„Šios erdvės idėja kilo vien dėl to, kad mes čia veiklas vykdėm jau nuo 2019 metų ir tais metais ji tapo atvira bendruomenei. Baigiantis Europos kultūros sostinės metams norėjosi dar kartą atverti erdvę plačiau ir susitikimą įprasminti per molį, kviesti žmones jį patirti įvairiais būdais“, ­– idėjomis dalijosi organizatorė Aistė Paukštė. Ji trokšta, jog į atvertą erdvę užsuktų kuo daugiau vietinių gyventojų ir pažintų tai, kas egzistuoja visai netoli.

Renginio metu buvo galima ne tik išvysti menininkų dirbtuves, pamatyti darbo subtilybes, bet jas patiems išbandžius, darbo rezultatus parsinešti namo. Pasak organizatorės, šios meno kryptys yra pamirštos, bet tuo pačiu naujai atrandamos, o savomis rankomis sukurti dirbiniai vis labiau džiugina žmones.

Išsaugoti gamtą

Menininkas, skulptorius, keramikas ir Šv. Adalberto riterių ordino narys Saulius Kriščiukaitis atvykusiems rodė, kaip žiedžiamas molis. „Dabar tai – nykstantis dalykas, labai mažai žmonių liko, kurie moka žiest. Žmonės prašo, kad dar ir pamokyčiau, kai kuriems labai įdomu. Siekiu išsaugoti amatą“, ­– pasakojo S. Kriščiukaitis.

Pasirodymo metu vyras noriai dalijosi žiedimo paslaptimis, žiedė molio burbulus, o po to juos leido į šalia esantį baseiną. „Tai – vienas iš mano pasirodymų, su kuriuo dalyvavau ir Rygoje. Sakyčiau, kad tai – atpalaiduojantis šou, o tokią karštą dieną turėti šalia baseiną yra tikrai smagu“, – juokavo skulptorius.

Ne tik matyti, bet ir veikti

Erdvėse buvo galima pažinti ne tik molį, bet ir stiklo ypatybes. Stiklo menininkė Valda Verikaitė atvėrė savo dirbtuvių duris ir leido išbandyti unikalią smėliavimo techniką. „Stiklas yra tokia medžiaga, kuri turi išskirtinę savybę – permatomumą, todėl matinimas, kitaip smėliavimas, yra unikalus tuo, jog  prigesina skaidrumą ir sukuria kontrastą“,– aiškino V. Verikaitė.

Šis užsiėmimas buvo įvertintas ir renginio dalyvės Simonos Sutkuvienės: „Nuo mažens pažįstu molį, nes mano mama iki šiol su tuo dirba ir yra viena profesionalių keramikių. Kadangi molį pažįstu, įdomiausia buvo kuriamas kontrastas ir darbas su stiklu, jo nugrūdinimas, numatinimas oro srove. Žinoma,  džiugina ir tai, kad po to iškart gali išsinešti kažkokį savo darbą ir matomą, apčiuopiamą rezultatą“.

Kuriama ir nykstanti skulptūra

Eglės Česonytes dirbtuvių palapinėje žmonės bendromis jėgomis lipdė dviratininkams skirtą skulptūrą. „Ji – laikina, paliksime ją lauke, kad vėjas, lietus nupūstų ir natūraliai ją sunaikintų bei grąžintų molį į jo vietą žemėje. Svarbu, kad šio renginio metu žmonės pamatytų, jog kiekvienas gali sukurti meną“,­­– pasakojo keramikė.

Molio pažinimas pirštais ir akimis

Istorinio keramikos kombinato pastato koridoriuose eksponuojama dirbtuvių metu sukurtų darbų ir grafinio dizaino kūrinių paroda „Vaivos rykštė“. Parodos dizainerė – Gita Balžekaitė. Antrajame aukšte renginio dalyviai galėjo susipažinti su keramike Rūta Katiliūte ir Laima Mačiulaityte ir su jų pagalba išmokti lipdyti puodelius bei tapyti moliu.

Menininkės Saulės Poškutės performansas „DE(formacija)“ leido jame sudalyvauti kiekvienam ir lytėjimu keisti molio formas, jo nematant. Vaidos Tamoševičiūtės gyvo pasirodymo „Formos keitimas. Įsilieti“ metu molis tapo menininkės pagrindiniu įrankiu, norint susirinkusiems parodyti jo formų kitimo ypatybes.