Premjerai teatre, kuriame jaunystėje sukaupė solidų žiūrovo stažą, A.Giniotis pasirinko Friedricho Dürrenmatto tragikomediją "Senos damos vizitas". Joje vieno žmogaus ir vieno miestelio istorija pasakojama lyg skanus anekdotas, kuris linksmina ir intriguoja, tačiau kartu verčia žvelgti į žmogaus sielos vertikalę, ieškant atsakymų į amžinus vertybinius klausimus.

Akimirkai sustabdytas tarp intensyvių repeticijų, režisierius pasidalijo mintimis apie pasirinkimus ir kūrybinius ieškojimus.

– Jau netrukus Nacionaliniame Kauno dramos teatre išleisite pirmąją premjerą. Čia dirba keletas jūsų kurso studentų, o likusi trupė jums buvo pažįstama?

– Darbo prasme ši aplinka man mažai pažįstama. Tiesa, jaunystėje buvau didelis Kauno teatro gerbėjas ir važiuodavau beveik 100 km, kad pažiūrėčiau Jono Vaitkaus spektaklius iš jo aukso periodo, tad su teatru buvau daugiau pažįstamas kaip žiūrovas. Šiame spektaklyje vaidina tik viena mano studentė – aktorė Martyna Gedvilaitė, bet dirbdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mačiau daug būsimųjų aktorių diplominių darbų, todėl esu susidūręs su Pijumi Narijausku, Artūru Sužiedėliu, Sauliumi Čiučeliu. Scenoje yra tekę dirbti su Dainiumi Svobonu – labai seniai jis vaidino spektaklyje Keistuolių teatre, o prieš gerą dešimtmetį spektaklyje "Kabaretas" Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

– Kaip rinkotės pagrindinius pjesės herojus – multimilijonierę Kler ir jos buvusį mylimąjį Ilį – įkūnysiančius aktorius?

– Pati pjesė ir du pagrindiniai vaidmenys reikalauja patyrusių, stiprių aktorių, tad ilgai rinktis nereikėjo – Jūratė Onaitytė ir Liubomiras Laucevičius, kaip savo profesiją išmanantys meistrai, čia tiko iš karto.

– Spektaklis vyks Didžiojoje scenoje. Dažnas režisierius stengiasi išnaudoti kuo daugiau jos teikiamų techninių galimybių. O jūs?

– Stebėjau Didžiojoje scenoje rodomų spektaklių vaizdo epizodus, analizuodamas, kaip scenos galimybės yra naudojamos. Išties, jos pasitelkiamos dažnai, o man norėjosi alternatyvos. Be to, teatro vadovas pageidavo, kad su šiuo spektakliu būtų galima gastroliuoti. Dirbdamas Keistuolių teatre naudoju šią specifiką – stengiuosi minimaliai išnaudoti dekoracijas ir scenos efektus. Ši pjesė nereikalauja kažko labai gigantiško. Norėjosi sugrįžti prie žaidybinio teatro, leisti aktoriams kurti vietoje, o ypatingų sąlygų tam nereikia.

Ar aš vaidinsiu kačiuką, peliuką ar Hamletą, nematau skirtumo. Patinka kurti mažus vaidmenis, patinka procesas.

– F.Dürrenmatto pjesę "Senos damos vizitas", ją įvardinote kaip benefisinę. Gal galite šią mintį pratęsti?

– Pjesė parašyta taip, kad pagrindinis krūvis tenka dviem aktoriams. O kalbant apie visumą, tai čia turbūt yra trys pagrindiniai veikėjai: į miestelį atvažiuojanti milijardierė Kler, Ilis – jos būsimoji auka ir trečias veikėjas – visa miestelio bendruomenė. Ji labai svarbus veikėjas ir tolygus tiems dviem, tik sukonstruotas iš atskirų veikėjų. Manau, tokie dideli vaidmenys yra dovana, o Kauno teatro žiūrovai, aktorių J.Onaitytės ir L.Laucevičiaus gerbėjai, turės progą stebėti jų dominavimą pagrindiniuose vaidmenyse. Todėl ir manau, kad pjesę galima vadinti benefisine.

– 1956 m. parašyta pjesė šveicarų dramaturgui atnešė pasaulinį pripažinimą. Ar ji pavaldi laikui? Galbūt tam tikru laikmečiu ji gali skambėti aktualiau, o galbūt ji – universali, senaties termino neturinti pjesė?

– Ji visada skambės aktualiai pasaulyje, kuris labai rūpinasi savo materialinėmis vertybėmis, nes čia pagrindinė tema, pagrindinis klausimas yra, kiek mes galime parduoti už pinigus. Manau, kad šių dienų Lietuvai tai ypač aktualu.

– Dar šioje pjesėje yra keliamas ir kitas klausimas, ar galima už pinigus nusipirkti teisingumą?

– Klausimas yra retorinis, į kurį turbūt kiekvienas pateiktų labai skirtingą atsakymą. Vieni sakytų taip, kiti – ne. Nusiperkant teisingumą už pinigus, kas vyksta pjesėje, neaišku, ar mes iš esmės kažką nusiperkame. Ar įmanoma nusipirkti tokias kategorijas kaip teisingumas, laisvė, meilė? Tai amžinas klausimas.

– Bilietai į artėjančią premjerą išparduoti net plačiai nepaskelbus reklamos. Ar jūsų spektaklius dažnai lydi tokia sėkmė?

– Keistuolių teatras taip gyvena jau 30 metų. Mums sako, kad reklamų nemato, nežino, bet žiūrovai susirenka. Manau, kad paveikė ir mano įdirbis bei pavardė, pagrindinių aktorių J.Onaitytės ir L.Laucevičiaus pavardės. Prisipažinsiu, kad žinodamas, jog scenoje išvysiu šį duetą, nedvejodamas eičiau į spektaklį. Medžiaga taip pat yra gan intriguojanti. Negaliu skųstis, kiek esu dirbęs "Atvirame rate", Keistuolių teatre, Klaipėdos, Šiaulių ar Kauno muzikiniuose teatruose, mano spektakliai būdavo lankomi ir gyvuodavo gana ilgai. Ar aš stengiuosi tai specialiai daryti? Ne. Turbūt Keistuolių teatras turi savo braižą, kuris traukia žiūrovus. Galiu tik pasidžiaugti, kad Kauno publika myli Keistuolių teatrą ir "Atvirą ratą".

– Ar pasitaiko, kad jus vis dar tapatina su senaisiais keistuoliais? Prieš keletą metų mūsų teatre rodytame spektaklyje "Pyp pyp!" dalis publikos tikėjosi išvysti jus, Iloną Balsytę ir kitus keistuolius.

– Taip, dar būna. Gerai, kai atsimena ir mini geruoju, bet žmonės, prisimindami, kas buvo seniau, nežiūri to, kas sukurta dabar. Tas pats spektaklis "Pyp pyp!’’ nenusileidžia legendiniam "Aukštyn kojom". Aš kartais pasižiūriu senus įrašus – ten labai daug energijos, labai daug grožio, bet kai kurie mūsų šiuolaikiniai spektakliai man patinka labiau.

– Jūs ne tik režisierius, bet ir aktorius. Kuris vaidmuo ar vaidmenys jums pačiam svarbūs?

– "Kas nužudė Šekspyrą", kuriame atlikau kelis vaidmenis. Režisavau aš, o scenarijų kūrėme keliese. Net pusę metų klijavome skirtingų Williamo Shakspeare'o pjesių tekstus. Labai brangus šis spektaklis. Dabar yra toks keistas spektaklis "Edis Agregatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis", kuriame skamba mano muzika, sukurtas scenarijus. Vaidinu W.Shakespeare'o "Dvyliktoje naktyje" Malvolijų ir man ten smagu. Aš nesu tikras aktorius, truputį kažkoks kitoks – man ne vaidmuo svarbiausia: jei spektaklyje gera komanda ir mums gerai sekasi bendrauti bei sukurti tam tikrus dalykus, tada man labai gera. O ar aš vaidinsiu kačiuką, peliuką ar Hamletą, nematau skirtumo. Patinka kurti mažus vaidmenis, patinka procesas. Jei spektaklis visus veža, ko daugiau reikia?

– Režisūra nuo aktorystės atrodo labai nutolusi. Kaip manote jūs?

– Tai visai kita profesija. Aišku, kažkiek naudojiesi aktorine patirtimi. Manyčiau, to privalumas yra tik vienas – galėjimas suprasti aktorių iš vidaus, o minusas – bandymas "įstatyti" save į aktoriaus vietą. Aš visą laiką bijau tokių režisierių, ir pats bijau tai daryti. Kai pradedi aktoriui rodyti, sakyti, kaip turėtų vaidinti, nes pats tą iš vidaus jauti, tai turbūt esi režisuojantis aktorius, o ne režisierius. Profesijos skirtumas yra didžiulis, – režisierius turi galvoti apie spektaklio visumą, kaip atskleisti dramaturgiją, kaip pateikti temą žiūrovui gana aiškiai.

– Repetuodamas šią premjerą bendraujate net su 16 aktorių. Kaip sekasi suvaldyti tokį būrį?

– Neseniai Valstybiniame Šiaulių teatre išėjo mano režisuotas "Revizorius", kuriame vaidina didžioji trupės dalis. Aišku, paprasčiau dirbti su penkiais arba šešiais aktoriais, nes turi daugiau laiko, o aktoriai – daugiau sceninės erdvės. Gali daugiau dirbti su kiekvienu atskirai – patogesnis ir net gal, sakyčiau, lengvesnis procesas. Priešingu atveju, turi išdalyti save didesniam žmonių skaičiui ir, aišku, laiko kiekvienam skirti mažiau. Jei scenoje yra daug žmonių problemos nematau. Beje, masuotę (masinę sceną, aut. past.) dramos scenoje gali sukurti 6–8 aktoriai, o Muzikiniame teatre reikėtų daugiau žmonių.

– Artėjant premjerai stebinate jaukia ramybe ir šypsena. Kaip jums tai pavyksta?

– Reikia palaukti, nežinau kaip toliau seksis (šypsosi). Su kiekvienu spektakliu ateina patirtis. Patirtis yra ir blogas, ir geras dalykas. Gerai, kad tu jau žinai, kur nereikia be reikalo nervintis, o juk stresuoji beveik dėl visko. O paskui tiesiog supranti, kas yra svarbu, kas svarbiau, kas – svarbiausia. Blogai tai, kad kartais būtent ir trūksta to nervo, kuris įskeltų kūrybinę ugnį. Kai repetavau Šiauliuose, savaitę prieš premjerą sakiau, kad rėksiu, bet neteko. O dabar dar nežinau (juokiasi).

Vardai ir veidai

Šveicarų dramaturgo F.Dürrenmatto kūrinyje "Senos damos vizitas" pasakojama apie mažo provincijos miestelio gyvenimą, kupiną tragikomiškų problemų, primenančių mūsų laikmetį ir mūsų visuomenės ligas.

Į mažą nuskurdusį provincijos miestelį, kuriame jau seniai nebeveikia gamyklos, nestoja svarbius keleivius vežantys traukiniai, atvyksta pasakiškai turtinga ponia Klara. Kadaise ji užaugo tame miestelyje, bet išvykusi nesirodė daugiau nei keturis dešimtmečius. Multimilijardierė Klara, galinti finansiškai paremti miestelio bendruomenę, yra paskutinė gyventojų viltis atkurti miestelio gerovę. Senoji ponia sutinka paaukoti miesteliui milijardą su viena sąlyga – kad miestelyje būtų grąžintas teisingumas, o tai reiškia, kad būtų nužudytas vienas žmogus, jaunystėje sutrypęs jos meilę.

Pagrindinį Klaros vaidmenį kuria aktorė Jūratė Onaitytė. Ją publika išvys kiek netikėtu amplua. Taip pat spektaklyje vaidina Liubomiras Laucevičius, Egidijus Stancikas, Dainius Svobonas, Albinas Budnikas, Saulius Čiučelis, Tomas Erbrėderis, Martyna Gedvilaitė, Ugnė Žirgulė, Eugenija Bendoriūtė, Dovydas Pabarčius, Dovydas Pabarčius, Audronė Paškonytė, Henrikas Savickis, Artūras Sužiedėlis, Ridas Žirgulis, Gintautas Bejeris. Scenos apipavidalinimu ir kostiumais rūpinasi dailininkė Laura Luišaitytė, muziką kuria kompozitorius Ignas Juzokas.

Spektaklio premjera balandžio 27, 28 ir 30 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje.