Odos menininkė Gražina Kuprevičienė, kurios personalinė kalėdinių žaisliukų paroda "Žygimantų dvaras ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinis kostiumas" atidaryta "Aukso pjūvio" galerijoje su "Kauno Dienos" skaitytojais pasidalija ne tik mintimis apie kūrybą, Kalėdas ir jų prasmę – kiekvienam dovanoja gabalėlį džiaugsmo, kurį galima atrasti esant visai šalia.

– Ar paroda "Žygimantų dvaras ir XIX a. pabaigos. – XX a. pradžios lietuvių tautinis kostiumas" – pirmasis jūsų prisilietimas prie kalėdinės eglutės dekoracijų kūrimo?

– Tai pirmas mano bandymas kurti kalėdines dekoracijas. Kai mokytojavau Antano Martinaičio dailės mokykloje, su mokiniais papjė mašė technika (pranc. papier-maché – "kramtytas popierius" red. past.) kūrėme popierinius angelus. Jie buvo netradiciniai, kiekvienas gražus, originalus, išsiskiriantis. Ir vaikams, ir man angelų kūryba suteikė daug džiaugsmo, kuris paskatino šventines dekoracijas kurti toliau.

– Ar kuriant idėja visada yra pirmame plane? O gal kartais jus kurti įkvepia atrastos naujos, neišbandytos medžiagos, technologijos?

– Svarbus yra kūrybos procesas. Jį paskatina įvairūs dalykai. Man įdomu ieškoti, atrasti. Negaliu kartotis, nes tuomet tampa nebeįdomu, nuobodu.

Kartais idėja gimsta pati, kartais ją išvystyti paskatina medžiagos. Labai mėgstu rankdarbius, tikriausiai tai perėmiau iš mamos, kuri prieškariu dirbo rankdarbių mokytoja. 35 metus praleidau A.Martinaičio dailės mokykloje, vedžiau kompozicijos pamokas, o tai vienos kūrybiškiausių pamokų, kai nuolaikos tave lydi kūrybinis procesas.

Kurti inspiruoja aplinka, kelionės, lankomi muziejai, galerijos, koncertai ir kt. Niekada specialiai nestebiu aplinkos, ieškodama joje inspiracijų, tačiau visada su savimi turiu bloknotą, kuriame užsirašau kilusias idėjas.

– Jums svarbu kūriniais suteikti žmonėms džiaugsmo. Ar dažnai savo sukurtus rankdarbius dovanojate?

– Kūrinių keliai yra labai skirtingi. Vieni keliauja į parodas, kiti – dovanojami, bet tokios dovanos prasmė nėra paprasta: dovana gali būti vienadienė, skirta tik emocijai sukurti, tačiau taip pat ji gali būti relikvija, perduodama iš kartos į kartą. Bet vis dėlto ir čia akcentuočiau, jog svarbiausias yra dovanos kūrimo procesas, kuris skatina domėtis tuo žmogumi, kuriam ji skiriama, galvoti apie jį, nes tik tada dovanoje lieka dalelė širdies.

– Kas paskatino jus kalėdinių žaisliukų kolekcijai pasirinkti Žygimantų dvaro ir XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių tautinio kostiumo temas?

– Pasirinkti Žygimantų dvaro temą pastūmėjo vyras (kompozitorius Giedrius Kuprevičius red. past.), rašydamas operą "Karalienė Bona". Perskaičiau daug literatūros šia tema ir įgytos žinios paskatino mane kurti.

Rėmiausi realiomis istorinėmis asmenybės. Todėl kiekvienas žaisliukas turi savo veidą, emocijas, nuotaiką.

O tautinio kostiumo tema radosi dar mokytojaujant, kai supratau, jog vaikai apie tautinį kostiumą nežino nieko. Kodėl kitos tautos didžiuojasi nacionaliniais drabužiais, o mes ne? Užsienio šalyse žmonės puošiasi tokiais drabužiais, eina į oficialius renginius, o lietuviai, priešingai – varžosi, gėdijasi dėvėti tautinius drabužius.

Gyvenimas turi dvi puses: gerąją – blogąją, gražiąją – negražiąją, ir  per šiuos priešingus dalykus žmogus tampa sąmoningas. Juk negalima kasdien valgyti pyrago, reikia ir juodos duonos atsikąsti. Todėl šios dvi žaisliukams pasirinktos temos natūraliai susisiejo tarpusavyje. Jei yra dvaras – šalia jo turi būti liaudis. Tačiau neradau medžiagos, kaip Žygimantų dvaro laikais atrodė kaimiečiai, todėl dekoratyvioms žasiliukų variacijoms pasirinkau XIX a. pab. – XX a. pr. tautinio kostiumo modelius.

– Ar kurdama kalėdines dekoracijas eglutei stengiatės autentiškai atkartoti lietuviško tautinio kostiumo visumą?

– Tautinių kostiumų nekopijavau, kadangi kūriau ne autentiškomis medžiagomis. Žaisliukai tai – dekoratyvinė interpretacija, jei būčiau kūrusi kopijas, reikėtų pasirūpinti išaustomis medžiagomis, atkartojančiomis tautinių drabužių spalvas, raštus, faktūrą, o pats žaisliukas tuomet taptų meno kūriniu. Man norėjosi, jog žaislai būtų arčiau žmonių, juos džiugintų. Didelis malonumas kurti tokius dalykus ir jais dalytis.

– Kurdama Žygimantų dvaro tema siekėte atspindėti bendrą Renesanso laikotarpio estetiką, ar norėjote perteikti konkrečias istorines detales?

– Svarbiausia kuriant šią kolekciją buvo iki vaikų ir suaugusiųjų atnešti žinią, jog turime kuo didžiuotis, nes mūsų žmonės nevertina to, ką turi. Norisi pakelti tautos savivertę.

Apėmė noras pasidžiaugti savo istorija, istorines žinias perteikiant kitokia forma. Juk tik tai, kas yra įvykę praeityje, leidžia mums eiti į priekį. Turime išmokti neneigti savęs, nes neigdami po truputį ištrinsime save iš istorijos.

– Ar dailė, pasirinkta kaip edukacijos forma, pasiekia daugiau žmonių?

– Kūryba veikia kaip terapija. Nesvarbu, kokia jos rūšį pasirenka žmogus: dailę, literatūrą, teatrą ar kt. Menai yra reikalingi. Medikai, matematikai ir kitų profesijų atstovai, kurių veikla reikalauja įtempto protinio darbo, greta turi mėgstamą menų sritį, padedančią išlaikyti dvasinę pusiausvyrą.

Matematikoje yra vienas teisingas atsakymas, o kūryboje – kiek žmonių, tiek teisingų atsakymų. Ji leidžia būti savimi, suteikia daug džiaugsmo gyvenime.

Kūrybiškumo vystymas padeda nebijoti ieškoti savojo kelio, nes menus pažinęs žmogus žino, kad jų yra ne vienas.

– Netrukus – didžioji metų šventė. Kokia Kalėdų prasmė jums? Ar šeimoje puoselėjate tradicijas, pereinančias iš kartos į kartą?

– Kalėdos yra laikotarpis, kai vienuose namuose susirenka visa šeima, susėda vienas priešais kitą, bendrauja, būna kartu. Šiuolaikinės komunikavimo technologijos nutolina šeimos narius vienus nuo kitų, tačiau Kalėdos yra laikotarpis, kada ne tik šeimos, bet ir visi šalies žmonės dalijasi šiluma, džiaugiasi, galvoja vieni apie kitus. Kalėdų prasmė – tai artumas, bendri pokalbiai, dalijimasis prisiminimais...

Ryškių tradicijų savo šeimoje nepuoselėjame. Smagiausia jų – stalo žaidimai. Kasdien nerandame tam laiko, o per Kalėdas visi esame kartu, niekur neskubame. Man labai svarbu, kad namai kvepėtų šventėmis: pyragais, meduoliais, eglute, mandarinais – įėjęs į namus turi žinoti, kad juose yra šventė.

Pastebiu, jog kasmet Kalėdos aplanko vis anksčiau. Tai yra komercija, ji manęs nepykdo, tačiau ji neturi užgožti pačių Kalėdų, nes tai labai graži šventė. Galvojimas apie kitus, buvimas kartu, sugrįžimas į vaikystę – štai kur Kalėdų esmė.