Milžiniškas miestas

G. Bielskytę visada traukė Pietų Amerika, be to, ten jau dvejus metus gyvena jos sesuo Rūta Bielskytė. "Norėjau suprasti, kodėl ji apsistojo būtent Kolumbijoje ir kuo ši šalis ją sužavėjo. Ji studijuoja juvelyriką, mat šalis garsėja gilia skirtingų juvelyrikos technikų istorija, taip pat ir auksu, mineralais, smaragdų kasyklomis. Mano sesuo ten labai laiminga", – pasakoja G. Bielskytė.

Jos kelionė šiame egzotiškame krašte truko 60 dienų. "Skridau iš Vilniaus į Rygą, iš Rygos į Paryžių ir iš Paryžiaus į Bogotą. Paskutinysis skrydis buvo ilgiausias, truko 10 valandų. Visa kelionė iš viso truko 22 valandas. Po jos buvau labai pavargusi, bet pirmas dalykas, įstrigęs mano atmintyje, kai atskridau į Kolumbijos sostinę – žmonių gausybė ir pastatai, tarsi prilipę vienas prie kito. Bogota yra labai labai didelis miestas ir visko jame yra labai daug. Ten gyvena 8 mln. žmonių", – pirmuosius įspūdžius pamena G. Bielskytė.

Transporto spūstys šiame milžiniškame mieste yra nuolatinis reiškinys. G. Bielskytė pasakoja, kad net ne visiems automobiliams galima važiuoti kiekvieną dieną – yra tvarka, kokioms transporto priemonėms galima važiuoti kokiomis dienomis. "Taip yra dėl didelio žmonių ir automobilių skaičiaus, nebent turi šarvuotą automobilį – jie miesto gatvėmis gali važiuoti kasdien", – aiškina ji.

Bogota įsikūrusi 2 500 m virš jūros lygio kalnuose. Ten oro temperatūra siekia 18–19 °C ir tokia yra nuolatos. Tačiau kituose miestuose, pavyzdžiui, Kalyje yra labai karšta – per 30  °C. Nors yra ir lietingi, ir sausi sezonai, iš esmės temperatūra visada išlieka tokia pati.

"Pamenu, kaip pirmąsias dvi savaites Bogotoje buvo sunku kvėpuoti, kadangi sostinė įsikūrusi aukštai kalnuose. Tik po kelių savaičių adaptavausi prie reto oro", – prisimena dainininkė.

"Coco loco"

Per du viešnagės Kolumbijoje mėnesius G. Bielskytė aplankė daug nuostabių kampelių visoje šalyje. "Buvau San Andres saloje, kuri yra Karibų jūroje. Tai 25 kv. m maža salelė, kurioje jaučiamas nuolatinis karštos druskos kvapas ir kurią supa nuostabus vanduo."

Vaikštai mieste ir matai gėles, kurias tavo mama augina vazone. Didžiulę kaliją jodamas laukuose atrandi arba orchidėją medyje.

Kalbėdama apie šią salą, ji prisiminė vieną smagiausių kelionės nutikimų. "Į salą keliavome su sese. Draugai mums rekomendavo atvykus į salą paragauti kokteilio "Coco loco". 8 val. ryte, vos pabudusios, kaip tikros lietuvės išskubėjome į paplūdimį ir nusprendėme paragauti to kokteilio. Barmenas tada keistu žvilgsniu mus nužvelgė ir paklausė, ar suprantame, kad "Coco loco" yra gėrimas kokose, pagamintas iš devynių skirtingų alkoholinių gėrimų. Tada mes su sese susižvalgėme ir nusprendėme palaukti vėlesnio meto, bet draugiškas barmenas pasiūlė pagaminti silpnesnę šio gėrimo versiją. Tik jis sakė pagaminsiąs jį stiklinėje. Mes, žinoma, norėjome paragauti gėrimo kokose. Pasirodė, kad jis neturi kokoso, bet šalia buvo gelbėtojas, kuris prie mūsų akių įlipo į palmę ir nuskynė mums kokosą. Pasisekė, nes buvome tuo laiku, kai buvo galima gerti gėrimus iš kokoso. Dabar tai uždrausta, kadangi labai daug turistų ir sunaudojama labai daug kokosų", – pasakoja mergina.

