Komiksų opera „Alfa“: teisės, laisvės ir flamenkas

Operos žanras visuomet atspindėjo socialinio gyvenimo tendencijas. Kompozitoriams ir poetams tai buvo erdvė kalbėti apie visuomenės ydas, dažniausiai pasitelkiant humorą, o monarchams, remiantis istoriniais personažais, įtvirtinti savo galią ir kontroliuoti visuomenę. Galbūt todėl opera dažnai atsidurdavo ne tik kultūrinių, bet ir politinių debatų sūkuryje – kai kurios jos formos buvo vertinamos kaip nepalankios politiškai, todėl draustos.

Buvo nutikę ir atvirkščiai – diktatoriai, kai kuriose operose radę sau palankių temų, sėkmingai panaudojo jas savo propagandoje. Bet kuriuo atveju, opera nuo pat atsiradimo pradžios buvo kur kas daugiau nei vien muzikinis-draminis scenos žanras, skirtas pasilinksminti: tai buvo viešosios erdvės užuomazga, kur atgarsį dažnai rasdavo žemesnių socialinių sluoksnių, t.y. didžiosios dalies visuomenės, nuomonė ir požiūris į gajas, tačiau retai garsiau eskaluojamas problemas.

Lyčių lygybė ir mažumos

Šiandien, kai gyvename demokratinėje visuomenėje ir savo nuomonę galime reikšti laisvai, arenų tam yra pakankamai, o pramogų formų įvairovė – beribė, opera, praradusi savo vieną pagrindinių funkcijų, lyg ir lieka marginalijose. Įsišaknijusi nuomonė, kad tai – itin sofistikuota meno forma, suprantama tik išrinktiesiems, o norint jos klausytis, reikia labai gerai suprasti klasikinio vokalo subtilybes, dar ir ausį prie jų pripratinti. Tačiau dažnas, išdrįsęs iš arčiau pažvelgti į šiuolaikinę operą, tikriausiai net nustebtų, jog toks manymas tėra mitas.

Tą akivaizdžiai sufleruoja Tarptautiniame scenos meno festivalyje "ConTempo" rugpjūčio 21-ąją rodyta opera "Alfa". Jos kūrėjų komanda (kompozitorius Albertas Navickas, libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė, režisierė, scenografė, kostiumų dailininkė Gintarė Minelgaitė) naujai ir netikėtai pateikė ispanų poeto ir dramaturgo Federico Garcios Lorcos tragiško likimo temą, itin išryškindami lyčių lygybės ir mažumų politikos temas.

Opera "Alfa" šįkart nebuvo premjera – kūrybinės prodiuserių kompanijos "Operomanija" 2018-aisiais pristatytas kūrinys jau pelnė publikos ir kritikų simpatijas. Abejingų ji tikriausiai nepaliko todėl, kad čia išmaniai suderinti iš pažiūros tarpusavyje nederantys dalykai – komiksai, opera, flamenkas, elektroninė muzika (ją gyvai atliko Ignas Juzokas), feminizmas, istoriniai motyvai. Visi šie dėmenys taip glaudžiai sumegzti, kad apie juos atskirai kalbėti, regis, net neverta, tačiau nori nenori, koreliuodamas su asmenine patirtimi, į pirmą planą iškyla kuris nors vienas. Ir šįkart tai buvo gana ryškiai išreikštas feministinis operos atspalvis.

Feministiniai motyvai

Komiksų kultūra – vis dar subkultūrinis reiškinys. Tiesa, į masinę kultūrą jis tikrai įžengęs, tačiau jau kitokiu – dažniausiai veiksmo filmų apie superherojus – pavidalu. Betmenas, Žmogus Voras, Supermenas, Halkas, Geležinis Žmogus – tai, kas išgirdus žodžius "komiksai" arba "superjerojus" ateina į galvą nepatyrusiam komiksų žinovui. Deja, moterų tarp jų maža.

"Alfos" kūrėjai pasielgė priešingai – pagrindine šios istorijos veikėja tapo F.G.Lorcos sesuo Isabelė, į Ispaniją po ilgų emigracijos metų grįžusi atskleisti tiesos apie miglotą brolio likimą, mirties aplinkybes ir tikrąją kapo vietą. Atsižvelgiant į komiksų estetikos tendencijas, apsivilkusi lateksiniu kostiumu ir apsiginklavusi, ji veikia ryžtingai, o kartais ir koketiškai – atskleisdama dvi skirtingas savo puses, ji tampa supermoterimi: ryžtinga ir kartu švelnia.

Isabelės personažas atskleidžiamas dvejopai – tikrąją (stovinčią scenoje) papildo komiksų vaizdai ekrane, kuriuose nevengiama ir erotikos. Tikrojo vaizdo ir vaizdo ekrane estetika išties labai dera – kinematografiškai susilieja į bendrą organišką visumą, jokios eklektikos nėra. Išmanu tai, kad vokalinis tekstas iš atlikėjų lūpų skamba lietuviškai, o komiksuose matoma angliška jo versija – ne tik pritaikyta tarptautiniams kontekstams, bet ir suteikia galimybę į operos naratyvą pažvelgti kiek kitu kampu (juk operos libretas – tai ne tik fabula, bet ir poezija).

Ryškų charakterį Isabelei suteikia ne tik jos tekstas ir vokalinė partija, bet ir ją įkūnijusi mecosopranas Nora Petročenko. Jos sodrus balsas skambėjo nepriekaištingai – užtikrintai, tačiau subtiliai, atliepdamas pagrindines Isabelės charakterio savybes.

