Negana to, kompozitoriaus ir šokėjo talentus menininkas sėkmingai jungia šokio trupėje "Nuepiko", kurią įkūrė drauge su šokėjais Mariumi Pinigiu, Adrianu Carlu Bibianu ir Mariumi Paplausku. Interviu metu menininkas dalijosi mintimis apie susidomėjimą elektronine muzika, iššūkius lydinčius kuriant muziką šokio spektakliams ir kintantį individualų muzikinį braižą.

– Kaip iš šokėjo tapote kompozitoriumi?

– Viskas vyko labai paprastai. Tikriausiai visiems šokėjams būna akimirkų, kai norisi padaryti pertrauką, atrasti save iš naujo. Prieš kelerius metus, visai netikėtai pradėjau studijuoti elektroninę muziką ir šokį Danijoje. Kadangi daug mano bendraminčių ir draugų yra šokėjai, vos grįžęs į Lietuvą sulaukiau siūlymų kurti muziką jų projektams. Jiems labai patiko tuometė mano muzikinė raiška. Tad nusprendžiau gilinti žinias šioje srityje – lankyti garso režisūros kursus Lietuvoje. Taip pamažu viskas ir prasidėjo...

– Ar šokėjo patirtis praverčia kuriant muziką šokio spektakliams?

– Taip. Jaučiu, kokie garsai veikia kūną ir kaip muziką pritaikyti prie judesio. Tačiau man labai sunku kurti muziką sau pačiam. Pavyzdžiui, kuriant muziką šokio trupės "Nuepiko" spektakliui "Perdegimas", susidūriau su sunkumais. Labai greitai sukūriau muziką toms spektaklio dalims, kuriose šoka Marius Pinigis ir Adrianas Carlas Bibianas, ilgiausiai dirbau prie savo solinio pasirodymo muzikinės dalies. Panašiai nutiko ir kai kūriau muziką pirmajam "Nuepiko" spektakliui "(g)round zero". Delsiau iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai sukūriau muziką savo pasirodymui vos per kelias valandas. Viskas išsisprendžia aplankius įkvėpimui.

– Kaip prasidėjo jūsų draugystė su elektronikos žanru?

– Mane labai įkvepia elektroninės muzikos kūrėjas James'as Holden'as. Jis nuostabus muzikantas, pats kuria muzikos instrumentus garsams skleisti. Nuo susidomėjimo jo kuriama muzika viskas ir prasidėjo.

Aktualu: kartu su šokio trupe "Nuepiko" A.Stakelės sukurtame spektaklyje "Perdegimas" kalbama apie šiandien dažno žmogaus patiriamą "perdegimo" reiškinį. / D. Matvejevo nuotr.

– Kur galima išgirsti jūsų muzikos ne spektakliams?

– Turiu "SoundCloud" ir "Spotify" puslapius, kuriuose dalijuosi sukurta muzika. Juose mane galima rasti kaip "Stakele". Nors jau senokai ten pristačiau ką nors naujo. Šiuo metu noriu atsiskleisti ir kaip atlikėjas, neretai pasitelkiu balsą. Keičiasi mano muzikinis braižas, tobulėju. Štai, kad ir spektaklio "Perdegimas" skambesys yra visai kitoks, nei buvo tas, kurį žiūrovai girdėjo spektaklyje "(g)round zero". Mąstau ir apie vinilinės plokštelės išleidimą.

– Esate minėjęs, kad muziką spektakliams pradedate kurti nuo raktinių žodžių, apie kuriuos sukasi spektaklio ašis, stengiatės įsivaizduoti spektaklio temą ir joje užkoduotas emocijas, ieškote tinkamų garsų, iš kurių vėliau gimsta muzika...

– Taip. Pavyzdžiui, reikia muzika perteikti srovenimo, ėjimo vandeniu jauseną. Tada pradedu galvoti, su kokias žodžiais tai siejasi. Ūkas, burbuliavimas, lengvumas, vakuumas. Mąstau, kokiais garsais galėčiau išreikšti šiuos žodžius. Tai tampa atspirties tašku. Paskui prasideda žaidimas garsais, jų moduliavimas, kol atrandu būtent tai, ko reikia kuriamai scenai.

– O kaip nepriklausoma kūryba? Ar yra temos, nuo kurių atsispiriate, kurias plėtojate pasitelkdamas muziką? Ar vis dėlto pradedate nuo žaidimų garsais?

Pavyzdžiui, reikia muzika perteikti srovenimo, ėjimo vandeniu jauseną. Tada pradedu galvoti, su kokias žodžiais tai siejasi. Mąstau, kokiais garsais galėčiau išreikšti šiuos žodžius.

– Šiuo atveju, kaip ir daugelis kūrėjų, dirbu labai įvairiai. Kartais prisėdu ir tiesiog bespaudinėdamas pianino klavišus atrandu nuostabią melodiją, kuri stipriai paveikia. Taip atsiranda atspirties taškas, prie kurio jungiu kitas melodijas. Pavyzdžiui, dabar, prisimindamas savo ankstesnę kūrybą, stebiuosi, kaip galėjau tai sugalvoti ar padaryti. Kartais mane įkvepia tam tikri įvykiai, kartais – emocijos. Viskas telpa į muziką.

– Esate minėjęs, kad su kone didžiausiais iššūkiais susidūrėte kurdamas muziką šokio teatro "Dansema" spektakliui "Šviesiukai", skirtam mažyliams iki dvejų metų. Gal galite apie šį muzikinį projektą ir jį lydėjusius iššūkius papasakoti daugiau?

– Nebeprisimenu, ką reiškia būti kūdikiu, todėl prieš pradedant kurti muziką spektakliui teko labai daug skaityti, aiškintis, į kokius garsus reaguoja kūdikiai, kokie garso dažniai jiems tinkami, o kurie juos gąsdina. Tik gerai perpratus teoriją, buvo galima sukurti muzikinius skambesius spektakliui. Tai buvo labai įdomus procesas. Nebuvo lengva, tačiau drauge su spektaklio choreografe Birute Banevičiūte kalbėjomės apie įvairius raktinius dalykus. Aš į viską žvelgiau savaip. Iki tol "Dansemos" spektaklių melodijos dažnai buvo labai vaikiškos. O štai mano sukurtas skambesys – labiau elektroninis. Jis patiko ir kūdikių tėveliams. Jei ką nors panašaus kurčiau dabar, viskas būtų kiek kitaip, nes mano požiūris į muziką jau kur kas platesnis. Kaip kompozitorius dirbu vos kelerius metus. Dar tik ieškau savęs, natūralu, kad daug kas keičiasi.

Andrius Stakelė. / V. Virbickaitės nuotr.

– Netrukus su šokio trupe "Nuepiko" ir vėl keliausite po Lietuvą su didelio populiarumo sulaukusiu spektakliu "Perdegimas". Ką jums reiškia "Nuepiko" eksperimentai? Kokių iššūkių ir kokių laisvių tai atneša kaip šokėjui ir muzikantui?

– Manau, kad kiekvieną projektą lydi tam tikri iššūkiai ir galimybės tobulėti. Tobulėti galima ir dirbant vienumoje, namuose, jei tik to norisi. Tačiau kiekvienas projektas sukelia tam tikrų naujų minčių. Pavyzdžiui, kuriant muziką spektakliui "Perdegimas" reikėjo permąstyti "perdegimo" reiškinį, atrasti su juo besisiejančius raktinius žodžius, kuriuos vėliau galėčiau perteikti muzika.

– Jūsų veikla labai įvairiapusiška. Ar dėl to kartais netenka perdegti?

– Perdegimas – labai įdomus dalykas. Pamenu vieną nutikimą. Kartą dirbau viename projekte, kuris turėjo būti pristatytas Olandijoje, nors pasiruošimo darbai prasidėjo dar Lietuvoje. Čia sukūriau spektaklio muzikos griaučius, bet nieko apčiuopiamo dar neturėjau. Tada nuvykau į Olandiją. Šokėjai repetavo, tačiau manęs vis prašė muzikos dar nekurti, sakydami, kad laiko tikrai yra pakankamai, tad viską, be abejo, suspėsime. Galiausiai to ėmiausi likus keturioms dienoms iki spektaklio premjeros. Tokio streso dar nebuvau patyręs. Kūriau muziką stebėdamas repetuojančius šokėjus, čia ir dabar. Pavyko sukurti tikrai gerų kūrinių, po premjeros susilaukiau nemažai pagyrų, bet patyriau didžiausią perdegimą savo gyvenime. Nesinorėtų to kartoti, tačiau kartais būtent perdegant pavyksta sukurti tikrai gražių dalykų. Nors šiaip, svarbiausia – atrasti pusiausvyrą. Kartais reikia perdegti, o kartais pabūti ramybės būsenos.

Kas? Šokio spektaklis "Perdegimas".

Kur? Lietuvos aviacijos muziejuje.

Kada? Rugpjūčio 12 d. 20 val. (įėjimas nemokamas, būtina išankstinė registracija)