Fantastiška gamta

Vėliau G. Bielskytė aplankė Kalį, antrą didžiausią šalies miestą, kuriame gyvena apie 3 mln. žmonių. "Tai yra mano mėgstamiausias Kolumbijos miestas. Ten gamta tiesiog nuostabi, aplink matyti įvairių spalvų kalnai – rūke ar tarp debesų. Kalnas už kalno ir nuostabi didybė", – prisiminimais atgal į pamėgtą šalį grįžta kaunietė.

Ji sako, kad augalija Kolumbijoje – tiesiog fantastiška. "Vaikštai mieste ir matai gėles, kurias tavo mama augina vazone. Didžiulę kaliją jodamas laukuose atrandi arba orchidėją medyje. Gyvūnija – taip pat nuostabi. Kalyje mačiau fantastiškų paukščių, spalvingiausių papūgų ir driežų, kurie tiesiog plūsta į namus – eidamas miegoti turi apsižiūrėti, ar jie neina miegoti kartu su tavimi. Be to, jie leidžia ir keistus garsus. Mačiau ir didelę iguaną, ir tai nebuvo pats geriausias jausmas."

Šokiai ir kava

Kokia Kolumbija be tradicinės virtuvės? O joje vyrauja mėsa – jautiena, vištiena – ir pieno produktai. Kadangi G.Bielskytė yra veganė, ji mėgavosi vaisiais ir daržovėmis. "Tradicinis kolumbiečių patiekalas yra arekype – desertas, karamelinis kremas. Jie taip pat valgo labai daug arepa – paplotėlių iš kukurūzų. Tradicinis patiekalas mangoichi – žalias mangas, valgomas su druska ir pipirais.

Žinoma, daržovės ir vaisiai ten tiesiog fantastiško skonio. Avokadai yra delno dydžio ir nepaprastai skanūs. Kaip Lietuvoje ant medžių auga obuoliai, ten auga apelsinai, mangai, avokadai, papajos ir kiti vaisiai, todėl ryte nueiti į kiemą nusiskinti apelsinų ir išsispausti sulčių yra kasdienybė. Kolumbiečių tradicinėje virtuvėje yra ir daug lęšių, pupelių, kurios troškinamos dideliuose puoduose ir yra nuostabaus skonio", – pasakoja ji.

Sunku Kolumbiją įsivaizduoti ir be Lotynų Amerikos šokių, sako G.Bielskytė. Pasak jos, naktinis gyvenimas šioje šalyje išties verda. "Buvome "Andres" naktiniame klube, įsikūrusiame už Bogotos esančiame Chia miestelyje. Tai vienas pagrindinių klubų, į kurį važiuoja užsieniečiai. Jis išsiskiria savo interjeru: dekoracijos atspindi kolumbietišką dvasią – ant sienų daug įvairių rakandų, daugybė lempučių. Dirba pasamdyti aktoriai, kurie persirengia ir įkūnija įvairius personažus – linksmina klubo lankytojus. Šis klubas turi du pailgus pastatus, juos skiria gatvė, kurioje vyksta šokiai. Kolumbija garsėja rumba, salsa ir kitais Lotynų Amerikos šokiais, o vyrai čia šoka tiesiog nuostabiai. Pati su draugais tame klube šokau salsą ir tai buvo nuostabi patirtis."

Kolumbija yra antra pagal dydį kavos eksportuotoja pasaulyje, todėl viešnagė Pereiros mieste, esančiame kavos zonoje, G. Bielskytei paliko didelį įspūdį. "Ten auginama aukščiausios rūšies kava, kuri eksportuojama visame pasaulyje. Buvau ir Kokoros parke Salento mieste, kuriame yra aukščiausi pasaulyje palmių medžiai, jojome į kalnus – su arkliais pakilome į 3 000 m aukštį virš jūros lygio. Vaizdai ir slėniai – užburiantys. Buvome ir kavos parke, susipažinome su visu kavos keliu – nuo mažos sėklytės iki kavos gėrimo puodeliuose", – pasakoja ji.

Du gyvenimai

Kolumbija nėra ekonomiškai stipri, tačiau vietiniai nesiskundžia nei politikų darbu, nei gyvenimu. G. Bielskytė sako, kad čia žmonės tiesiog galvoja, kaip užsidirbti. "Niekas nesigėdija savo darbo: jei esi valytoja – esi valytoja, jei esi direktorius – esi direktorius. Nors socialinis sluoksniavimasis jaučiamas.

