Pokyčiai po pokyčių

Pirmą kartą su menininke E. Šimkute susitikau kone prieš trejus metus. Studiją įkūrusi vos už kelių šimtų metrų nuo dienraščio redakcijos, jauna moteris tąkart atvėrė ir kūrybinių erdvių duris, ir savo širdį.

„Atrodo, kad tapydama užlipu ant bangos ir plaukiu ja. Tuo metu tarsi medituoju, esu nesvarumo būklės. Dingsta alkis, troškulys, miegas ir visi kiti poreikiai, norai. Regis, pamirštu net apie laiką. Į realybę grąžina tik praleisti skambučiai ir namiškių klausimai, ar pareisiu namo“, – E. Šimkutei bekalbant atrodė, kad savo charizma ji užpildo kiekvieną Laisvės alėjoje esančios studijos sprindį.

Norėdama pažinti menininkę, mediciną išmainiusią į drobę, dažus ir laisvę būti savimi, pirmojo susitikimo metu daugiau kalbėjau apie kūrybą. Šįsyk mudviejų pokalbio temą diktavo pokyčiai.

„Per tuos metus buvo daug visko. Pirmiausia, uždariau patalpas Laisvės alėjoje. Pradėjau galvoti, kad reikia didesnių, – mano akims krypstant į šviesias naujos studijos sienas ir aukštas lubas, E. Šimkutė skaičiavo ne patalpų kvadratinius metrus, o keliones, kurių pastarieji metai buvo dosnūs. – Dviese su draugu išmaišėme visą Europą, didžiąją dalį Meksikos, palietėme dalelę Amerikos. Vėliausia kelionė buvo Tailande. Ten praleidome du nuostabius mėnesius. Vienos kelionės metu pradedame planuoti kitą, tada grįžtame namo, mėnesį ar du padirbame iš širdies ir vėl keliaujame. Turime savo tikslų. Dabar labai norime pamatyti Laosą, Kambodžą, Vietnamą, Japoniją, Singapūrą.“

Randa savus kelius

Eglė su mylimuoju nesirenka turistų išmintų kelių, nelanko atvirukus puošiančių, miestus reprezentuojančių objektų. Kelionės jiedviem leidžia patirti, pažinti ir pasisemti įspūdžių. Visa tai surinkti galima tik einant, pasiklystant, ragaujant ir netikėtai įsiveliant į vietinių kasdienybę, todėl poros galvose kaskart dėliojasi nauji maršrutai, kurių jokia kelionių agentūra neįtraukia į savo programą. Tarkime, Tailande, kiek daugiau nei per mėnesį, motoroleriu Eglė su draugu ištirpdė apie 2 tūkst. km, patyrė šalies šiaurės vietinių rūpestį, pamatė ištvirkusį gyvenimą pietuose, vakarieniavo prabangiuose restoranuose, ant šaligatvio su vietos vargeta laužė sausą bandelę.

„Būna, kad per dieną nueiname 40 km pėsčiomis, greitu žingsniu. Jei galvojate, kad tokiu tempu nespėjame nieko pamatyti, labai klystate. Spėjame viską – ir pavalgyti, ir nuotraukų pasidaryti, ir draugų susirasti. Mes neatostogaujame, o keliaujame. Norime kuo daugiau pamatyti ir viską į save sugerti“, – E. Šimkutė tikino, kad pasirinktas keliavimo būdas, leidžia geriau pažinti ne tik aplinką, bet ir save.

Mes neatostogaujame, o keliaujame. Norime kuo daugiau pamatyti ir viską į save sugerti.

Vienos kelionės metu Eglė įveikė motorolerių baimę. Prisijaukinti dviratę transporto priemonę Tailande jai padėjo ne tik mylimasis.

„Susipažinome su tokia įdomia pora. Vaikinas iš Nyderlandų, o mergina iš Ispanijos. Ji sako: Egle, man ir panašiai buvo. Aš sėdau ant motorolerio, griuvau, tada nulipau, apspardžiau jį, spjoviau tris kartus, galiausiai vėl sėdau ir nulėkiau, – E. Šimkutė džiaugėsi įvykusiu pirmuoju kartu ir visais likusiais, kurių kelionių metu nestinga. – Kažkada bijojau šokti į jūrą, dabar nebijau. Atrodo, tą akimirką negalioja jokios taisyklės. Tu tiesiog atsiduodi visatai.“

Rado savo vietą

Kiekviena kelionė, anot 33-ejų kaunietės, palengvina kišenes, tačiau suteikia svorio sielai ir tarsi pasėja sėklą, kuri bėgant laikui brandina saldžius vaisius. Štai, po kelionės Meksikoje, Tulume, kur jauna moteris patyrė stiprų apsinuodijimą maistu, gimė ryškių spalvų paveikslas „Džiunglės“. Afrikoje patirti įspūdžiai virto moterų su susuktomis skaromis ant galvų diptikais. Dar vienam darbui, vos prieš savaitę iškeliavusiam į naujų šeimininkų namus, kūrėją įkvėpė Kroatija, kurioje kaskart lieka ne tik visos žemiškos problemos, bet ir Eglės širdis. Grįžusi iš Tailando moteris tapyti nepuolė, tačiau persikėlė į naują studiją, esančią V. Putvinskio gatvėje.

„Šalimais draugės nuomojosi kabinetą. Vis kartodavau joms, kaip man patinka ši vieta ir kokia ypatinga V. Putvinskio gatvė savo aura. Praėjusių metų lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje, prieš mūsų kelionę į Tailandą, pamačiau skelbimą. Supratau, kad nuomotis patalpas ir du mėnesius laikyti jas tuščias, negaliu. Prašyti, kad man jas rezervuotų, ir tikėti, kad taip bus – naivu. Nusprendžiau viską palikti likimui, – o jis, anot kūrėjos, jai buvo maloningas. – Grįžusi pamačiau, kad patalpos V. Putvinskio gatvėje vis dar nuomojamos. Atėjau, pasižiūrėjau ir pasakiau, kad noriu čia likti. Ši studija, kaip ir ankstesnioji, tapo mano per parą.“

Kaip ir anksčiau, Eglė neskaičiuoja valandų, praleistų studijoje. Laikas čia esą bėga savaip ir kitaip. Ne tik jai.

„Ateina draugės pas mane ir sako, kad nenori išeiti. Čia gera“, – E. Šimkutė džiaugėsi radusi ramybės oazę.

Mane pačią, vos tik įžengus vidun, apėmė jausmas, tarsi čia būčiau buvusi jau anksčiau. Kūnas savaime klestelėjo ant kušetės, o lūpos prilipo prie puodelio su juoda kava. Pirmiausia dirstelėjau į spintelę su knygomis. Kai Eglės pirštams nepaklūsta teptukai, į rankas keliauja Josepho Murphy „Jūsų pasąmonės galia", Sylvios Browne „Gyvenimas čia ir anapus“, Deepako Chopros „Septyni dvasiniai sėkmės dėsniai“ ir kita panaši literatūra. Tomis dienomis, kai spalvos, regis, pačios liejasi ant drobės, studijos grindys užklojamos polietilenu. Taip gimsta menas – prie irisų nuogumą demonstruojanti deivė ar mąslaus žvilgsnio moteris, su šnypščiančiomis gyvatėmis galvoje.

Suburs daugiau kūrėjų

Eglės studijoje, kaip sako ji pati, dalelė pasaulio, kol kas telpanti ant kelių Filosofo akmens krautuvėlės lentynų. Joje – šachmatai iš Meksikos, smilkalinės, rankomis kalinėtos medinės dėžutės ir karštų gėrimų padėkliukai iš Tailando, odinės knygelės, atkeliavusios iš tolimosios Indijos ir daugybė akmenų: piritas, medaus kalcitas, karneolis, ametistų kamputis, labradoritai, agatas. Greitai į studiją, kurioje organizuojami žaidimai „Lila“, sąmoningo kvėpavimo užsiėmimai ir moteriški susibūrimai, atkeliaus dar daugiau lentynų, skirtų menininkų darbams ir jų sklaidai.

„Yra pradedančiųjų, yra daug metų dirbančių. Puikiai žinau, kad meno žmogui nelengva be matomumo, žinomumo, – atsigręžusi į lentynas E. Šimkutė džiaugėsi, kad jose savo vietą rado auksarankės bičiulės, „Rezgu pinkles“ įkūrėjos Deimantės rankinės ir delninės. – Įsivaizduoju dar kelias lentynas su molio dirbiniais, galbūt kokiais nors papuošalais, kuriems nereikia seifo. Noriu, kad visi būtume vienoje vietoje. Kai aš dalijuosi viena – vienaip, kai dalijamės visi – daug lengviau.“

Greta lentynų – kabykla su keliais džinsiniais viršutiniais drabužiais. Per mudviejų pokalbį Eglė buvo pasipuošusi žalios spalvos močiutės švarkeliu, kuris skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų. E. Šimkutė nusiteikusi prieš besaikį vartojimą, o šią poziciją išreiškia savo darbais – senais, iš spintos kampučio ištrauktais, dėvėtų drabužių parduotuvėse atrastais, nuostabiais piešiniais antram gyvenimui prikeltais drabužiais. Studijoje galima įsigyti jau išpieštų drabužių, tačiau galima atnešti ir savų.

„Prie vieno švarkelio dirbu apie savaitę. Finansiškai neapsimoka, bet man labai patinka. Sėdžiu, dedu taškelius ir mėgaujuosi procesu. Man tai geriausia meditacija“, – ranka perbraukusi pakabus, E. Šimkutė įsitaisė fotelyje, savo tapytų moterų kaimynystėje.

Tiki meno galia

Žiūrėdama į Eglę atkūriau pirmąjį mudviejų pokalbį ir jo metu tvyrojusią nuotaiką. Pamenu, išėjusi pagalvojau, kad besišypsanti tamsiaplaukė yra viena laimingiausių kada nors mano sutiktų žmonių. Tos pačios mintys lydėjo ir šįsyk. Atrodė, Eglė dideliais gurkšniais geria gyvenimą ir mėgaujasi viskuo, ką jis duoda, – likimo siųstą studiją ir visus stebuklus, kurių joje nutinka, dažus, teptukus ir drobes, virstančias meno kūriniais, keliones ir išsukimus iš pagrindinio kelio, kurie veda į didžiausius nuotykius, sutiktus žmones, tampančius draugais, pakeleiviais ir mokytojais.

„Laimingas žmogus – sveikas žmogus. Tarkime, aš galvoju, kad visos mano ligos turi trukti vieną dieną. Taip ir būna. Žinoma, būna ir kitaip. Save reikia saugoti, nes nuo mūsų smegenų viskas priklauso. Jei mes nuolatos liūdime, esame paniurę, mūsų kūnas sirgs. Čia ne mano žodžiai, o mokslo įrodyti dalykai“, – E. Šimkutė neabejojo, kad blogas mintis iš galvos veja trumpi atotrūkiai nuo rutinos ir menas.

Ne veltui vos prieš kelias dienas į Vilniaus Lukiškių filialo Centro polikliniką iškeliavo didžioji dalis Eglės darbų. Gydymo įstaigoje jie bus eksponuojami dvi savaites.

„Sergantį žmogų spalvomis apdovanoti yra labai gera“, – patirti spalvų terapiją ir meno galią kvietė kaunietė menininkė.