Kauno valstybinis muzikinis teatras pasitinka neabejotinai svarbiausią sezono įvykį – pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje bus pristatyta muzikinė žymiojo Alexanderio Dumas romano "Grafas Montekristas" versija.

Jį išdavė visi, kuriuos manė esant savo draugais. Iš jo atėmė vienintelę meilę, suteršė garbingą vardą ir iki gyvenimo pabaigos įkalino Ifo pilyje. Tačiau pyktis ir pavydas per anksti šventė pergalę. Po ilgų nelaisvės metų neįtikimas pabėgimas išlaisvino Keršto Angelą, kuris nenurimo tol, kol nenubaudė savo skriaudėjų. Didinga istorija apie meilę, išdavystę, teisingumo siekį ir kerštą.

Nenuostabu, kad šis populiarus ir antrą šimtmetį skaitytojų vaizduotę intriguojantis kūrinys nepraslydo pro kitų menininkų akis – sukurta ir vis dar kuriama daugybė įvairių "Grafo Montekristo" adaptacijų, ypač kino versijų. Muzikinių veikalų pasaulinėje praktikoje – vos vienas kitas. Tarp jų – ir Brodvėjuje dirbančio amerikiečių kompozitoriaus Franko Wildhorno sukurtas miuziklas, kurį įgyvendinti ėmėsi kauniečiai.

Miuziklas, sukurtas pagal dramaturgo Jacko Murphy libretą, vyksta tarsi vienu kvėptelėjimu: statytojai sumaniai varijuoja įvairia muzikine stilistika, kuria plačios paletės emociją, išryškinančia tragiškas, kartkartėmis – ir komiškas situacijas. Įspūdį stiprina gyvumo ir gilumo teikiančios scenografijoje taikomos šiuolaikinės moderniosios technologijos.

Miuziklą Kaune stato žinoma profesionalų komanda: režisierius Kęstutis Jakštas, dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumus kuria dizaineris Juozas Statkevičius, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, choreografai Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis.

Grafo Montekristo vaidmenį miuzikle kuria trys labai skirtingi vokalo mokyklos, balso tembro ir aktorinės patirties atlikėjai. Jiems režisierius palieka nemenką interpretacijos laisvę, todėl Jeronimo Miliaus, Raimondo Baranausko ir Ramūno Urbiečio grafas Montekristas bus skirtingų spalvų.

Pagrindinėje teatro scenoje dienomis pluša keliasdešimties žmonių komanda: premjera jau kovo 7-ąją. Prie pieštukais, daugybe užrašų lapų nukloto režisieriaus stalo – pro akinių viršų repeticiją stebintis K.Jakštas. Jo emocingos reakcijos į aktorių vaidybą, regis, visus įkrauna energijos ir entuziazmo.

Pietų pertrauka. Trys Montekristai – Jeronimas Milius (J.M.), Ramūnas Urbietis (R.U.) ir Raimondas Baranauskas (R.B.) kviečia į grimo kambarį ir dalijasi įspūdžiais apie kūrybos procesą ir spektaklio iššūkius.

– Kaip repetuoja trys Montekristai? Ar režisierius pabrėžia kiekvieno individualybę?

J.M.: Repetuodami daug keičiamės. Vis dėlto nesunku pastebėtii, kad vaidinant gali greičiausiai pasiruošti ir tobulėti. Pirmiausia kuriame schemas, kai jaučiamės tvirtai žinantys medžiagą, gludiname subtilybes.

R.U.: Repetuojame visi trys – tiksliau, pasikeisdami. Vienas repetuoja, kiti žiūri, tuomet keičiamės. Esame visi skirtingi, tačiau režisieriaus uždavinius privalome įvykdyti vienodai. Mūsų fiziniai ir visi kiti duomenys yra skirtingi, tačiau juk režisierius  Montekristo viziją turi vieną. Yra tam tikri kontūrai, kuriuos repetuojame visi vienodai. Žinoma, baigiamajame repeticijų etape kiekvienas kažkiek savo individualybės personažui suteikiame.

R.B.: Mūsų pagrindinis uždavinys – įvykdyti režisieriaus uždavinius. Kaip ir sako Ramūnas, vėliau kažkiek savęs nori nenori perteikiame.

– K.Jakštas – žinomas Lietuvos aktorius, prieš dešimtmetį atsiskleidęs ir režisieriaus amplua. Kaip sekasi dirbti su režisieriumi?

R.B.: Man tai pirmasis toks pastatymas su K.Jakštu. Esu patenkintas galėdamas dirbti su juo. Patenkintas, nes jis reikalauja daug vaidinti, ir reikalauja labai rimtai. Tai įdomi ir, be abejo, vertinga patirtis. Jam reikia tiesos – melo K.Jakštas neatleidžia. Dažnai per repeticijas stabdo, preciziškai šlifuoja mūsų vaidybą. Stengiuosi tobulėti dirbdamas su juo. Kadangi aktorystės patirties seniau nebuvau pakankamai įgijęs, dabar puiki proga atsigriebti.

R.U.: Su K.Jakštu dirbu jau ne pirmą kartą – su šia teatro asmenybe man be galo įdomu dirbti.

– Grafas Montekristas – ilgas ir daugialypis spektaklis. Su kokiais iššūkiais susidūrėte repetuodami?

J.M.: Taip, iššūkių tikrai yra. Spektaklyje gausu kaskadinių triukų. Tiesa, su fechtavimu buvau susidūręs Klaipėdos muzikiniame teatre repetuojant "Romeo ir Džuljetą". Tačiau kovos su peiliais tikrai reikalauja daug įgūdžių ir naujos patirties. Pastatymas reikalauja daug vien todėl, kad bus tik keletas etiudų, kai mes galėsime pasitraukti į užkulsius – beveik visą laiką reikės vaidinti. Daug gana sunkios medžiagos – tiek vaidyba, tiek vokalo prasme yra ką veikti. Kompozitorius tikrai neleidžia tiesiog dainuoti, kaip jaučiasi ar norėtųsi. Kūrinio akomponimente – daug rytietiškų sprendimų, džiazo skonio.

R.B.: Šiame muzikiniame kūrinyje reikia tikrai didelio vokalinio diapazono. Daug tiek viršutinių, tiek apatinių paskutinių natų.

R.U.: Pritariu Raimondui – tikrai neįprastai parašyta muzikinė dalis. Tiek tenorui, tiek baritonui yra labai žemų ir daug aukštų natų. Kadangi muziklai man gan naujas žanras, šis pastatymas yra tikrai iššūkis, kuriuo labai džiaugiuosi. Dirbu tobulindamas savo vokalą, stengiuosi mąstyti kitaip nei operoje ar operetėje.

– A.Dumas "Grafą Montekristą" buvote skaitę prieš tai? Kuo jis aktualus šiandien?

R.U.: Tiesą sakant, vaikystėje su šiuo kūriniu nebuvau susidūręs. Tik dabar atsiverčiau knygą. Amžinos tos pačios žmogiškos problemos – santykiai, meilė, išdavystė, neapykanta ir kerštas. Tai nemarus kūrinys, kuris jaudina visais laikais. Laikai, technologijos keičiasi, tačiau žmogiškieji santykiai išlieka, todėl šis kūrinys aktualus visais laikais.

R.B.: Aš skaičiau ir vaikystėje, ir dabar dar kartą. Knygą skaityti labai lengvai – ir ji vis dar jaudina. Neseniai skaitydamas antrą kartą perskaičiau ją vienu atsikvėpimu.

J.M.: Tai buvo viena mėgstamiausių knygų vaikystėje. Pamenu, kažkada sirgau ir tuomet perskaičiau tris knygos tomus. Tuomet, žinoma, nežinojau, ką veiksiu užaugęs ir visai nenutuokiau, kad grafą teks įkūnyti scenoje. Kūrinio problematika – teisingumo troškimas. Visi visada norėjo ir nori, kad su jais būtų elgiamasi teisingai. Tokių istorijų, kai tave netikėtai neteisingai apkaltina, viską atima, yra ir šiandien. Galima nuleisti rankas ir pasiduoti arba kovoti ir susigrąžinti prarastą garbę. Žmogiškumo, nepalūžimo, nužmogėjimo ir tapimo žmogumi iš naujo temos.

– Teatras akcentuoja ir sptekaklio vizualumą – daugybė kostiumų, išskirtinė scenografija. Ar tai neslegia aktoriaus?

R.B.: Dar nerepetavome su drabužiais, tačiau dėl daugybės įvairių scenų persirenginėti reikės tikrai daug. Tikiuosi, drabužiai padės kuriant vaidmenį.

R.U.: Detalės, butaforija, scenografija ir drabužiai tikrai turėtų daryti efektą publikai, o mums suteikti dar daugiau pasitikėjimo. Yra dvi fechtavimosi scenos, kovų su peiliais. Žiūrovams tikrai nebus kada nuobodžiauti. Sceninius vaizdelius pagyvins jaudinanti muzika.

J.M.: Kai sužinojau, apsidžiaugiau, kad kostiumus kuria būtent J.Statkevičius. Aukšto lygio kostiumų dailininkas, su kuriuo buvau susidūręs kituose pastatymuose. Jo kostiumai įkvepia ir pasitikėjimo – žinai, kad scenoje ne tik atrodai puikiai, bet ir gerai, patogiai jautiesi.

– Ar ruošdamiesi vaidmeniui teko žiūrėti kitų "Grafo Montekristo" muzikinių pastatymų?

R.U.: Stengiausi nežiūrėti. Esu įsitikinęs, kad matytas kūrinys vėliau daro labai didelės įtakos tavo paties vizijai ir vaidybai. Vis vien lieka tam tikrų detalių.

– Montekristo mylimųjų vaidmenį atlieka dvi žavios solistės – Kristina Siurbytė ir Karina Krysko-Skambinė. Ar esate susiporavę scenoje?

R.U.: Ne, dirbame taip, kaip pasitaiko. Jos labai žavios, šaunios solistės ir moterys. Taip pat, kaip ir mes, jos yra skirtingos, todėl spektaklyje tikrai bus įdomių kombinacijų.