„Šis spektaklis – tai priminimas, kad mes savo istorijoje ieškom herojų, kurie vienaip ar kitaip įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą. Tai spektaklis, kuris leidžia pajusti istorijos pulsą, todėl jis bus gyvas tiek, kiek mes vertinsim ir žinosim istorinį palikimą“, – sako režisierius R. Tuminas. Šiandien spektaklyje paliečiamos temos suskamba naujai ir įgauna dar didesnį svorį, aktualumą bei gelmę.

„Madagaskaras“ – vienas lankomiausių Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklių, kurio premjera įvyko dar rekonstruojamo teatro fojė 2004 m. Nuo savo gyvavimo pradžios spektaklis buvo parodytas ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir Latvijoje, Austrijoje, Belgijoje, Suomijoje, Serbijoje, Rusijoje, Lenkijoje...

Spektaklyje pagal dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristatoma Lietuva kaip fenomenas, lietuvių požiūris į pasaulį ir save. Pjesės sėkmės priežastis – intriguojantis siužetas, išmoningos situacijos ir meistriški dialogai, parašyti pasitelkiant autentišką pirmosios XX a. pusės kalbą.

Ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo.

Šio istorinio režisieriaus R. Tumino spektaklio veikėjai – XX a. gyvenę žmonės. Jį žiūrėdami galime įsivaizduoti, kaip atrodė šios žinomos asmenybės, pasvarstyti, ar jos galėjo gyvenime susitikti. Spektaklyje išvysime Salomėją Nėrį (Salę) bei žinomą lietuvių diplomatą ir pasaulinio garso poetą Oskarą Milašių (Oskarą) ir svarbiausia – pagrindinį spektaklio veikėją Kazimierą Pakštą (Pokštą). Šis geografas, keliautojas, geopolitikas ir visuomenės veikėjas vadintas „propagandos ministeriu be ministerio rango“, „laisvos Europos žygiuotoju“, „Ulisu“, „patriotiniu viesulu“, „tautos šaukliu“, „tautiniu apaštalu“, lygintas su J. A. Herbačiausku, S. Šalkauskiu, A. Lincolnu… K. Pakštas Lietuvos istorijoje įsiamžino kaip žmogus, siekęs išplėsti mažos šalies ribas, padidinti jos teritoriją nuperkant papildomų žemių (spektaklyje kalbama apie Madagaskaro salą, realybėje jis ieškojo laisvų žemių Angoloje). Kazys Pakštas (1893–1960) siekė įtikinti to meto šalies valdžią, jog tokiai nesaugiai šaliai kaip Lietuva žemės svetur reikalingos tam, kad, iškilus karo grėsmei, būtų galima išsaugoti šalies genofondą, aukso valiutos atsargas, meno, bibliotekų vertybes. Įdomiausia, kad ši jo idėja nebuvo utopinė – tuomet pasaulyje buvo daug laisvų žemių, kurias išties buvo galima nupirkti, ir K. Pakštas buvo beveik įtikinęs to meto politikus savo idėjų realumu. Šiuo klausimu buvo priimta net speciali rezoliucija, kurioje siūlyta pradėti tinkamos vietos nedidelei lietuvių kolonijai paiešką ir tyrimą. Bet tai nebuvo iki galo įgyvendinta.

G. Skaraitienės nuotr.

Spektaklis padeda sudėtingą K. Pakšto asmenybę ne tik apčiuopti intelektualiai, bet ir surasti emocinį santykį su ja ir tos epochos žmonėmis, jis skatina mus pažvelgti į tarpukario (1918–1939) epochą kaip į atvirų galimybių laiką ir kartu moko apie savo laiką galvoti kaip apie atvirų galimybių metą.

Pirmoje spektaklio dalyje, verčiančioje publiką nuoširdžiai kvatotis, daugiausia dėmesio skiriama Kazimierui Pokštui (aktorius Tomas Rinkūnas) ir jo beprotiškai idėjai „sutelkti lietuvius masinėn emigracijon“ į Afriką. Antroji labiau priklauso Salei (aktorė Indrė Patkauskaitė), kurios prototipas – jautrioji Salomėja Nėris, jos dramatiškam likimui. Antrojoje „Madagaskaro“ dalyje taip pat ataidi „Lituanikos“ katastrofa, karas, okupacija. „Madagaskaro“ tema – neišsenkama. Ji šiandien itin aktuali, jaudinanti, atspindinti politinę situaciją, socialinius santykius.

Patriotiškumas – tai visų pirma klausimas: ką aš galiu padaryti, kad kitam būtų geriau?

„Žmonių, pergyvenusių ribą tarp tarpukario ir karo, biografijose visada nevalingai ieškai žodžių: emigravo, deportavo, kolaboravo. Tačiau tai jau kitos istorijos, vaizduojančios kitą epochą. „Madagaskaras“ – pasakojimas apie žmones, dar nepriėjusius šios ribos, tačiau mums iš laiko nuotolio puikiai suvokiant, kad netrukus ji bus peržengta. <...> Ši pjesė apie žmones, kurie dar nieko nežino. Ir todėl iš visų jėgų stengiasi gyventi: mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir galiausiai perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta“, – teigė pjesės autorius M. Ivaškevičius.

„Madagaskaras“ visada pasižymėjo savo temų gausa, daugiasluoksniškumu ir gyliu. Gal dėl to jis šiandien vis dar gyvas ir mėgstamas žiūrovų. Šiandieninėje situacijoje šis spektaklis įgyja dar didesnę prasmę, o savo aktualumu tampa nepralenkiamas. Kad ir viena iš finalinių Kazimiero Pakšto (Pokšto) frazių: „Trūkumas Žemėje vietos, Žemė yra per ankšta.“ Atrodytų, ko gi trūksta beveik pusę pasaulio užimančiai valstybei? Bet, kaip matome, trūksta. Manau, tuometės K. Pakšto idėjos jau seniai tapo pranašiškos. Žvelgiant į dabartinę situaciją, primenančią, kaip kadaise ir mes, mūsų valstybė, tauta patyrėme priespaudą, nekyla abejonių K. Pakšto sumanymu, pabrėžiu – ne bėgti, ne kovoti, ne okupuoti, bet sukurti atsarginę Lietuvą – kaip donorą atsitikus baisiai nelaimei. „Veidu į jūrą, Tauta!“ Žvilgsnis į horizontą – tai visų pirma savęs suvokimas ne tik čia ir dabar, žvelgiant į pagrindą, ant kurio stovi, – tai kvietimas į šviesų, darnų ir saugų rytojų. Patriotiškumo prasmė XXI a., mano manymu, yra truputį pakitusi. Tai ne tik šalies vėliava, valstybės kontūrai ir skambūs žodžiai, kuriuos kartojame, mušdamiesi kumščiu į krūtinę. Patriotiškumas – tai laisvė Meilei, kurią puikiai įrodome šiandienos kontekste. Manau, jo mumyse tikrai pakanka. Patriotiškumas – tai visų pirma atsakomybė prieš save patį, prieš kitą žmogų, prieš gamtą, prieš Dievą. Patriotiškumas – tai visų pirma klausimas: ką aš galiu padaryti, kad kitam būtų geriau? Skatinau ir skatinsiu kiekvieną žmogų tai daryti, kad ir kas nutiktų, kad ir kaip viskas pasibaigtų“, – tikino aktorius Tomas Rinkūnas.