Pereiti į pagrindinį turinį

Laikinosios sostinės gyvenimo atspindžiai šaržuose ir karikatūrose

Minint laikinosios sostinės šimtmetį, susipažįstant su tarpukario Kauno politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo aktualijomis, asmenybėmis, svarbus ne tik rašytinis, bet ir vaizduojamasis palikimas, žvilgsnis į miesto gyvenimą dailininko karikatūristo akimis. Tas žvilgsnis kartais buvo kritiškas ar net groteskiškas, kartais tiesiog linksmas, konstatuojantis tam tikrą faktą ar žmogaus savybę. Bet dažniausiai net tikresnis bei gyvesnis už rašytinį, nes atskleidė nuotaikas ir giluminius procesus.

Aktualija: kauliukais, kuriais galima laimėti burmistro vietą, žaidžia – L.Kagano karikatūroje atpažįstamas Jonas Vileišis, Petras Aravičius, Stasys Digrys ir Leiba Chodosas. Aktualija: kauliukais, kuriais galima laimėti burmistro vietą, žaidžia – L.Kagano karikatūroje atpažįstamas Jonas Vileišis, Petras Aravičius, Stasys Digrys ir Leiba Chodosas. Aktualija: kauliukais, kuriais galima laimėti burmistro vietą, žaidžia – L.Kagano karikatūroje atpažįstamas Jonas Vileišis, Petras Aravičius, Stasys Digrys ir Leiba Chodosas. Aktualija: kauliukais, kuriais galima laimėti burmistro vietą, žaidžia – L.Kagano karikatūroje atpažįstamas Jonas Vileišis, Petras Aravičius, Stasys Digrys ir Leiba Chodosas. Aktualija: kauliukais, kuriais galima laimėti burmistro vietą, žaidžia – L.Kagano karikatūroje atpažįstamas Jonas Vileišis, Petras Aravičius, Stasys Digrys ir Leiba Chodosas. Aktualija: kauliukais, kuriais galima laimėti burmistro vietą, žaidžia – L.Kagano karikatūroje atpažįstamas Jonas Vileišis, Petras Aravičius, Stasys Digrys ir Leiba Chodosas. Aktualija: kauliukais, kuriais galima laimėti burmistro vietą, žaidžia – L.Kagano karikatūroje atpažįstamas Jonas Vileišis, Petras Aravičius, Stasys Digrys ir Leiba Chodosas.

Žymiausių dailininkų piešti šaržai ir karikatūros profesionalumu bei įtaigumu pranoko bendrą humoristinės spaudos lygį, juose personažai ir įvykiai buvo vaizduojami ne tik kandžiai, juokingai, bet ir gerbiant vaizduojamus asmenis, objektyviai pateikiant informaciją, išryškinant tam tikrus bruožus, pagal kuriuos ir dabar galime identifikuoti veikėjus net ir tada, kai jie nėra įvardyti. Gražiai pasijuokti iš rimtų dalykų yra atviros, sveikos visuomenės požiūris. Geriausi laikinosios sostinės karikatūristai būtent tokį požiūrį ir propagavo. Laikinosios sostinės fenomenu galime vadinti per labai trumpą laiką pasiektą išsivysčiusių laisvojo pasaulio šalių sostinių kultūros lygį. Karikatūristai buvo aktyvūs laisvėjančios visuomenės šaukliai, daug prisidėję prie to, kad Kaunas pagrįstai vadintas mažuoju Paryžiumi, moderniu Vakarų Europos miestu su laisva kultūros dvasia.

Garsūs vardai

Jono Burbos, Sergejaus Civinskio (slapyvardžiu Civis), Aleksandro Čepo, Felikso Daukanto, Makso Ginsburgo (slapyvardžiu M. Gin-s), Boriso Jermolajevo (slapyvardžiu Bor-Jer), Leono Kagano (slapyvardžiais L. K-as, L. K-sa), Rimto Kalpoko (slapyvardžiu Er-Ka-Ka), Telesforo Kulakausko, Jono Martinaičio, Juozo Olinardo Penčylos, Adomo Smetonos, Adomo Varno, Stepo Žuko ir kitų šaržuose bei karikatūrose išryškinti ne tik vaizduojamų asmenybių charakteriai, aplinkybės ir situacijos, į kurias jos buvo patekusios, bet ir laikotarpio aktualijos, įprastoje informacijoje kartais nutylimi faktai. Pavyzdžiui, abstrakčioje S.Žuko karikatūroje "Tėvynės mylėtojų draugijos subuvimas" (Kuntaplis. – 1935, vas. 17, p. 3) pasišaipoma iš dažnai pasitaikančios tėvynės meilės išraiškos, kad žodžiais, ne darbais mes tėvynę mylime.

Vieno produktyviausių karikatūristų B.Jermolajevo (gim. 1910 12 27 Kaune) karikatūroje "Po nuopelnų našta" (Diena. – 1932, saus. 24, p. 1) švelniai pašieptas burmistro rinkimų rezultatų nenorėjęs pripažinti ir savo nuopelnais gyręsis Jonas Vileišis, o šalia pavaizduotas naujai išrinktas burmistras Antanas Graurogkas.

B.Jermolajevas taip pat buvo sportininkas lengvaatletis, kaip sporto žurnalistas dalyvavęs 1936 m. Berlyno olimpiadoje. Žurnalistas L.Vilkomirskis mini įdomų faktą iš šio sportininkų forumo : "(...) Iš mūsiškių, beje, didžiausią furorą saviems ir svetimiems padarė jaunas karikatūristas ir lengvaatletas Borjeras – Jermolajevas. Jis į Berlyną nuvyko be laikraštininko liudijimo ir negalėjęs pakliūti į stadioną. Borjeras ilgai negalvodamas nupiešė galingiausios Vokietijos moters – filmų artistės Leni Rieferstahl karikatūrą ir jai nunešęs. Rieferstahl karikatūra patiko ir kai karikatūristas jai papasakojęs, jog negalįs užeiti į stadioną, ji jam tik pasirašė ant mažos korčiukės savą autografą. Leni Rieferstahl parašas Borjerui pasidarė lyg magiška lazdelė – su ja atsivėrė visos durys Berlyne ir stadione. Borjerą ne tik pasodino ložėje, bet ir redakcijos jo šaržus griebė kaip kaštonus iš ugnies. (...)" (Ką matė lietuviai Berlyno Olimpiadoje / L.Vilkys (L.Vilkomirskis) // Diena. –1936, rugpj. 23, p. 6.).

Simbolių kalba

L.Kagano karikatūroje Kauno burmistro rinkimai pavaizduoti kaip lošimas kauliukais. Tarp kandidatų buvo minimi Petras Aravičius, Stasys Digrys, Leiba Chodosas (Dienos naujienos. – 1931, liep. 1, p. 1). Lazaris (Leonas) Kaganas (g. 1910), dailininkas karikatūristas, dažniausiai pasirašinėjo slapyvardžiu L.K-as, L.K-sa. 1929 m. lankė Kauno meno mokyklą, 1932–1936 m. surengė šaržų ir karikatūrų parodas įvairiose Lietuvos vietose, taip pat Latvijoje, Estijoje.

V.Bičiūnas apie L.Kaganą rašė: "L.Kaganas palyginti neseniai pradėjo karikatūristo karjerą mūsų spaudoje. Iš pradžių jo piešinėliai buvo silpnoki, su aiškiu noru pamėgdžioti Rygos karikatūristą Civį-Civinskį. Bet juo toliau, juo Kagano piešiniai darėsi drąsesni ir meniškesni. Pastaruoju laiku L.Kagano šaržams lemiamos įtakos padarė prieš metus Kaune "gastroliavęs" estų karikatūristas Janimaegi. Janimaegi karikatūros pasižymėjo drąsiu štrichu, bet, deja, joms trūko vaizduojamųjų asmenų būdo akylaus pažinimo ir nuosaikaus charakterizavimo. L.Kaganas šiuo atveju parodė didelę nuovoką: jis sujungė Janimaegi piešinio elastingumą su sąmojingumu ir charakteringumu ir tuo būdu pasiekė tikrai gražių vaisių. Aprašomoj šaržų parodoj bent 60 % visų piešinių dailiai atlikti ir turi aiškaus charakteringumo bei sąmojaus." (L.Kagano 201 šaržo paroda / V.B. (Vytautas Bičiūnas) // Židinys. – 1932, Nr. 12, p. 472.).

L.Kaganas

Karikatūrose vaizduojant partijų rinkimų kovą, valdžios siekimą, partijų lyderiai ir jų periodinių leidinių redaktoriai dažnai nebuvo įvardijami, tačiau juos atpažinti buvo nesunku, o iš užuominų apie konkrečią politinę situaciją buvo galima vienaip ar kitaip juos vertinti. Švelniai pasijuokiant iš asmenų devyndarbių, dėl užimamų pareigų patenkančių ir į interesų konfliktų situacijas, buvo provokuojama mintis, kad jie tinkamai neatlieka nė vieno savo darbo, nors oficialiai tai niekur neminima.

Kritiškas žvilgsnis

Iš kariuomenės veikėjų vienas įdomesnių yra Stasio Raštikio šaržas, pieštas J.O.Penčylos. Paslėpta šaržo mintis: išdidžiai kariuomenės paradą priimančio kariuomenės vado išvaizdoje matosi jo polinkis į didybę, pasipuikavimą, savo nuopelnų iškėlimą (Lietuvos žinios. –1939, lapkr. 23, p. 1).

Juozas Olinardas Penčyla (1908–1979), grafikas, karikatūristas, mokėsi A.Šinkūno skulptūros, J.Vienožinskio tapybos ir M.Dobužinskio grafikos studijose bei Kauno meno mokykloje grafiką (1934–1935 m.). 1943 m. baigė Vilniaus dailės akademijos portreto klasę. Lietuvoje daugiausia reiškėsi kaip karikatūristas. Žurnalistas A.Valeška apie vieną pirmųjų J.O.Penčylos parodų rašė: "Penčyla dar pradedantis menininkas, neseniai baigęs J.Vienožinskio tapybos studiją. Jau studijoj būdamas Penčyla turėjo palinkimą į šaržą, jo parodoj šaržai taip pat dominuoja. Penčylos šaržo darbai bene stipresni už Kaune matytus L.Kagano ir Ginsburgo šaržus, ypač figūrų piešimo atžvilgiu. Jaunas dailininkas rodo taip pat ir tapybinių gabumų, kurie linksta į dekoratyviškumą. (...)" (4 meno parodos / A. Valeška // Naujoji Romuva. – 1933, Nr. 119, p. 346).

Gražioje Sergejaus Civinskio karikatūroje (Sekmadienis. –1933, saus. 22, p. 1) vaizduojama Moterų tarybos donkichotiška kova prieš moterų pavardžių galūnę "-ienė" (šiais laikais Lietuvos moterys tą kovą laimėjo). S.Civinskis (1895–1941), Latvijos karikatūristas, bendradarbiavęs ir Lietuvos spaudoje, daugiausia "Sekmadienio" laikraštyje. Apie jį buvo buvo rašoma "(...) P.Civis yra labai gabus savo srities specas žurnalistas. Laikraščiuose, kuriuose jis bendradarbiauja karikatūromis, šaržais, pats kasdien randa aktualiausias temas ir jas savo iniciatyva užpildo. Jo beveik visos karikatūros padarytos ekspromtu, bet labai sąmoningos, įdomios ir rimčiausiam žmogui ištraukia jei ne kvatojimą, tai nusišypsojimą tikrai. Asmenis p. Civisas nepaprastai greitai užfiksuoja savo bloknote ir trumpu laiku juos galutinai parengia. (...)" (Karikatūristas Civis – Civinskas // Dienos naujienos.-1931, geg. 23, p. 3).

Žymiausių dailininkų piešti šaržai ir karikatūros profesionalumu bei įtaigumu pranoko bendrą humoristinės spaudos lygį.

Kritikos taikinys

M.Ginsburgo karikatūroje "Ministerijoj" ("Kuntaplis", 1933, liep. 2, p. 1) pašiepiamas valdininkų žmonų pasipiktinimas dėl galimo jų atleidimo iš darbo, priėmus tuo metu rengiamą atitinkamą įstatymą. Karikatūristas leidžia suprasti, kad atleidus valdininkų į šiltas vieteles įtaisytas žmonas, nuostolis būtų nelabai didelis.

M.Ginsburgas (Lietuviškojoje enciklopedijoje – Motelis Gincburgas) buvo žydų karikatūristas, gimęs 1909 m. Perlojoje, pasirašinėjo slapyvardžiu M.Gin-s. Baigęs Alytaus žydų gimnaziją mokėsi Kauno meno mokykloje grafiką, 1929 m. dalyvavo pirmoje Lietuvos žydų menininkų kūrėjų parodoje, 1933 m. surengė savo personalinę parodą, kuri sulaukė prieštaringų vertinimų, o karikatūra "Fašizmas" net buvo sugadinta, užklijavus ant jos grasinantį raštelį dailininkui. Dėl politinės priešpriešos paroda buvo trumpam uždaryta, bet po kultūrininkų protesto vėl atidaryta, nukabinus dvi labiausiai papiktinusias karikatūras ("Fašizmą" ir "Kovą su drakonu").

V.Bičiūnas apie pirmąją M.Ginsburgo personalinę parodą rašė: "Nepriklausomųjų dailininkų salione jaunas karikatūristas ir piešėjas M.Ginsburgas išstatė net 130 dar niekur nerodytų ir nespausdintų šaržų, piešinių ir karikatūrų. Daugelis darbų daryti 1932 ir 1933 metais. Tai rodo jaunojo dailininko darbštumą ir kūrybinės iniciatyvos veiklumą. Bet to darbštumo ir veiklumo vaisiai toli gražu ne vienodi. Šalia sąmojingų ir tikrai artistiškų šaržų, kurių aprašomoj parodoj bus per 60, matome visai ne laiku ir ne vietoj rodomų antivisuomeninio, antireliginio ir net aiškiai bolševistinio turinio piešinių. Tai pirmas atsitikimas, kad piešėjas išdrįsta viešai mūsų krašte pasirodyti su agitaciniais plakatėliais, pavadindamas juos dailės kūriniais. Vietomis M.Ginsburgo drąsa taip toli nueina, kad jis drįsta šalia hitlerininkų "hackenkreuzo" ant kokios ten bjaurybės nuogo lerviško kūno kabinti Kristaus kančios ženklą. Tokį elgesį galima paaiškinti tik nebrendimu ir neišmanymu. Ir iš viso linkėtina, kad ne tik Nepriklausomųjų dail. salione, bet ir kitose mūsų meno parodose dailininkai panašiais piešiniais nesiafišuotų." (M.Ginsburgo karikatūros / L.Str. (Vytautas Bičiūnas) // Židinys. – 1933, Nr. 3, p. 270.).

Ryškiausių tarpukario Lietuvos karikatūristų S.Civinskio, B.Jermolajevo, L.Kagano, J.O.Penčylos šaržuose ir karikatūrose politiniai procesai, rezonansinės bylos, ekonominės bei kultūros problemos atskleistos ne tik juokingai, įtaigiai, bet ir patraukliai, objektyviai. Tai, kaip to meto žmonės bei įvykiai buvo vaizduojami šaržuose ir karikatūrose, galėtų būti pavyzdys ir šių laikų spaudai.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų