Laikų Piligrimai brolių Juškų namuose

Šių žmonių atnešamos naujovės, nūnai žaibiškai atsirandančios pasaulyje, keičia mūsų santykį su realybe, visiškai naujai įtraukia mąstymą, jausmus ir dažnai juos net iškreipia, mat, naujumo žingsniai per greiti, mes, regis, nebespėjame net ritmingai ramiai kvėpuoti, giliai atsikvėpti... Esame nuolatinio bėgimo ritme, jausmai skuba paskui protą, kuris nespėja aprėpti to atplūstančio ateities srauto... Kad sušvelnintų būties kontrastą, pristabdytų greitį ir mus nuramintų, į pagalbą ateina kita grupė žmonių. Jų misija yra visai kitokia, ypatinga – tai žmonės, kurių žvilgsnis nukreiptas į Praeitį. Su didele Meile jie įsižiūri į Tautos Palikimą – asmenybes, istorinius, kultūrinius artefaktus... Paprastus daiktus, naudotus seniai mūsų Tėvų ar Protėvių, jie pakylėja iki eksponatų, kad parodytų jaunimui, vaikams, visiems mums – jų brangumą ir juose slypinčią Praeities Paslaptį, kuri lyg auksinė dulkelė ten dar tyliai gyvena, kviesdama mus prisilytėti ir pasiimti savin... Taip sujungiamas Pasaulio palikimas su dabartimi, sutrukdomas beatodairiškas šuolis į priekį, galintis mus nuskurdinti... Nes juk negalima leistis keliauti į planetas, nepaėmus į kelionę Motinos skarelės kampučio... ar Tėvo maldaknygės lapelio... ar tautinės juostos gabaliuko, o gal šipulėlio nuo protėvių lūšnelės slenksčio.

Nei Juškų daiktai, nei etnografiniai radiniai, nei fotografijos nebylos patys, jei neras sielos, kuri sugeba juos išgirsti – atskleisti. Tik žmogaus siela yra tas tarpininkas – laiko vertėjas.

Kas tie žmonės – laikų piligrimai? Muziejininkai, senienų ieškotojai, archeologai, kalbininkai, senovinių dainų, sakmių ir pasakų užrašinėtojai – visi jie yra LAIKNEŠIAI, siuvantys žmonijos sąmonę į vieningą audinį, gal kaip kilimą iš tautinių juostų, kurias sudovanojo daugybė porų, sutuoktų vieno bažnyčios klebono, mat tada buvo paprotys už sutuokimo apeigas padovanoti juostą... Kad nenusimėtytų, paskui tas juostas susiuvo į kilimą, kurį laiką rausvų atspalvių šiluma ant brolių kun. Antano ir Jono Juškų (garsių XIX a. kalbininkų, tautosakos rinkėjų – red. past.) namų-muziejaus sienų Vilkijoje kaip vienas pirmųjų eksponatų...

Visada mane domino, kaip tie Laikų Piligrimai sukuria tas erdves, kaip papildo daiktais, nuotaikomis, o svarbiausia – savimi? Kaip tai vyksta?

Lankiausi pas Tėvą Stanislovą, mačiau Viliaus Orvydo sodybą. Apie asmenybes ten viskas sukosi, visas nepakartojamumas iš tų žmonių sielų plaukė, liejosi, kvietė... Ir visa tai buvo NAMAI. Ir šiandien liežuvis neapsiverčia vadinti Paberžę ar Orvydo sodybą muziejais. Taip ir Antano bei Jono Juškų namai yra daugiau nei muziejus. NAMAI. Juose gyvena šeimininkai – dvi sielos, Arūnas ir Vida. Juos kartais net Juškomis vadina.

Dar jaunystėje, kai rengiau parodą Juškų namuose, prisimenu pirmą įspūdį žengiant iš miestelio į šį KIEMĄ – kitokia erdvė. Kerti kažkokią ribą... Pagalvojau, kad pasirodė. Tačiau tas jausmas pasikartojo dar ir dar... ir iki pat šios dienos. Tai riba tarp Laikų.

Kaip visa ši paslaptis buvo kuriama? Arūnas Sniečkus šį "muziejų" kuria jau 30 metų. Pirmą dešimtmetį jis stengėsi užpildyti namus XIX–XX a. pradžios daiktais. Autentiškų A. ir J.Juškų reliktų buvo nedaug, tad nuotaiką kaip tiltą į praeitį reikėjo kurti užpildant namus to laikmečio atributais.