Ten labai populiaru namuose turėti virėjas ir namų tvarkytojas. Išties šiuo požiūriu viskas primena meksikietiškas telenoveles, kuriose matome turtingus žmones, apsuptus tarnaičių, auklių ir virėjų. Tokių žmonių turtai sukrauti iš pelningų šeimos verslų, perduodamų iš kartos į kartą. Jiems toks gyvenimas atrodo visiškai normalus. Stebėjausi, kam viso to reikia, jei žmonės gali patys viską pasidaryti, o jie man ir sako: tu daug dirbi, tad argi tau nebūtų paprasčiau, jei kas nors kartą per savaitę sutvarkytų tavo namus ir tau nereikėtų gaminti maisto? Ir išties – juk taip turbūt ir būtų", – svarsto ji.

Už prabangaus gyvenimo Kolumbijoje egzistuoja ir vargstančių žmonių kasdienybė. "Vietiniams gyventi Kolumbijoje yra išties brangu. Jų minimalus mėnesio atlygis yra apie 800 000 pesų. Užsieniečiai ten yra skriaudžiami, pavyzdžiui, įeinant į kai kurias garsias vietas ar muziejus iš kolumbiečių, turinčių kolumbiečio kortelę, ima daug mažesnę pinigų sumą nei iš turistų. Ten viskas, kas importuota iš užsienio, yra labai brangu, o vietinė produkcija – pigi. Pavyzdžiui, "Milka" ar "Snickers" šokoladai daug brangesni nei Lietuvoje", – pasakoja G. Bielskytė.

Sakoma, kad Kolumbijoje turistams keliauti pavojinga, kadangi šalyje fiksuojamas aukštas nusikalstamumas, tačiau G. Bielskytė su tuo ne visai sutinka. "Visur gali būti pavojinga, tačiau taip, Kolumbijoje tu turi žinoti, kaip elgtis, negali per daug išsiskirti, kad netaptum lengvu grobiu. Aš viena gatvėmis niekada nevaikščiojau."

Niekas nesigėdija savo darbo: jei esi valytoja – esi valytoja, jei esi direktorius – esi direktorius.

Žmogiškoji šiluma

Nepaisant kai kuriais atžvilgiais sudėtingų gyvenimo sąlygų, kolumbiečiai spinduliuoja žmogiška šiluma ir labai mėgsta bendrauti. "Jie nesako "labas", jie sako "labas, kaip gyveni?" Jie gali pasakyti "labas, kaip gyveni?" ir tiesiog nueiti nesulaukę atsakymo, bet pasiteirauti apie žmogų jiems būtina. Ten žmonės visada šypsosi, malonūs ir paslaugūs. Gatvėje vyras gali tiesiog praeidamas ar pravažiuodamas pasakyti: "Labas, mano gyvenime, aš tave įsimylėjau, kokia tu graži." Žmonės Kolumbijoje džiaugiasi kiekviena diena", – ir pati šypsosi G. Bielskytė.

Kolumbiečiai išties linkę bendrauti, tačiau jie tai daro dažniausiai tik ispanų kalba. "Be ispanų kalbos čia labai sunku. Aš jos nemoku ir tikėjausi, kad puikiai susikalbėsiu angliškai, bet niekas gatvėje, parduotuvėje ar taksi nekalba angliškai. Na, kalba, bet dažniausiai tik tie, kurie mokėsi užsienyje. Per du mėnesius šioje šalyje pati taip pramokau kalbą, kad suprantu beveik viską, ką man sako, tik sunku atsakyti", – pasakoja G. Bielskytė.

Kolumbija, kaunietės akimis, yra ryški, kaip ir jos išskirtinės turgavietės, įspūdingos išvaizdos moterys bei gamta, ir sava bei jauki, kaip jos žmonės. Ir nors sutikti lietuvį šioje šalyje nėra toks įprastas reiškinys, kolumbiečiai puikiai prisimena, kad lietuvis Antanas Mockus buvo Bogotos meras. "Kai prisistatydavau, kad esu iš Lietuvos, taksi vairuotojai Bogotoje man sakydavo: mes turėjome Mockų iš Lietuvos."