Operos "Alfa" siužeto inspiracija tapo iki šiol taip ir neišaiškintos ispanų poeto ir dramaturgo F.G.Lorcos mirties aplinkybės ir jo amžinojo poilsio vieta. Jis buvo suimtas ir nužudytas 1936-aisiais, pilietinio karo Ispanijoje metu. Niekas niekada taip ir neišsiaiškino, kas ir kodėl norėjo garsiojo poeto mirties, bet būta nuomonių, kad viena pagrindinių jo dingimo priežasčių buvo homoseksualumas, tad mažumų tema operoje "Alfa" taip pat buvo paliesta – ir ne tik turint omenyje F.G.Lorcos seksualinę orientaciją: operos finale abi veikėjos moterys pasibučiuoja.

Nors autoriai yra užsiminę, kad opera yra nepatogi ir kelia aktualias visuomenei temas, apie kurias vis dar vengiama kalbėti, išties ji nėra tokia jau nepatogi: lyčių lygybės ir mažumų temos tapo svarbiausiais šio opuso siužeto akcentais, tačiau jos vystomos gana žaismingai ir švelniai, įvairius klausimus keliant filosofiniu lygmeniu, ne visuomet tiesiogiai. Kita vertus, tokiu būdu išvengta operos žanrui būdingo ryškaus dramatiškumo ar net tragizmo, o vien tai, kad jos atsiranda lietuviško meno kontekstuose – labai svarbu, nes toks reiškinys šiandien dar gana retas.

Ispaniškas koloritas

Operos "Alfa" veiksmas vyksta Andalūzijoje, netoli Alfacaro miestelio. Ispaniška atmosfera atsiskleidžia muzikinėje partitūroje, kur flamenko melodijos pinasi su minimalistinėmis struktūromis.

Flamenko motyvai čia nėra autentiški – veikiau tai kompozitoriaus fantazijos andalūziškomis muzikinėmis temomis, kurios ne tokios ryškios ir temperamentingos kaip originaliosios, tačiau charakteringus bruožus tikrai išlaiko, o kartu ir skamba moderniai. Minimalistinės struktūros taip pat nėra labai griežtos, tarsi prisitaikančios prie ispaniškų motyvų.

Šios operos muzikinis audinys sukomponuotas labai organiškai ir subtiliai – skirtingų elementų yra nei per daug, nei per mažai, o skambesys kartais priartėja prie populiariosios muzikos estetikos, tačiau išlaiko ir akademinį atspalvį. Tradicinį simfoninį orkestrą čia keičia gyva elektronika, elektrinė gitara (Pranas Kentra) ir akordeonas (Agnė Rimgailaitė). Vokalinėse partijose išlaikomos bel canto tradicijos, tačiau jomis nepiktnaudžiaujama.

"Alfa" aiškiai deklaruoja, kad opera nebėra sofistikuotas prabangus žanras – jis gali atspindėti ne tik šiandieninio socialinio, bet ir muzikinio gyvenimo aktualijas ir skambėti suprantamai kiekvienam, kartu išlaikant profesionalumą. Beje, ir pasirinkta erdvė – visai neprašmatni: industrinis angaras, buvusi mašinų stovėjimo aikštelė. Pastaroji, beje, buvo pateikiama kaip netradicinė, tačiau vargu ar netradicinių akademinės (ir kitokios) muzikos erdvių šių dienų kontekstuose dar yra apskritai, nes koncertai jau seniai peržengė tradicinės koncertų salės ar teatro ribas.

Prikelti istoriniai faktai

Operoje "Alfa" veikia tik trys personažai – Isabelė (Nora Petročenko), Luisas Rosalesas (Nerijus Macevičius) ir aktorė Ieva Savickaitė. Įdomu, jog Isabelė Garcia Lorca ir Luisas Rosalesas – tikri žmonės, tačiau tikrasis jų santykis lyg ir nėra žinomos. Juodu sieja tai, kad abu savaip susiję su F.G.Lorcos mirtimi: tikroji Isabelė savo gyvenimą paskyrė mylimo brolio palaikų ir nužudymo aplinkybių bei motyvų paieškoms, o poeto bičiulis Luisas Rosalesas tikriausiai buvo paskutinis asmuo, matęs jį gyvą – jo viloje poetas praleido paskutinius savo gyvenimo metus.

Tad savitas istorinių faktų prikėlimas iš užmaršties inspiruoja ne tik dar kartą prisiminti nuostabią G.F.Lorcos kūrybą, bet ir artimiau susipažinti su jo gyvenimu ir aplinka. Ir dar vienas įdomus posūkis – Isabelė nuolat užduoda klausimą "kas yra tiesa?", ieškodama jos ne tik mįslinguose brolio nužudymo vingiuose, bet ir filosofiniu lygmeniu, kovoja ne tik su tikru, bet ir su egzistenciniu blogiu. O juk tikroji Isabelė buvo filosofė ir literatė.

Komiksų opera "Alfa" – daugiasluoksnė: pasakoja daugybę istorijų vienu metu. Joje ne tik pinasi skirtingi žanrai (komiksai ir opera) ir skirtingi muzikiniai stiliai, bet ir praeitis su dabartimi, filosofija su paprasta istorija, meilė su neapykanta, istoriniai faktai su fantazija. Ji patraukli tuo, kad tinkama žiūrėti bet kam – kiekvienas, atsižvelgdamas į savo kultūrinį ir socialinį kapitalą, ją galėtų perskaityti ir interpretuoti skirtingai.

Nepriekaištingas atlikimas ir spalvinga vizualinė išraiška yra tai, kuo tikrai gali pasimėgauti kiekvienas. Tad šiuolaikinė opera – vis dar erdvė kalbėti apie visuomenės ydas, tačiau kartu ir pramoga, tik ne tokia sofistikuota kaip kadaise, tad, vadinasi, prieinama ir suprantama visiems.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių