Prie Kauno miesto simfoninio orkestro (KMSO) dirigento pultelio penktadienį stos Modestas Pitrėnas. Penkerius metus kolektyvo vyriausiojo dirigento pareigas ėjusio muzikos meistro sugrįžimas svarbus ir dėl jubiliejinių metų, į kuriuos įžengė KMSO.

Kiekviena M.Pitrėno programa turi savo kodą, logiką, savo kvapą, atmosferą. Tai galima pajusti ir laukiant penktadienio koncerto: į programą įtraukta Claude'o Debussy, Maurice'o Ravelio, Igorio Stravinskio muzika orkestrui visada yra subtilumo, jautrumo išbandymas.

XX a. pradžia – intensyvių kūrybinių ieškojimų laikotarpis. Visi programoje numatyti kūriniai tarsi alsuoja praėjusio amžiaus pradžios Paryžiaus oru. C.Debussy simfoninė poema "Fauno popietė" įkvėpta simbolisto Stephane Mallarme poezijos, pagal šią muziką baletą pastatė Vaclavas Nižinskis. Simfoninėje poemoje skambančią "Fauno" fleitos įžangą Pierre'as Boulezas pavadino nauju meno įkvėpimu muzikoje. Kitas šio laikotarpio muzikos inovatorius I.Stravinskis kūrė muziką baletmeisterio Sergejaus Diagilevo baletams, abu menininkai vieni svarbiausių modernizmo šauklių. Koncerte skambės siuita iš baleto "Ugnies paukštė", jame dar jaunas ir pirmąją sėkmę pelnantis kompozitorius, gal ir neįsivaizduojantis ažiotažo, kurį sukels "Šventasis pavasaris". Galiausiai M.Ravelio "Bolero" taip pat susijęs su šokiu – jis skirtas balerinai Idai Rubinštein. Regis, vien perskaičius visas šias pavardes galima pajusti muzikos magnetizmą.

Po penkerių metų pertraukos KMSO gerbėjai išgirs pianistę Martyną Jatkauskaitę – ji su orkestru atliks Sergejaus Rachmaninovo "Rapsodiją Paganini tema", iš pirmųjų akordų atpažįstamą kūrinį pagal Niccolo Paganini kompoziciją "24 Kaprisai". Jų tema prikaustė daugelio kompozitorių vaizduotę, tačiau S.Rachmaninovo interpretacijoje N.Paganini kūrinys smuikui atrado džiazo, improvizacijos spalvas skambant fortepijonui su simfoniniu orkestru.

Prasidėjus repeticijoms su KMSO – pokalbis su dirigentu M.Pitrėnu.

– Prieš penkerius metus, kai KMSO rengėsi kitai sukakčiai, kartu su Guoda Gedvilaite ruošėte prancūzų impresionistų kūrinius. Dabar sutampa net metų laikas. Kokia šįkart koncerto programa?

– Kai planuoju programą, stengiuosi pamatyti ją grojančių žmonių veidus. Kai galvoju apie Kauno simfoninį orkestrą, akcentuoju gerą pučiamųjų kokybę. Tai visada inspiruoja tam tikras mintis, muzikos pasirinkimą. Impresionistai reikalauja pučiamųjų instrumetų niuansuoto, minkšto, ypač šarmingo grojimo. Manau, kad orkestras pajėgus susitvarkyti su tokio pobūdžio muzika. Impresionizmas – muzika, kuri visada domina, svarbu orkestro spalvos, nebe tembrai, tembrinės jungtys ir vis labiau ne garso aukštis ir trukmė, o spalva ir atspalviai. Kaip kulinarijoje skoniai ir poskoniai. Impresionistų kūriniuose to labai daug. Įvykus pirmosioms repeticijoms, esu labai maloniai nustebintas, muzikantai pasiruošę, didelis malonumas groti kartu. Kitoks vaizdas buvo prieš penkerius metus, kai tik pradėjome pažintį su C.Debussy "Fauno popiete", M.Ravelio kūriniais. Manau pasieksime visai kitokį rezultatą.

– Koncerte skambėsiantys kūriniai "Fauno popietė", "Ugnies paukštė", "Bolero" giminingi daugeliu aspektų, juos sieja vienas laikotarpis, tema, atmosfera, kurioje gyveno kompozitoriai.

– Visiškai teisingai. Man pasirinkus kūrinius, jie tarsi sugulė su vienu bendru vardikliu – prancūziški sezonai Paryžiuje. S.Diagilevas įsteigė "Les Balletts Russes", kūrė su I.Stravinskiu šiuolaikinius baletus, atrado šiuolaikinį šokį. Toje Paryžiaus dvasioje, viena vertus dekadentinėje, ir slypi XIX a. "parfumerija", kylantis susidomėjimas Rytų kultūra, kuri buvo labai šviežia tuometėje Europoje. Tokioje dvasioje šie kūriniai ir tarpsta. S.Rachmaninovo "Rapsodija Paganini tema", kurią taip pat atliksime, savo muzikiniu mąstymu labai arti šio prancūziško aromato. Kartu žaižaruoja visomis paletės spalvomis.

– Koncerto viešnia – pianistė M.Jatkauskaitė debiutavo su jūsų diriguojamu KMSO taip pat prieš penkerius metus...

– Mano pirmasis sumanymas buvo Aleksandro Skriabino koncertas fortepijonui – jis taip pat gultų į tą patį laikotarpį. Tačiau Martynos pasiūlymas groti S.Rachmaninovo rapsodiją nebuvo netikėtas. Ji pianistė, kuri gali džiazuoti scenoje, jai tas tinka. Šis kūrinys labai džiaziškas, artimas George'o Gershwino stilistikai. Kuo toliau susipažįstu su S.Rachmaninovu, tuo labiau įsitikinu, kad iš jo daug perėmė ir džiazas, ir popmuzika. Tai ženklas, kad savo harmonijomis kompozitorius žvelgė daug metų į priekį.

– Penkerius metus ėjote vyriausiojo dirigento pareigas, publika ir orkestras visada laukia jūsų sugrįžtant, dažnai koncertuojate tuo pačiu metu – sausio pabaigoje, prieš tradicinį orkestro gimtadienį, tačiau šis ypatingas, dešimtasis.

– Beveik pusę orkestro gyvavimo laiko buvau vyriausiuoju dirigentu. Esu laimingas, dėl to dėkingas orkestrui už savo brandą. Nesakau, kad subrendau, bet tai – mano brandos dalis. Orkestrantai matė mano gimimą, muzikinį kelią, nors dirigentas tarsi užima reikalaujančiojo poziciją. Jie visada išliks vieni brangiausių. Būtent dėl jų grįžtu į Kauną, visada labai noriai ir su jautria, kažkuria prasme, drebančia, širdimi.

– Būdamas vyriausiuoju dirigentu, o vėliau svečiu, pabrėždavote etapinių kūrinių, kurie formuoja orkestrą, svarbą. Kokia turėtų būti kita etapinė KMSO stotelė muzikoje?

– Nelabai galiu užčiuopti dabartinį orkestro pulsą, galbūt kitokios mintys bus repeticijų pabaigoje. Manau, kad šis orkestras priaugo prie rimtesnių S.Prokofjevo, Dmitrijaus Šostakovičiaus darbų, brandžiųjų romantikų, kurie ženklina simfonizmo brandą. Žinoma, ne visada galimybės leidžia, poezijos čia mažai. O mintis vis vien sparnuota, norisi skristi.