Kauno rotušėje – įspūdinga paroda, primenanti legendą

Netrukus Kauno rotušėje duris atvers įspūdinga paroda, priminsianti  neeilinę asmenybę. Dainininkė Nechama Lifšicaitė (1927–2017) savuoju balsu ne tik džiugino daugelio šalių klausytojų širdis, bet taip pat jose žadino viltį, kad sovietinis režimas nepajėgs išrauti tikrųjų žydų tautos šaknų bei tradicijų. Spalio 3 – gruodžio 5 d. veiksianti paroda taip pat skirta ir Kauno geto bei Lietuvos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių atminimui.

Šaknys – Kaune

N.Lifšicaitė gimė Kaune. Nors gelbėdamasi nuo karo siaubų buvo pabėgusi į Uzbekistaną, 1946-aisiais Nechamos šeima grįžo į Kauną. Čia mergina mokėsi tuometėje Kauno konservatorijoje, vėliau LTSR konservatorijoje Vilniuje. Savąją karjerą N.Lifšicaitė pradėjo kaip operos solistė. Ne kartą jai teko stovėti ir Kauno muzikinio teatro scenoje. Savo karjeros pradžioje Nechama atlikdavo kūrinius įvairiomis kalbomis – lietuvių, ukrainiečių, uzbekų, ir, kaip įprasta šiam laikotarpiui, rusų.

Tiesa, pirmuoju ir greičiausiai svarbiausiu jos muzikos mokytoju buvo tėtis Judelis Lifšicas. Jis dirbo hebrajų kalbos mokytoju Kauno žydų Tarbut gimnazijoje, o vėliau gydytoju Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje Kauno karo ligoninėje. Vis dėlto Judelis labai mėgo ir muziką, tad talentingą dukrą mokė griežti smuiku, dainuoti jidiš bei hebrajų kalbomis. Būtent namuose girdėtos žydiškos melodijos bėgant laikui ir pakreipė Nechamos muzikinį kelią tokia kryptimi, kuria žengti tuo metu ji nusprendė bene pirmoji. Su bendraminčiais bičiuliais poetais bei kompozitoriais N.Lifšicaitė ėmėsi kurti muzikinę programą jidiš kalba.

Lakštingalos kelias

Pirmasis N.Lifšicaitės pasirodymas jidiš kalba įvyko 1956-aisiais Vilniuje. Artistės koncertai paprastai prasidėdavo klasikiniais kūriniais pirmoje dalyje, o antroji būdavo skirta folklorinėms dainoms. Žinodama, kad nemaža dalis jaunosios kartos žydų nemoka jidiš kalbos, dainų idėjas ji meistriškai gebėdavo perteikti judesiais, balso tembru. Gerbėjai dažnai girdavo Nechamos nepamainomą talentą kiekvieną atliekamą kūrinį paversti aktoriniu pasirodymu, leidžiančiu pamatyti ir patirti žydišką kultūrą iš arti. Toks dainininkės gebėjimas žydų jaunimą ėmė skatinti domėtis savo ištakomis, o vyresniajai kartai leido džiaugtis viešai jų gimtąja kalba atliekamais kūriniais. Be to, N.Lifšicaitė – viena pirmųjų kūrėjų, gaivinusių holokausto atminimą. Nechamos programoje skambėjo melodijos iš Vilniaus ir Kauno getų.

Legenda apie Nechamą – gražiabalsę žydų lakštingalą, netruko pasklisti po visą tuometę Sovietų Sąjungą. Po karo gyvi likę žydai rinkdavosi jos pasiklausyti į sausakimšas sales Lietuvoje, Latvijoje, Uzbekistane, Tadžikistane, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje bei kitose okupuotose valstybėse. Vėliau dainininkė buvo gavusi leidimą pasirodyti ir už geležinės uždangos – koncertavo Paryžiuje, Vienoje, Briuselyje.

Žinoma, N.Lifšicaitės drąsus sprendimas dainuoti savosios tautos kalba nedžiugino tuometės valdžios. Dainininkei ne kartą teko patirti be aiškios priežasties atšauktus koncertus ar išgirsti, kad dalis jos koncerto programos išbraukiama, nes klausytojams žadina nereikalingus tautinius sentimentus.

Kaip ir daugeliui to meto kūrėjų, patekusių į cenzorių akiratį, Nechamai teko susidurti su nemaloniu KGB dėmesiu – patyrė tardymus bei grėsmę, kad gali būti suimta.

1969-aisiais, gavusi leidimą, dainininkė išvyko gyventi į Izraelį. Čia ji tęsė muzikinę karjerą, keliavo po pasaulį ir pasirodė prestižiškiausiose pasaulio koncertų salėse, tokiose kaip Lincoln Center Niujorke ar Londono Royal Opera House.

Mes čia gyvenome nuo Vytauto laikų, ir nors tėvynė visada buvo Izraelis, Lietuva – gimtinė.

N.Lifšicaitei suteikta daugybė apdovanojimų už indėlį į žydų kultūros puoselėjimą. Nutraukusi aktyvią sceninę veiklą Nechama vadovavo municipalinei Tel Avivo muzikos bibliotekai, vedė jidiš dainų kursus bei mokė dešimtis atlikėjų. 2006-aisiais N.Lifšicaitė buvo išrinkta Pasaulio jidiš kultūros tarybos valdybos nare. Tiesa, net ir gyvendama Izraelyje, gimtosios Lietuvos garsioji dainininkė niekuomet neužmiršo. Vos Lietuvai paskelbus nepriklausomybės atkūrimą, N.Lifšicaitė apsilankė čia su koncertine programa.

Melodijos iš tėvo namų

Vienas svarbiausių N.Lifšicaitės gyvenimo tikslų buvo išsaugoti ir ateities kartoms perduoti tai, kas liko iš jos tautos kultūros. Tad po garsiosios dainininkės mirties 2017-aisiais, Nechamos šeima rūpinasi, kad prisiminimai apie menininkės asmenybę bei jos indėlį į kultūrą nenugrimztų užmarštin nei pasaulyje, nei gimtojoje Lietuvoje.

Dar 2017-ųjų rudenį, padedant Nechamos šeimai, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejuje lakštingala vadintos dainininkės bei Vilniaus geto atminimui buvo suorganizuota paroda "Nechama". O štai netrukus ir garsenybės gimtajame Kaune startuos paroda "Mano tėvo namų melodijos. Nechama Lifšicaitė". Kaip ir rodo pakitęs pavadinimas, Kaune eksponuojama paroda bus papildyta N.Lifšicaitės muzikiniu pasakojimu – Tel Avive sukurta koncertine programa "Melodijos iš mano tėvo namų". Būtent joje – daug sentimentų Kaunui, kuriame prieš karą bėgo Nechamos vaikystė.

Kaune jau po karo augusi garsiosios dainininkės dukra Roza Litay, smarkiai prisidedanti prie parodos įgyvendinimo, atvirauja, jog Kaune vyksiantis renginys apskritai bus kur kas asmeniškesnis.

"Vilniuje viskas buvo skirta jos profesinei veiklai, o štai Kaune – tėvų namams, kuriuos ji taip mylėjo", – sako Roza. Pasak jos, Kaunas labai reikšmingas Nechamai ir jos artimiesiems – po Spalio revoliucijos beveik visa šeima iš Vilniaus persikėlė į Kauną, todėl norėtųsi čia sulaukti miestiečių susidomėjimo.

"Norėčiau, kad žmonės suprastų, kaip mes čia gyvenome" – viliasi R.Litay. Paklausta, koks buvo mamos ryšys su Lietuva, drąsiai atsako: "Mes čia gyvenome nuo Vytauto laikų, ir nors tėvynė visada buvo Izraelis, Lietuva – gimtinė."

Pati Roza nuo 1969-ųjų gyvena Izraelyje, tačiau puikiai kalba lietuviškai, o gimtajai šaliai sako jaučianti šviesiausias emocijas: "Lietuvoje užaugau, mokiausi lietuvių mokykloje, labai myliu šios šalies literatūrą, istoriją."

Jos teigimu, būsimoji paroda taip pat taps ir puikia galimybe lietuviams geriau pažinti žydų kultūrą: "Žydų ir lietuvių kultūros labai skirtingos, tačiau ir labai įdomios, senoviškos. O juk puiku geriau pažinti vieniems kitus."

Žvaigždė, mama, dukra

Nors apie N.Lifšicaitės kūrybinį kelią – gausybė informacijos, įrašų tiek interneto platybėse, tiek ir knygose, apie tai, kokia iš tiesų buvo scenos legenda, žino tik patys artimiausi žmonės. Tad paprašyta papasakoti apie mamą, dukra Roza negaili gražių žodžių.

"Ji mylėjo mus, o mes – ją. Ji buvo ištikima dukra savo tėvams, nuostabi močiutė, mylinti, bet labai nepaprasta mama. Pasakodavo man viską, kad žinočiau. Su mama bendraudavome taip, lyg būčiau jai ne tik dukra, bet ir artima draugė," – pasakoja Roza.

Pasak R.Litay, svarbiausia, ko išmoko iš mylimos mamos – atsidavimo ir meilės savo tautai. Jei reikėtų N.Lifšicaitę apibūdinti keletu žodžių ar sakinių, duktė pirmiausia įvardija drąsą.

"Žinoma, daugybė žinių ir talentas jomis naudotis", – priduria ji. – O dar, absoliutus atsidavimas tam, ko siekė, būtinybė tai įgyvendinti."

Tiesa, paprašyta prisiminti ir savo pačios vaikystę, turint tarptautinę šlovę pelniusią mamą, Roza nemeluoja, kad visuomet buvo lengva: "Juk norėjau, kad mane mylėtų, o ne dėl to, kad mano mama garsi."

Pagerbti didvyrius

Vis dėlto spalio 3-iosios vakarą duris atversianti paroda skirta ne tik dainininkės, bet ir Kauno geto bei Lietuvos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių atminimui.

N.Lifšicaitė kartą pati yra save pavadinusi "neegzistuojančio kapo paminklu", tad paklausiu, ką šie žodžiai reiškia jos dukteriai.

"Žydai buvo nužudyti ir daugeliu atvejų mes net nežinome, kur jie užkasti. Taip nutiko ir mano artimiesiems – sovietų laikais paminklų jiems nebuvo, tik parašyta, jog čia nužudyti sovietiniai piliečiai. Mano mamos dainos ir buvo vieninteliai paminklai – kapų juk nebuvo", – skaudžius istorijos puslapius primena ji.

Kaip ir praktiškai visiems karo metu Lietuvoje gyvenusiems žydams, N.Lifšicaitės šeimai nepavyko išvengti šiurpaus holokausto prisilietimo. Tie, kurie išgyveno, dėkingi savo pačių gyvybėmis rizikavusiems gelbėtojams.

"Deja, beveik visa mano giminė buvo nužudyta, bet po karo mano seneliai labai draugavo su Birute ir Petru Fedaravičiais. Mama – su Kipru Petrausku. Kipras buvo vienas jos dėstytojų, visada ateidavo į jos koncertus ir turėjo savo vietą – pirmą kėdę pirmoje eilėje. Taip pat su K.Binkiu, M.K.Čiurlionio ir kitomis žydų gelbėtojų šeimomis. Beveik visi jie – kauniečiai. Negalima tų žmonių užmiršti..." – apie gražų parodos tikslą šneka R.Litay.

Nors šiuo metu dialogas tarp lietuvių ir žydų neretai komplikuotas, Roza tikina, kad santykiai įtempti tikrai ne tarp visų šių tautų žmonių. "Reikia daryti viską, kad žmonės suprastų, kas yra tikri didvyriai. Ir kas čia, Lietuvoje, atsitiko su žydais, ir kodėl, – sako ji. – Reikia laikytis gerų žmonių – gerumas, noras pasielgti teisingai ir padėti kitiems nugalės blogį."

Paroda veiks Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15), spalio 3 – gruodžio 5 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Buvo mano

Buvo mano  portretas
kaimynė, tai cypdavo ir cypdavo langą prasivėrus, man tekdavo neapsikentus užsidaryti ir ausis užsikimšt. Spiegdavo kaip skerdžiama.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių