Ne, neišprotėjo, tai – tik vidurvasaris, panašus į gero fotografo pagautą akimirką, kuri vis tęsiasi štai jau daugelį metų juodame ir baltame vaizde. Atrodo, kad ne tik fotografijoje tą ištuštėjusią gatvę gali apžiūrėti iš visų pusių, kaip kokiame specialiųjų efektų prigrūstame filme, kai kamera sukasi ir sukasi apie lėtai krintantį kraujo lašą. Tik ne kraujo, o tiesiog ištirpusių ledų ar kasdienio lietaus lašas čia krinta ant šaligatvio, suskilusios plytelės ir nežinia, kokiais reikalais bėgiojantys vaikai primena visą sovietmečio lietuviško kino klasiką, kurią kyla nenumaldomas noras tučtuojau peržiūrėti. O, tas vasaros stingulys! Jis su laiku tvarkosi paprastai – tiesiog grąžina (nors tik pojūčiais, bet jie tokie ryškūs) į vaikystės vasaras, kai miestuose automobilių dar buvo nedaug, bet buvo tie patys ledai "Eskimo".

Kauno fotografijos galerijoje paroda "Mano kiemas" ir siūlė vėl pažvelgti į veidą vaikystės filmų herojams, kuriuos nė kiek nepasenusius išsaugojo juodi ir balti Juozo Budraičio daryti kadrai. Paroda surengta jau antrą kartą, skirta taip vadinamiems mėgėjams. Pagrindinė šių metų projekto kryptis – portretas. O laikas, rodos, vis dar sustingęs ties sovietmečiu. Žodis "mėgėjas" taipogi atkeliauja iš ten, nes kas šiuolaikiniame pasaulyje gali tiksliai nubrėžti ribą tarp profesionalo ir ne? Kas pagaliau tuo užsiimtų? Ar fotografuojantieji vestuves, portretus ir taip užsidirbantys pragyventi, yra mėgėjai? O tie, kurie dėsto mokyklose, net jei ir aukštosiose ir tik laisvalaikį, sekmadienius galintys skirti kūrybai, nors ir būdami pripažinti menininkai, jau nėra profesionalai, nes iš savo kūrybos nepragyvena? Kūrybinių industrijų reklaminiai šūkiai perša mintį, kad kūrėjai yra beveik visi. Hm, gal meno kūrėjo statusas įrodo esant tuo, profesionalu? Ach, tas saldus žodis "legitimacija"! Sakoma, kad ją savo rankose laiko svarbiausios galerijos ir žymieji kuratoriai... Kad ir kaip ten būtų, tačiau J.Budraitis, eksponuojamas šioje parodoje, nors ir nuosekliai nepretendavęs į profesionalo vaidmenį ( kaip žinome, per savo gyvnimą yra suvaidinęs begalę kitų ), vis tiek yra vienas įstabiausių to meto fotografų ir mėgėju jį vadinti mažų mažiausia reikštų neišmanymą. O tai, kad visą laiką fotografavo "tik sau", nė kiek jo kūrybos nemenkina, tik daro ją dar įdomesnę.

Po žymiojo aktoriaus parodų "Mano kinas" ir "Kolegos" Vilniaus "Prospekto" galerijoje ramiai įrašiau jį šalia kolegų – mano jau minėtos Lietuvos fotografijos mokyklos klasikų. Galbūt talentas, tačiau, be abejo, ir darbas kine, nuolatinis vaizdų, ne bet kokių, o talentingų operatorių kuriamų vaizdų srautas suformavo fotografo gebėjimą pagauti tą stebuklingą akimirką ir tuo pat metu konstruoti aiškią kadro struktūrą, kartais balansuojant ties atsainumu – o kodėl nepajuokavus, nepaišdykavus?! Tačiau kompozicijos tikslumas šio menininko fotografijose stebina nuolat. Žymioji Vaiva Mainelytė, Donatas Banionis, daugelis tų, kurie buvo mūsų vaikystės ikonos užfiksuoti paprastose situacijose, be pozos ir dramatizmo, greičiau su nepaprasta šiluma. Tas natūralumas toks priešingas kitai mūsų fotografijos įžymybei – įžymybių fotografui Algimantui Aleksandravičiui, kurio pompastiška kadro režisūra, dirbtinos situacijos dažnai (jei ne dažniausiai) nustelbia patį portretuojamąjį, palikdamos tik efektingą lyg lėlės Barbės ir tokį pat nenatūralų kadrą. J.Budraičio aktoriai ir aktorės rodosi nei trupučio nepozuojantys, nepastebintys fotografo, jie čia – patys paprasčiausi žmonės, kartais net kiek nevykę ir todėl dar patrauklesmi. Šiose nuotraukose tie mūsų filmų dievai ir deivės – nė kiek nepasenę, tačiau aktoriai, muzikos žvaigždės ir nesensta, ar ne? Nesensta Brigitte Bardot ir Alenas Delonas, amžinai jauni Yoko Ono ir Johnas Lennonas, apsikabinę žymiajame Annie Leibovitz kadre. Fotografijos materija nuausta ne tik iš aktyviojo sidabro, o dabar – pikselių, jos kraujagyslėmis teka galingasis laikas. Kartais palaikydamas amžiną gyvybę, kartais priešingai – konstatuodamas tai, ką mes noriai ignoruojame – pokyčius, senėjimo, nykimo procesus, kaip ir gaivališkus naujo virsmus.

Pati realybė nėra stabili ir nekintanti, ji – procesas, kurio žemyn linkstančias kreives, negatyvą nėra lengva pripažinti. Šiandienos iššūkiai ne visuomet džiugina, kad tai suprastum, nebūtina atsidurti viename iš tų taškų, kur akimirksniu griūva kasdienis pasaulis – lapkričio 13-ąją Paryžiuje žingsniuoti de Charonne gatve, Nicoje stebėti Bastilijos paėmimo dienos paradą ir fejerverkus, šiomis dienomis turistauti Stambule. Žinoma, tuoj visi išsitraukia kameras, telefonus, fiksuodami aštrius kadrus, sukrečiančius įvykius, bet prabėgę įspūdingu paviršiumi, vėl viską užmiršta, traukdami ieškoti naujų efektų. Niekam nerūpi, kaip gyja randai, kokie jie lieka. Ir tik kartais, pamatę kieno nors nuosekliai ir ilgai darytą fotografinį tyrimą, nustembame.

Likusieji parodos "Mano kiemas" autoriai vis dar laikosi įsikabinę tos gražiosios ar efektingosios formos, matyt, nė nesusimąstydami, kad takoskyrą tarp meno ir komercijos šiuolaikinėje fotografijoje žymi jos transliuojamos žinutės turinys, kurio čia nėra jokio, tad jie priskirtini ne mėgėjų, o profesionalų, tik ne meno, o komercinės fotografijos profesionalų kategorijai arba jų kūriniai atitinka tokius kriterijus, net jei autoriai kol kas iš to neuždirba pinigų.

Graudu vis kartoti, kad švelniai, tiesiog pasakiškai gražios mergaičių nuotraukos lieka taip toli nuo šiuolaikinio meno problematikos, kaip ir rėksmingos kostiumų dramos. Jose vis tiek valdo viena – stilingai paprasto ar ryškiai provokatyvaus drabužio tiesa. Šiose fotografijose dingsta viena svarbiausių – laiko dimensija. Ugnė Makauskaitė savo straipsnyje "Šiuolaikinio portreto tiesos" ("7 meno dienos", Nr. 25 (1177), 2016-06-24) mini Laito Rekaus darbus, kuriuose – homoseksualų portretai, tačiau parodos informacijoje to nerasite, todėl žiūrovui jie lieka tiesiog paprastais portretais be kokios nors kitos dimensijos.

Tik dar vieno fotografo – Dariaus Jurevičiaus – darbai skiriasi. Anksčiau pasiduodavęs vitališkam atsitiktinumui ar žiūrovą užgriūdavęs fotografijos eksperimentų audromis, šį kartą autorius dėmesį koncentruoja į konkretų vaizdą, fokusuojasi ties viena figūra – tėvu. Senėjimas, senstantis kūnas rodomas ramiai ir atvirai, primindamas neseniai eksponuotą Gintaro Znamierovskio "Rombo pavidalo kompoziciją su dviem linijom", kurioje nutapyta nukarusi moters krūtis. Senatvinė kūno deformacija – mūsų gyvenimo konstanta, kurią dažniausiai stengiasi apeiti glamūro prisodrintas viešasis diskursas, jį ne itin aktyviai tiria ir šiuolaikinis lietuviškas menas, nors reikia paminėti, kad neseniai "ArtVilnius" mugėje ši Kauno fotografijos galerija pristatė ryškų Donato Stankevičiaus projektą "Seni vairuotojai" (2013), kai amžius pateikiamas ne per žmogaus kūną, o per jo dublerius – senus (ne gražiai antikvarinius, o tiesiog senus) automobilius. Taigi, D.Jurevičius atrodo tęsiantis Romualdo Rakausko "Švelnumo" (1962-1971) ir kitų šios kartos fotografų taip mėgtų senų kaimo žmonių susiraukšlėjusių rankų ir veidų, pridengtų romantiškumo šydo, fotografijų tradiciją, tačiau iš tiesų jis kalba priešingai, deromantizuodamas sako paprastą tiesą: karalius – nuogas, tiksliau – senas. Tėvo torsas nepridengtas marškinių, kaip nepridengta ir pati elementariai buitinė situacija. Gal turėčiau sakyti, kad kadrų stilistika kiek "šokinėja", primindama jau minėtą autoriaus spontaniškumą, tačiau fotografas ramiai atsilaiko pagundai režisuoti, siekiant didesnio efekto. Šie vaizdai veikia savo paprastu dokumentiškumu, primindami kitą tėvo portretą – Eugenijaus Ališankos "Mados namus":

ta kepurė

tėvo sulankstyta iš laikraščio

kurią užsimaukšlindavo

ant progresuojančios plikės

dažydamas kreida lubas

rankoje teptukas

kepurė su snapeliu septintojo dešimtmečio

dizainas aukštoji mada

beveik yvas sen loranas

žengia kilimo podiumu

nuklotu laikraščiais

užsilipa ant taburetės ir tapo

baltą kvadratą

beveik kazimiras malevičius

tas tėvas

sulankstytas iš kaulų ir odos

jaunas gražus manekenas

įspūdingu šnobliu

tas laikraštis pilnas

septintojo dešimtmečio žinių

tos sulankstytos tiesos

rezoliucijos aukštyn kojomis

blyškios kreidos dėmės ant politinio biuro

veidų

pasaulinio perversmo citatos

tie namai

namai neišeinantys iš mados

pilni gyventojų

vieni tik pradeda karjerą

kitų galiojimo laikas eina į pabaigą

susilanksto išsilanksto

namai kvepiantys kreida klijais

skersvėju pro grindų plyšius

kraustaus iš jų ligi šiol

išsivežiau madų katalogus

žiurkes tiesas ir skersą vėją

tik ta kepurė

tėvo sulankstyta iš laikraščio

niekur nerandu

matyt suėjo prakurom

ta kepurė

sulankstyta iš pelenų

būtų kaip tik mano pražilusiai galvai

(Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis "Metai", 2016 Nr. 3, kovas)

Tačiau tas vis ardantis ir naujas struktūras kuriantis laikas – taip pat materija ir kartais, galingajam menui paliepus, autoriui panorėjus, jis gali judėti kitaip. Sustoti, pulsuoti atgal ar judėti visai neįsivaizduojamomis kryptimis. Kaip sako mano penkiametė dukra, "Mama, aš prisimenu, kai tu dar buvai lėliukas (t. y. kūdikis)..."

Ir ką aš galiu atsakyti? Gal kad vaikų pastebėjimai, kaip ir meno kūriniai – lyg gero (o kartais ir vidutinio) dzeno meistro koanai, skirti mus išvesti iš užburtojo kasdienybės Hado ir švystelėti netikėto praregėjimo link? Nors, tiesą sakant, mano nuomone, tam skirtos ir paprastosios liepos mėnesio popietės – vartai jas iš visų pusių lyg laižytum neapsakomo (nes iš vaikystės) skonio "Eskimo" ledus ant pagaliuko ir vieną akimirką patiri tą skaidrų vidurvasario išsipildymo katarsį. Trumpą, lyg sekundės dalis trunkantis objektyvo diafragmos atsivėrimas. Ilgalaikį, liekantį atmintyje – kaip po to atspausta fotografija ar knygoje eilėraštis.