautas. Tūkstančiai Kauno žydų pirmomis karo dienomis pabėgo į Sovietų Sąjungos gilumą, bet dauguma nesuspėjo pasitraukti.

Pradėjo nuo pogromų

1941 m. birželio 25 d. Kauną ėmė kontroliuoti vokiečių kariuomenė, įžengė vokiečių saugumo policija ir ginkluotų elitinių dalinių SS karininkas A operatyvinės grupės vadas Franzas Walteris Stahleckeris. Jo uždavinys buvo Kaune organizuoti žydų žudynes, pogromus – kai minia puola tam tikros religinės, rasinės ar tautinės grupės žmones, niokoja jų turtą.

Prie Vilijampolės tilto buvo sušaudyti 30 žydų jaunuolių. Jiems liepė dainuoti sovietines dainas, po to išsikasti griovį, prie kurio jie ir buvo sušaudyti. Tikslus skaičius žuvusiųjų per pogromus Vilijampolėje ir Kauno senamiestyje nėra žinomas, bet manoma, kad keli šimtai.

Nuo nacių inicijuotų pogromų prasidėjo Kauno žydų žudynės Kauno tvirtovės fortuose. Pirmąja masinių žydų žudynių vieta Kaune tapo VII fortas. 1941 m. liepą ten buvo nužudyti 3–5 tūkst. žmonių. Rugpjūtį ir rugsėjį žydai buvo žudomi IV forte. Nuo spalio 4 d. žudynių vieta tapo IX fortas.

Pogromus naciai organizavo norėdami pateisinti getų įkūrimą. Penkiems įtakingiems žydų bendruomenės atstovams buvo pareikšta, kad valdžia neva jau nebegali taikstytis su žydų užpuldinėjimu, o lietuviai su jais neva nenori gyventi kartu. Suokta, kad patiems žydams bus saugiau, jeigu persikraustys į saugomą ir kontroliuojamą teritoriją.

Įsakymas įkurti getą pasirašytas 1941 m. liepos 10 d. Žydams buvo duotas mėnuo persikraustyti. Savo butus ir didžiąją dalį daiktų turėjo palikti. Leista pasiimti tik būtiniausius asmeninius ir namų apyvokos daiktus, profesijos įrankius. Gete jie buvo apgyvendinti vietinių namuose, kurie visi buvo iškraustyti ir apgyvendinti žydų paliktuose butuose.

Getas buvo perpildytas. Į jį sugrūsta 30 tūkst. žydų. Apgyvendinti ir palėpėse, ir sandėliukuose. Getas buvo aptvertas dviejų metrų aukščio spygliuota viela. Buvo draudžiama išeiti be specialaus leidimo. Iš išorės getą saugojo vokiečių ir lietuvių policininkai. Viduje veikė geto policija.

Sugedusi arkliena

Geto gyventojams buvo nustatyti labai menki maisto daviniai. Vienam žmogui per savaitę – 700 g duonos, 125 g mėsos, 50 g druskos, 112 g miltų.

Prie Neries buvo geto daržai. Augino bulves, morkas, agurkus. Derlius buvo tolygiai paskirstomas visiems geto gyventojams – kaliniams.

Kauno gete veikė penkios mėsinės. Jose būdavo apdorojama geto gyventojams maistui teikiama mėsa. Dažniausiai – arkliena. Dažniausiai – sugedusi, netinkama vartoti. Yra užfiksuota, kad 1942 m. gruodį į getą buvo pristatyti daugiau kaip 3 tūkst. kg arklienos, kuri buvo tokia sugedusi, kad ją teko užkasti.

Žmonėms teko prasimanyti, kaip gauti maisto mieste pakeliui į darbą ar iš jo. Slapta parsinešdavo į getą sau ir šeimoms. Į maistą mainydavo savo drabužius, turimus daiktus.

Į getą maistą įsinešdavo puspadžiuose, rankovėse, įsiūdami po pamušalu į drabužius, maišelius, pavyzdžiui, su miltais, prisirišdami prie pilvo. Kai kuriose darbo vietose žydams buvo leidžiama gauti pietų. Į indelio, į kurį būdavo įpilama sriuba, dugną įsidėdavo kiaušinių. Jeigu gaudavo ragintų kopūstų, ant dugno – lašiniai, o ant jų – kopūstai.

Per nacių okupaciją Kaune neveikė jokios kitos parduotuvės, tik maisto. Todėl drabužiai, avalynė, kiti daiktai turėjo labai didelę paklausą. Prekyba klestėjo ir per geto tvorą su lietuviais, nors už tai grėsė būti nušautiems.

Orkestras gete

Namas A. Krikščiukaičio g. 29 šiuo metu yra renovuotas ir yra gyvenamas. Tarpukariu jame veikė sinagoga, o geto laikotarpiu jame buvo įrengtas kalėjimas.

A. Krikščiukaičio gatvė buvo pagrindinė geto gatvė. Ji buvo grįsta. Čia veikė didžiosios geto dirbtuvės su vyriškų drabužių skyrium, baltinių siuvykla, muilo, žvakių, žaislų gaminimo skyriais, odininkų, stalių dirbtuvės, skalbykla. Žydus naciai išnaudojo savo ekonomikai, karinėms reikmėms.

Veidrodžio šukės simbolizuoja sudaužytus geto gyventojų likimus, o jų forma atspindi grindinio akmenis. Akmuo žydų kultūroje – amžinybės simbolis.

Gete žydai buvo įsisteigę ligoninių, atidarę viešąją pirtį. Veikė ir orkestras. Jame grojo čia kalinami garsūs žydų muzikantai. Tarp jų – smuikininkas Danielius Pomerancas, kuris buvo Lietuvos populiariosios ir džiazo muzikos vienas pradininkų.

Orkestro įkūrimui geto gyventojai iš pradžių nepritarė – vertino kaip nepagarbą žuvusiems žydams, o tai, kad būtų koncertuojama ješivoje, vertino kaip švento pastato išniekinimą. Tačiau po pirmojo koncerto nuomonė pasikeitė. Suprato, kad muzika pakylėja jų, gyvenančių ant mirties slenksčio, dvasią. Koncertuose apsilankydavo ir atlikimu žavėjosi ir aukšti nacių pareigūnai, bet buvo neleidžiama į programą traukti vokiečių, austrų kompozitorių kūrinių, kad žydai nesupurvintų vokiečių muzikos.

Draudžiama gimdyti

Gete buvo draudžiama gimdyti vaikus, skaityti laikraščius, klausytis radijo, prekiauti, bendrauti su ne žydais. Galų gale buvo uždraustos ir čia veikusios mokyklos, bet vaikai vis tiek buvo mokomi – slapta. Buvo organizuojami slapti teatro, šokio, dainavimo būreliai.

D. Pomerancui ir jo žmonai gete slapta gimė dukra. Lietuvis Balys Simonavičius, gelbėdamas naujagimę nuo mirties, išnešė ją, kai jai buvo suleista migdomųjų, kad verksmas nesukeltų įtarimų. Mergaitė slapta auginti buvo atiduota operos dainininkui Kiprui Petrauskui ir jo žmonai dramos aktorei ir poetei Elenai.

Remiantis įvairiais šaltiniais, iš geto buvo išnešti keli šimtai kūdikių. Rašytojo Kazio Binkio ir jo žmonos Sofijos butas buvo pirmoji stotelė žydams, pabėgusiems iš Kauno geto ir ieškantiems, kur galėtų dėtis.

Prie žydų gelbėjimo prisidėjo daugybė lietuvių. Milžinišką vaidmenį suvaidino ir prieštaringai vertinta geto policija, sudaryta iš geto kalinių. Gete buvo įkurta pogrindinė karinė organizacija „Antifašistinė kovos organizacija“ – AKO. Policija padėdavo geto žmonėms pasprukti ir prisijungti prie partizanų, įsinešti ginklų. Net ir kankinami geto policininkai neišdavė, kur yra įrengtos geto slėptuvės ir buvo nužudyti.

Išliko tik saujelė

1941 m. spalio 4 d. IX forte sušaudyti 1 845 žydai iš geto, dauguma – moterys ir vaikai.

1941 m. spalio 29 d. išvakarėse gestapininkai Kauno gete mirčiai atrinko apie 10 tūkst. žydų. Atrinktos daugiavaikės šeimos, fiziškai silpni asmenys, seneliai ir ligoniai. Pasmerktieji iš Kauno geto buvo išvaryti į IX fortą ir ten sušaudyti iš anksto iškastuose didžiuliuose grioviuose. Žudynės vyko visą dieną ir baigėsi temstant. Ataskaitoje nurodyta, kad getas „išvalytas nuo nereikalingų elementų“.

1944 m. kovo 26–27 d. Kauno gete įvyko žiaurioji vaikų atėmimo akcija. Prieš pusmetį jis buvo paverstas koncentracijos stovykla. Tai reiškė, kad naciai gete norėjo matyti tik darbingo amžiaus žmones.

Kovo 26 d., kai daug gyventojų buvo darbuose, į getą įvažiavo nacių autobusai. Į juos buvo metami ir grūdami vaikai iki 12 metų ir pagyvenę žmonės. Sugaudė 1 700 aukų. Priešintis bandžiusios motinos buvo mušamos. Vaikų ir suaugusiųjų klyksmams ir dejonėms užgožti naciai gete visu garsu leido muziką.

Manoma, kad didžioji dalis susirinktų žmonių buvo išvežti į Lenkiją ir ten sunaikinti. Likusieji sušaudyti Kauno IX forte.

Dėl ligų, maisto trūkumo, sunkių sąlygų kas savaitę gete mirdavo maždaug po 50 žmonių. Daugybė buvo sušaudyta per likvidavimo akcijas.

Iš 30 tūkst. Kauno geto kalinių karo pabaigos sulaukė tik apie 2,4 tūkst.

Šiemet suėjo 80 metų nuo Kauno geto sunaikinimo. Jis sunaikintas padegant pastatus su juose uždarytais žmonėmis.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų