– Kauno valstybiniam chorui vadovaujate jau daugiau nei penkerius metus. Kokį chorą radote ir kaip sekėsi rasti bendrą kalbą su kolektyvu, kuriam iki tol daugiau nei 50 metų vadovavo vienas žmogus – šviesaus atminimo Petras Bingelis?
– Kauno valstybinį chorą gerai pažinojau ir iki tol, turėjome ne vieną bendrą koncertą, tad jau žinojau, kur ateinu. Buvo pandemijos metai, kurį laiką negalėjome repetuoti, o kolektyvas po netikėtos P. Bingelio mirties buvo kiek sutrikęs, nežinojo, kas bus toliau. Dėl apribojimų pradėjome dirbti atskiromis grupėmis, pasibaigus karantinui surengėme pirmąjį koncertą P. Bingelio atminimui ir taip pamažu vėl įsisukome į repertuarinę karuselę, kuri nelėtėja iki šiol. Kauno valstybinis choras buvo ir yra geras, brandus, stabilus kolektyvas, turintis gausų repertuarą ir susiformavusias tradicijas. Tiesiog stengiuosi tas tradicijas puoselėti ir toliau, bet puikiai suprantu, kad niekas negali padaryti to paties, ką padarė P. Bingelis, – juk kiekvienas dirigentas turi savus prioritetus ir savą požiūrį.
– Kokius išskirtinius projektus su šiuo choru atlikote per paskutinius penkerius metus?
– Jų tikrai netrūko, visų nė neišvardysi. Žvelgiant statistiškai, nuo mano darbo su Kauno valstybiniu choru pradžios kolektyvas surengė per 240 pasirodymų. Dainavome su tokiomis scenos žvaigždėmis kaip Rene Fleming, Asmik Grigorian, Andrea Bocelli, dalyvavome įrašant Amilcare Ponchielli operą „Lietuviai“, Onutės Narbutaitės oratoriją „Skiautinys mano miestui“, Algirdo Martinaičio oratoriją „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ ir Lietuvių chorinės muzikos antologijos kūrinius. Atlikome daugybę stambios formos kūrinių, kurių iki tol chorui neteko dainuoti. Tiek lietuvių, tiek užsienio kompozitorių. Nuskambėjo ne viena lietuvių kompozitorių premjera, atlikome ne vieną a capella koncertą. Dažnai pasirodome su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, tapusiu nuolatiniu mūsų scenos partneriu. Su jais paskutiniu metu atlikome ne vieną koncertinę operos versiją: Giuseppe’s Verdi „Makbetą“, Richardo Wagnerio „Lohengriną“, Manuelio de Fallos „Trumpą gyvenimą“, Giacomo Puccini „Vilises“ ir „Toską“, Karolio Szymanowskio „Karalių Rogerį“ ir daugybę kitų. Su įvairiais kolektyvais atlikome Igorio Stravinskio baletą-kantatą „Vestuvėlė“, Arielio Ramirezo „Missa Criolla“, Roberto Schumanno ir Tigrano Mansuriano „Requiem“, Johanneso Brahmso oratoriją „Rinaldo“, Cesaro Francko oratoriją „Atpirkimas“, Camille’o Saint-Saënso oratoriją „Tvanas“, minint Lietuvos kompozitorių jubiliejus skambėjo Vytauto Barkausko „Prisikėlimo oratorija“, Alvido Remesos simfonija-oratorija „Assumptions“, Broniaus Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“, Laimio Vilkončiaus „Pasaulio sutvėrimas“, Giedriaus Kuprevičiaus „Katakombų mišios“, Felikso Bajoro „Varpo kėlimas“, O. Narbutaitės „Trys Dievo motinos simfonijos“, o štai ką tik klausytojai išgirdo naują Zitos Bružaitės kūrinį „Prisikėlimas“. Kaip išskirtinį Kauno valstybinio choro iš užmaršties prikeltą kūrinį paminėčiau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio amžininko, juodaodžio britų kompozitoriaus Samuelio Coleridge’o Tayloro, vadinto afrikietiškuoju Mahleriu, kantatą „Sakmė apie senąją Japoniją“. Mūsų pastangomis ji nuskambėjo pirmą kartą po daugiau nei šimto metų pertraukos. Keista, bet patys britai yra primiršę šį išties dėmesio vertą kompozitorių, o kantata „Sakmė apie senąją Japoniją“ net nėra užfiksuota garso įrašuose.
– Papasakokite plačiau, kur choras viešėjo per paskutinius penkerius metus. Juk savaime aišku, kad kolektyvas neapsiriboja koncertais savo namuose – Kauno valstybinėje filharmonijoje.
– Jeigu kalbėtume apie Lietuvą, tai choro koncertų geografija yra labai plati: nuo Klaipėdos ir Vilniaus iki Šiaulių ar Varėnos. Esame kviečiami į įvairiausius festivalius, mūsų koncertinės programos skamba bažnyčiose, kultūros centrų salėse, miestų aikštėse ir netgi netikėčiausiose vietose, tokiose kaip Klaipėdos elingas. Užsienyje pasirodome išties dažnai. Mūsų nuolatiniu partneriu jau kurį laiką yra tapęs Liublianos festivalis, kur vykstame kasmet. Jie labai vertina mūsų kolektyvą ir po rugsėjį nuskambėjusios Gustavo Mahlerio II simfonijos su Londono simfoniniu orkestru, diriguojamu Antonio Pappano, sulaukėme pasiūlymo kitų metų liepą kartu su dirigentu Charles’o Dutoit, su kuriuo jau esame dainavę Benjamino Britteno „Karo rekviem“ ir Hectoro Berliozo „Romeo ir Džuljetą“, Liublianoje atlikti I. Stravinskio „Psalmių simfoniją“ ir Maurice’o Ravelio siuitas „Dafnis ir Chloja“, o rugsėjį vyksime ten dar kartą ir dainuosime Ludwigo van Beethoveno IX simfoniją. Patirtis, įgaunama koncertuojant su tokio lygmens kolektyvais ir dirigentais, kolektyvui ne tik naudinga, bet ir teikia nepaprastą malonumą. Be abejo, mus smarkiai motyvuoja teigiamas užsienio partnerių požiūris į kolektyvo lygmenį, jo galimybių spektrą. Tai ugdo Kauno valstybinio choro meistriškumą.
Per paskutinius penkerius metus, be Liublianos, gastroliavome Antverpene, Gran Kanarijoje, Tenerifėje, Berlyne, Lomžoje, Varšuvoje, Torunėje. Pernai turėjome reikšmingą koncertą Osle, miesto centre esančioje universiteto auloje, o koncerte dalyvavo pats Norvegijos karalius Haraldas V ir karalienė Sonja. Šios iškilmės ir koncertas buvo surengti todėl, kad tuometis Kauno valstybinės filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta pelnė vieną reikšmingiausių Norvegijos valstybinių apdovanojimų. Apdovanojimo įteikimo metu karalius negalavo ir negalėjo dalyvauti ceremonijoje, tad jo paties iniciatyva buvo surengtas šis koncertas, į kurį buvo pakviestas ir mūsų choras. Taip karalius pagerbė ne tik mūsų kolektyvą ir filharmonijos vadovą, bet ir pačią mūsų valstybę. Renginyje dalyvavo daugybė ambasadorių, diplomatų, kitų iškilių asmenų ir visi stebėjosi, kaip mums pavyko į choro koncertą pakviesti patį karalių. Tuomet buvo labai smagu, o dabar – kiek liūdnoka, nes prieš keletą mėnesių karalius Haraldas V paliko šį pasaulį.
– Bendraudamas su choristais po G. Mahlerio II simfonijos atlikimo Liublianoje ne iš vieno girdėjau pasakojimų apie tą nepaprastą, pakilų jausmą, apimantį dainuojant su Londono simfoniniu orkestru ir dirigentu A. Pappano. Dar girdėjau, kad iš orkestro nuaidėjo viena ypatinga frazė...
– Taip, tai girdėjo visi. Pasibaigus repeticijai iš pirmųjų smuikų eilės atsistojo ponia, kuri, matyt, yra orkestro tarybos narė, ir išsakė komplimentus chorui, kokie jie yra puikūs ir kad jie nori mus pasikviesti į Londoną. Buvo malonu tai išgirsti, o jeigu tai taps tiesa – bus dar maloniau. G. Mahlerio II simfoniją choras yra dainavęs ne kartą ir kiekvienu atveju ją interpretuoja labai lanksčiai, taip, kaip to reikalauja vienas ar kitas dirigentas. Tai – itin gera kolektyvo savybė. Londono simfoninio orkestro muzikavimas pasižymi neeiline darna, susiklausymu, ansambliškumu. Nenuostabu, nes jie laikomi vienu geriausių pasaulio orkestrų. Tiesiog labai smagu kartu su jais būti koncerto dalimi. Beje, pirmasis mūsų choro susitikimas su šiuo orkestru įvyko prieš dvejus metus, kai koncertiniame ture Lenkijoje, Slovėnijoje, Prancūzijoje ir Šveicarijoje choro moterų grupė atliko Gustavo Holsto „Planetas“.
– Tikėtina, kad gastrolių metu būna visokiausių nutikimų. Papasakokite istoriją, kuri nutiko chorui dalyvaujant viename solidžiausių renginių – Vroclavo festivalio uždarymo koncerte.
– Prieš metus nuvykome į Vroclavą, kur turėjome dainuoti du koncertus: programą a capella, kuria Lenkijos publikai reprezentavome lietuvišką muziką, ir R. Wagnerio operos „Parsifalis“ trečiąjį veiksmą. Šis koncertas buvo numatytas kaip 60-ojo tarptautinio festivalio „Wratislavia Cantans“ baigiamasis renginys. Į jį buvo pakviestos tokio lygmens žvaigždės kaip dirigentas Christophas Eschenbachas, tenoras Nikolai’us Schukoffas, baritonas Tomaszas Konieczny, bosas Rene Pape, o groti turėjo Vroclavo filharmonijos orkestras. Vykstant generalinei repeticijai garbaus amžiaus dirigentas Ch. Eschenbachas sunegalavo ir nebegalėjo diriguoti koncertui. Festivalio organizatoriams kilo didžiulė dilema – kaip rasti išeitį iš susiklosčiusios padėties. Jie kreipėsi į mane su klausimu, ar sutikčiau diriguoti šiam koncertui. Sutikau, nes supratau, kad neišnaudojęs tokios galimybės vėliau labai graušiuosi. Kai po aktyvaus partitūros studijavimo pakėliau akis į laikrodį, jis rodė pusę trijų nakties. Gerai, kad pavyko užmigti. Tokiais atvejais neįmanoma numatyti, kokia bus solistų, orkestro reakcija prie pulto išvydus naują žmogų. Tačiau reakcija buvo labai teigiama ir palaikanti. Visi tarsi susivienijome bendram reikalui ir koncertas įvyko. Netgi sakyčiau – pavyko. Niekada nebuvau sulaukęs tiek sveikinimų iš orkestrantų – po koncerto užkulisiuose kiekvienas jų spaudė man ranką ir dėkojo už išgelbėtą koncertą. Tai buvo ypatingas vakaras – man teko mobilizuoti visus profesionalius įgūdžius ir suvaldyti plūstančias emocijas. Esu dėkingas chorui, Vroclavo orkestrui ir solistams už visapusišką palaikymą. Panašią situaciją turėjau tris kartus ir tai visada pasižymėjo ypatingu susitelkimu ir parama vieni kitiems.
– Jau užsiminėte apie būsimus koncertus Liublianos festivalyje, o gal yra dar kokių nors ateities planų, susijusių su koncertais užsienyje?
– Tikrai taip, planų išties netrūksta. Paskutiniu metu vis glaudžiau bendraujame su Torunėje vykstančiu festivaliu „Probaltica“, tad labai tikėtina, kad artėjant vasarai pasirodysime ten su originalia programa. Jau minėjau, kad du kartus vyksime į Liublianą, o Danijoje, Odensės mieste, su jų filharmonijos orkestru du kartus atliksime G. Verdi „Requiem“. Netrūksta plačių užmojų projektų ir Lietuvoje: laukia R. Wagnerio „Parsifalis“, Carlo Orffo „Carmina Burana“, Ruggiero Leoncavallo „Pajacai“ su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, Arvydo Malcio oratorijos „Ledynų Lietuva“ premjera, L. Vilkončiaus kūrinio „Nemo nisi mors“ premjera, nuskambėsianti bendrame projekte su Lietuvos simfoniniu pučiamųjų orkestru. O kur dar renginiai, skirti Lietuvos pirmininkavimui ES tarybai ir L. van Beethoveno jubiliejiniams metams... Spėju, kad kitais metais Kauno valstybinis choras padainuos kone viską, ką tik šis klasicizmo genijus yra sukūręs chorui, o aukščiausiu šio koncertų ciklo tašku, be jokios abejonės, bus „Iškilmingos mišios“ – didingas, monumentalus ir be galo virtuoziškas L. van Beethoveno kūrinys.
– Choro atliekamos muzikos spektras, žanrų ir stilių įvairovė tiesiog stebina. Dainuojate baroką, romantinę muziką, šiuolaikinius opusus, dainuojate su įvairių sudėčių orkestrais ar instrumentiniais ansambliais, galų gale – dainuojate a capella. Tai juk visiškai skirtingi reikalavimai tiek muzikiniais aspektais, tiek vokalo specifika. Kaip pavyksta suderinti tokias skirtingas funkcijas?
– Kauno valstybinis choras – itin lankstus kolektyvas, kuriam tenka ne tik dainuoti naudojant skirtingas vokalines technikas, skirtingą balso emisiją, stilistiką, skirtingas kalbas ir netgi naudojant skirtingas vietas bei sustojimo tvarką. Tiesa, visur nebūsi puikus specialistas, tai – neįmanoma, bet stengtis, dirbti ir toliau ugdyti tą nepaprastą lankstumą yra būtina. Mano manymu, svarbiausia, kad patys dainininkai būtų smalsūs, aktyvūs, domėtųsi atliekamo kūrinio specifika, artikuliacijos ir frazavimo niuansais, koncentruotųsi į tai, ką veikiame čia ir dabar, susitelktų į dirigento prašomus dalykus, suprastų, kur link veda viena ar kita frazė, ne tik dainuotų natas ir žodžius, bet ir perteiktų muzikos prasmę. Tuomet ir publika, net nežinodama kalbos, kuria atliekamas kūrinys, suvoks kūrinio dvasią. Tai – siekiamybė, kuri įgyvendinama tik atkakliai dirbant.
Labai įdomu repetuojant tokią muziką stebėti kolektyvo artistų veidus – jie labai gerai atspindi tai, kaip žmogus jaučia muziką.
– Galima drąsiai teigti, kad didžiąją Kauno valstybinio choro repertuaro dalį sudaro romantinė muzika, atliekama su orkestru. Tačiau girdėjau, kad atrandate erdvės ir naujiems žanrams, tokiems kaip džiazas.
– Taip, tai du mūsų projektai su Kauno bigbendu. Prieš keletą metų parengėme nuotaikingą programą „Kalėdų džiazas“, o visai neseniai pirmą kartą Lietuvoje atlikome Duke’o Ellingtono „Dvasinį koncertą“ – monumentalų ir nuotaikingą valandos trukmės kūrinį, su kuriuo planuojame apkeliauti aštuonis Lietuvos regioninius miestus. Dainuojant tokią muziką turi tiesiog pamiršti verdiškas ir beethoveniškas intonacijas ir atsigręžti į afroamerikiečių muzikines tradicijas. Labai įdomu repetuojant tokią muziką stebėti kolektyvo artistų veidus – jie labai gerai atspindi tai, kaip žmogus jaučia muziką. Būna, kad pagauti energingo ritmo dainininkai net ima šokti. Galbūt nevalingai, bet tai – įtraukusis džiazo muzikos poveikis.
– Kauno valstybinis choras yra dalyvavęs ne viename operos ar muzikinio spektaklio pastatyme, gastroliuoja su projektu „Vienas namuose“, dalyvauja įvairaus pobūdžio sceniniuose projektuose. Teko girdėti, kad šį rudenį choras į kolektyvo rengiamą premjerą pakvies jaunuosius klausytojus, pristatydamas specialiai jaunimui skirtą renginį.
– Taip, tai dar viena sritis, į kurią Kauno valstybinis choras įžengs pirmą kartą. Lapkričio 15 d. kviečiame į visai šeimai skirtą spektaklį-koncertą „Choras lig dangaus“. Čia skambės chorai iš G. Verdi ir R. Wagnerio operų – muzika, kuri daugeliui pasirodys kažkur girdėta ir tikrai pakylės ligi dangaus. Kad būtų dar įdomiau, scenoje pasirodys aktorių įkūnyti patys kompozitoriai, kurie realiame gyvenime taip ir nesusitiko, o čia, padedami Dangaus choro ir vyriausiojo jo dirigento, kartu ieškos kelio, vedančio link Dangaus vartų. Klausytojai išgirs ir pamatys nuotaikingą išgalvotą istoriją, bet juk mene – viskas išgalvota, o choras, talkinamas mūsų puikaus pianisto Petro Bondaro, ne tik atliks iškiliausius kūrinius, bet ir įsitrauks į veiksmą, iliustruodamas gamtos reiškinius ar kitus aplinkos veiksnius. Tikiu, kad šiuo projektu atskleisime jauniesiems klausytojams akademinės muzikos grožį ir paveikumą ne pataikaudami publikai, o ją sudomindami.
– Choras ką tik pasitiko 57-ąjį gimtadienį. Ko palinkėtumėte šiam kolektyvui kaip jo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas?
– Linkiu visiems be išimties kolektyvo nariams mėgti savo darbą. Visiems linkiu sveikatos, nes kai sveikata gera, tai ir dainuoti lengva. Linkiu visiems būti įdomiems publikai, smalsiems, noriai įsitraukti į procesus ruošiant ir pateikiant klausytojams dar negirdėtus kūrinius. Linkiu būti jautriems ir sėkmingiems, kad darbas chore mums visiems atneštų dvasinį džiaugsmą. Puikiai suprantu, kad darbas profesionaliame chore yra nelengvas ir specifinis, tad linkiu visiems būti kolektyvu, einančiu link vieno bendro tikslo, vieno profesionalaus gėrio. Linkiu nesustoti ir nuolatiniu savo darbu toliau puoselėti tai, ką turime dabar. Džiaugiuosi galėdamas būti su Kauno valstybiniu choru ir dėkoju visiems už drauge praleistą laiką ir tą prasmę, kurią kuriame visi kartu.
Naujausi komentarai