Fotografijos – jos buvo pirmosios Laiko liudytojos, superkamos iš aplinkinių kaimų. Pirmą dešimtmetį Arūnas daiktus pirko arba mainė į savo daiktus. Tai vyko maždaug taip: viename kaime pamatė moteriškę turint puikų senovinį ąsotį. Moteris sako negalinti ąsočio atiduoti – ten taukai supilti. Arūnas jai atneša savo naują ąsotį ir išmaino į senąjį. Kieme jį beplaunant, per tvorą kyšteli galvą kaimynė. "Jei tau reikia senų daiktų, – sako, – tai aš vakar į šiukšlyną išmečiau ąsotį su dubeniu." Šiukšlyne Arūnas randa praėjusio amžiaus porcelianinį ąsotį, dubuo, deja, sudužęs... Per tą pačią moteriškę dar atsiranda paauksuota ir perlamutruota pūsto stiklo taurė. Tie daiktai istorijos skersvėjų atpūsti iš moterų vienuolyno Karaliaučiuje – buvo apeiginiai indai!

Vėliau daiktų nebereikėjo pirkti. Žmonės pradėjo pasitikėti Arūnu, nešdavo eksponatus patys. Pamažu Juškų Namai prisipildė, prisisotino, prisigėrė tos laikų esencijos. Ir, žinoma, lyg pati savaime, pasijautė Juškų asmenybių dvasia. Arūno žodžiai: "išvaikščiojau vietas, kur Juškos gyveno, pagal sąrašą, ieškodamas seniausių pastatų ir medžių..." Rinko pėdsakus – daiktelius – nuojautas – tų iškilių asmenybių įkvėpimą...

Daug, oi daug gali Arūnas papasakoti apie keliones Juškų laiko upe. Ir kaip Kazanėje, kur buvo palaidoti broliai Juškos, teko jų palaikus atkasti – ruošiantis juos parvežti Lietuvon, ir kaip pavyko prakalbinti sovietmečiu uždraustos knygos apie Juškas autorių Antaną Mockų – apie tai, kas knygon nebuvo sudėta. Reikia paklausyti, kaip Arūnas pasakoja. Jis yra tų ieškojimų pradžia, istorija ir tęsinys. Jo pasakojimai yra durys į laiką, kaip ir prabilę daiktai. Tačiau nei Juškų daiktai, nei etnografiniai radiniai, nei fotografijos nebylos patys, jei neras sielos, kuri sugeba juos išgirsti – atskleisti. Tik žmogaus siela yra tas tarpininkas – laiko vertėjas. Arūnas ir Vida yra nuostabūs daiktų paslapčių aiškintojai. Klausantis norisi pačiam būti ieškotoju, atradėju laiko kloniuose. Jie abu yra ir menininkai. Arūnas drožia nuostabias skulptūras, Vida riša šiaudų sodus.

Daug, oi daug Juškų Namai priima svečių, pristato renginių ir parodų. Dabar jau ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienių. Net korėjiečiai Vidos virtuvėlėje gaminosi savo tautinius valgius. Sniečkai ir patys išvažiuoja į kitas šalis skobti skulptūras ir mokyti daryti sodus. Pasikeisdami. Nes Namų sienų nepaliksi. Juk čia nuolatos laikai dalijasi dainomis, muzikomis, kelionių nuotraukomis. Tie žmonių susibūrimai suburia ir aplink stalą, kur Vidos pyragai, kur pasakojimai ir dalinimasis. Kur galima užsibūti iki vėlumos dainuojant ir kalbantis, nes šeimininkai gyvena šių namų ribose – priestate. Jie visada yra Namuose, kaip ir dera tikriems šeimininkams. Nėra čia darbo valandų, reglamentų. Net savo savaitgaliais, kai jiems, kaip muziejininkams, priklausytų išeiginės, jie gali įleisti vidun ir atiduoti iš širdies savo asmeninį laiką. Nes jie yra laiko šeimininkai.

Negaliu įsivaizduoti, kas būtų, jei jie čia nebegyventų.

Negaliu įsivaizduoti formalumų ir darbo valandų.

Negaliu įsivaizduoti Namų be širdies.

Negaliu įsivaizduoti šių Namų šiuolaikiškai atnaujintų, t.y. kompiuterizuotų, architektūriškai sutvarkytų.

Nes tada Namai nebebus Laiko laivas su Piligrimais.

Noriu išsaugoti tą lengvutę auksinę laiko dulkelę. Apsaugoti nuo rajos Ateities, kuri, nuolat verždamasi į priekį (į priekį?), kėsinasi suardyti trapų ryšį su žmonija.

Nes mūsų siela yra ir Amžinybės sergėtoja.

Noriu išsaugoti brolių Juškų Namus tokius, kokie jie yra.

Noriu, kad ten gyventų jų nuostabieji šeimininkai.

Noriu būti su Laikų Piligrimais.