„Kliedesių terminale“ – pelių naujagimiai ir sudžiūvęs moters pienas

Kaip ir buvo galima tikėtis iš tarpdisciplininio meno kūrėjo, atrinkti kūriniai neapsiriboja vienu ar dviem žanrais. Tai asambliažai, ready-made, skulptūra, daug performansų, koncertų, akcijų, hepeningų, provokacijų vaizdo dokumentų ir po jų likusių artefaktų. Paroda pilna šleikštulio estetikos, ironijos, absurdo ir, savaime suprantama, kliedesio.

Nuo Sėklos iki Kliedesių

Į pirmame galerijos aukšte suruoštą parodos erdvę nusileidę lankytojai iš tiesų pajunta, kad yra terminale, kuriame generuojami kliedesiai. Galerijos fojė jie jau gavę parodos planą, kuris stiliumi šiek tiek primena fabriko schemą: pažymėta kiekviena terminalo, kaip vientiso organizmo, dalis.

Įėjus į salę, iš pradžių patenkama į Sėklą. Čia, pasak menininko, parodomas inkubacinis kūrybos strategijų laikotarpis. Eksponuojami tokie objektai kaip vienas kitą lyginantis lygintuvas, kūriniai, atlikti iš pelių naujagimių, šuns išmatų ir netgi to, kas liko iš dailininkės Vaidos Tamoševičiūtės pienu užpildytos taurės performanso metu.

"Krūtinę visi mėgsta rodyti, kiek į ją įdėta pinigų per plastines operacijas, vaikšto kaip išprotėję, demonstruoja. O tas performansas, parodant krūtinę, iš kurios trykšta pienas, buvo stebuklas. Taurę man V.Tamoševičiūtė padovanojo kaip menininkė menininkui. Ji ilgai stovėjo mano specialiame brangių daiktų stenduke. Pienas per pusę metų išdžiūvo", – jis pasakojo.

Kitoje ekspoziciją pratęsiančioje dalyje iš Sėklos subręstama iki Skiepų, tada Dauginimo, Suvartojimo, o galiausiai iki Kliedesių etapo.

Kai surengėme parodą su kiaulės galvomis, kilo baisus skandalas.

"Ši paroda atkartoja apie mane rengiamo leidinio struktūrą. "Sėkla" jau išleista. Dabar ruošiame dar keturis sąsiuvinius. Tai bus penkių knygučių segtuvas", – paaiškino Č.Lukenskas.

Avangardo vadovėlis

Pamažu keliaujant kliedesių gavybos grandine, susipažįstama su įvairių laikotarpių avangardiniais darbais. Seniausias iš jų sukurtas dar 1985 m., dalis prieš dešimtmetį, kiti visai neseniai kartu su Vilniaus dailės akademijos arba Vytauto Didžiojo universiteto studentais.

Č.Lukeskas avangardinį meną kuria nuo 1980-ųjų, o jo asmenybę išgarsinusi menininkų grupė "Post Ars" gyvavo apie du dešimtmečius. Jis, Robertas Antinis, Aleksas Andriuškevičius ir Gintaras Zinkevičius, kadaise susibūrę, pasivadino "Post Ars", ironiškai turėdami omenyje "meną po" tarpukario dailininkų ekspresionistų grupės "Ars".

"Kliedesių terminale" lankytojai turi galimybę per vaizdo dokumentus susipažinti su performansų, akcijų klasika: "Išmestu žmogumi", "Kvėpavimu" ir kitomis, pamatyti žymias instaliacijas ir objektus, pavyzdžiui, "Persižvaigždžiavimų" seriją, "Mumifikatus", "Putoplastus".

Nekentė sovietinės santvarkos

"Persižvaigždžiavime" raudonos žvaigždės suvyniotos į grubaus, įvairiapaviršio audinio sluoksnius. Žvaigždės, anot autoriaus, per patį jų kūrimo procesą – dažymą, lakavimą, buvo "įkrautos" savo istorinio turinio. 2006-aisiais atliktoje "Orkestro repeticijoje" – viename pirmųjų dalyvavimo menų projekte – Č.Lukenskas diriguoja orkestrui, grojančiam maršą, "Slaviankos" parodiją, o "Asambliažų sunaikinimo akcijos" istorija atkreipia dėmesį į sovietmečio, nors ir artėjančio prie pabaigos, kasdienybės absurdą.

Priimkite tai kaip gebėjimą pažvelgti į save iš šalies – gebėjimą save įvardinti idiotu.

"Vienas prancūzas sugalvojo nupirkti visus mano asambliažus. Pasikvietė į Paryžių, pažadėjo išleisti katalogą. Tačiau 1987-aisiais neturėjau galimybės per sieną pervežti kūrinių. Prancūzas paliko grynų už nervus ir vargą. Sugalvota čia, Lietuvoje, surengti simbolinę asambliažų sunaikinimo akciją. Jie buvo sudeginti", – pasakojo Č.Lukenskas.

Už borto

Paties Č.Lukensko teigimu, paroda nemažai kalba apie iš organizacijos išmestą žmogų. Devintame dešimtmetyje jis idėjomis ypač nepritapo dailininkų sąjungos aplinkoje. "Post Ars" inkubacijos metu Č.Lukenskas ir jo bendraminčiai subūrė dailininkus, tikėdamiesi, kad grupė bus savotiška alternatyva Lietuvos dailininkų sąjungai. Menininko tuometinį santykį su ja geriausiai apibūdina istorija apie vieną dailininkų sąjungos patalpose vykusią parodą.

"Kai surengėme parodą su kiaulės galvomis, kilo baisus skandalas. Mus išvadino nevykėliais, chuliganais, neprofesionalais. Galvos pradėjo dvokti. Iš jų buvo padarytos trys žvaigždės, viršuje uždėtas specialus siūlas, kad pagreitintų puvimo procesą. Tai turėjo ir simbolinę reikšmę. Pūvančios galvos buvo susiję su sovietinės ideologijos ir propagandos pabaiga, nes parodą rengėme vasarį, o kovą jau paskelbė nepriklausomybę. Dailininkas Stasys Žirgulis suorganizavo piketą, surinko dailininkų parašus ir mus iš ten iškrapštė. Vėliau galvos buvo nuvežtos į kaimą ir šuo jas suėdė. Kadangi šuo gyveno dirbtuvėje, ten tuštinosi. Aš rinkau jo išmatas su pjuvenomis, sudėjau į maišiukus ir sukūriau sėklas. Tas žiaurus santykis tarp gyvybės ir mirties... Ir staiga sėkla tampa negyva, suvirškinto maisto išmata", – pasakojo Č.Lukenskas.

Minėta sėkla taip pat eksponuojama "Kliedesių terminale", pirmoje parodos dalyje.

Drąsus pa(si)lyginimas

Atidarymo renginio metu paprašytas tarti porą žodžių apie beveik 40 metų kūrybos apimančią parodą, autorius ją apibūdino pasinaudodamas paties braižui būdinga saviironija.

"Priimkite tai kaip gebėjimą pažvelgti į save iš šalies – gebėjimą save įvardinti idiotu. Tai reiškia, kad iš jūsų atimamas ginklas, nes patys to pasakyti nebegalite", – kalbėjo menininkas. Anot Č.Lukensko, kai žmogus pasako apie save "teisybę, kad yra šizofrenikas, kitiems nebelieka jokių ginklų prieš jį kovoti".

Č.Lukenskui pristačius parodą, ją užbaigė susibūrimas prie mikrofono ne tik norinčiųjų jį pasveikinti, bet ir pakliedėti įvairiais dvigarsiais, balsėmis į mikrofoną.

Kas? "Kliedesių terminalas".

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Veiks iki sausio 12 d.