Nepretenduosiu nė į vieną, bet įsivaizduosiu, kad rašau laišką draugui, kuris išvyko iš Kauno, ko gero, visai vasarai, bet jam tikrai bus įdomūs Pažaislio muzikos festivalio koncertai. Jis neprašė eiti į visus koncertus, nes tai vargiai įmanoma: šią vasarą numatyti 36 koncertai, vykstantys Pažaislio vienuolyne, Rietavo arenoje, Kauno šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, Kauno valstybinėje filharmonijoje (KVF), Raudondvario kultūros centre, Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje, Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, Zapyskio paminklinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, Tado Ivanausko Obelynės sodyboje..... Ir tai – tik birželio koncertų vietos.

Būdama tingi, saulės ir lietaus bijanti kaunietė, pasirinkau (ne be širdingo apmaudo) tuos festivalio renginius, kurie vyko KVF ir Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje. Nepatyriau muzikos atvirame ore ir unikaliose vietose, bet buvau labiau nei įmanoma patenkinta – pilnutėlėse salėse koncertai buvo tiesiog išskirtiniai.

Rašydama neatsitiktinai varčiau knygas ir jose ieškojau tinkamų frazių: KVF skambėję koncertai buvo ypatingi, lydimi knygų auros ar paskatinę beieškant informacijos apie patikusius autorius pavartyti knygas. Išskirtines knygas apie išskirtines asmenybes.

Minimalizmo magija

Kaip vieną ypatingiausių Pažaislio muzikos festivalio birželio koncertų išskirčiau koncertą „Kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus atminimui“, skambėjusį pilnutėlėje Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje. Neįmanoma gyventi Kaune ir iš, ko gero, bet kurios vietos nematyti šios bažnyčios – didingos ir baltos, kaip paukštė nutūpusios Žaliakalnyje, greta funikulieriaus ir Jono Jablonskio gimnazijos, kurioje dirbo kompozitorius Viktoras Kuprevičius.

Regis, Žaliakalnis, Naujamiestis ir Senamiestis kiekviename žingsnyje alsuoja muzika. Bazilika ne išimtis – juk koncertai vyksta net jos terasoje. Esu tvirtai įsitikinusi: atvirame ore atliekama muzika miestą daro laimingesnį.

KVF skambėję koncertai buvo ypatingi, lydimi knygų auros ar paskatinę beieškant informacijos apie patikusius autorius pavartyti knygas.

Vis dėlto, ar dažnai į bažnyčią einame būtent dėl koncerto? Ar bažnyčioje atliekami koncertai privalo būti vien sakralinės muzikos? Diskusijų vertas klausimas, į kurį tikriausiai nėra vieno atsakymo, nes gal muzika apskritai yra savaime sakralus menas?

Šį kartą laukdama koncerto akimis glosčiau bazilikos sienų baltumą ir architektūrinį lakoniškumą, į kurį po Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pasirodžiusios Kipro Mašanausko roko operos „1972“ jau negalėsiu žiūrėti kaip anksčiau. Šventovė statyta kaip tautos prisikėlimo simbolis, tad yra tikrai simboliška vieta atlikti B.Kutavičiaus, įkūnijusio visą lietuviškos muzikos epochą, muziką. Lietuviškojo minimalizmo pradininkui, magiškojo, pagoniškojo minimalizmo kompozitoriui, kurį domino laikas, atmintis ir užmarštis, šiemet būtų sukakę 90 metų.

„Įžodinti muziką, įprasminti ją tekstais – ne mažiau svarbu, nei jos klausytis“, – teisingi B.Kutavičiaus muziką apibūdinantys žodžiai iš prof. Vytauto Landsbergio tekstų rinktinės „Lietuviško fakyro žydinti nostalgija“.

Du didingus kūrinius – oratoriją „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) ir „Epitaphium temporum pereunti“ (Epitafija praeinančiam laikui, 1998) atliko Roberto Šerveniko diriguojamas Kauno valstybinis choras ir Kauno miesto simfoninis orkestras. Oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ vertinama kaip vienas įsimintiniausių lietuviškų kūrinių, viena iš jo pagoniškųjų oratorijų ciklo – „Panteistinės oratorijos“ (1970), „Iš jotvingių akmens“ (1983) ir „Pasaulio medžio“ (1986).

Sopranui, chorui, vargonams ir keturioms valtornoms, Sigito Gedos tekstais, sukurtas „Paskutines pagonių apeigas“, atrodo, žinau visą gyvenimą: girdėjau mokykloje, vėliau žavėjausi partitūra (kurią naujai išleistą planuoju įsigyti), skaičiau tekstus. Visada savotiškai didžiavomės B.Kutavičiumi ir šia oratorija. Vis dėlto, kaip skausmingai keistai bazilikoje skambėjo oratorijos dalys „Žioge žaliasai“, „Medvėgalio pagarbinimas“, „Gyvatės užkeikimas“, „Ąžuolo pagarbinimas“ – net labiau nei tas pabaigoje žodžių mistiką nutraukiantis protestantiškas choralas. Valingai stengiausi klausytis šio kūrinio sėdėdama bažnyčios suole, nesisukiodama ir nebandydama akimis sekti R.Šerveniko judesių, solistės, choro judėjimo, tik klausa sekdama garsų judėjimą, ritmo pulsaciją, tekstus bazilikos erdvėse. Vėl pagalvojau, kaip ši tyra, balta, aukšta erdvė leidžia save užpildyti muzika. Šiurpas krėtė, kai choras dainavo (ar geriau tiktų – giedojo?) čia pat, greta, suvokiant, kad „Paskutinės pagonių apeigos“ – jau lietuviškos muzikos klasika, savastis.

Antrasis koncerto kūrinys – 1998 m. sukurta simfonija-oratorija „Epitafija praeinančiam laikui“ savotiškai įrėmino ir įprasmino programą ir kompozitoriaus atminimą. Chorui ir orkestrui sukurtame kūrinyje lietuvių ir lotynų kalbomis skamba Šventojo Rašto, Bychovo kronikos, Žygimanto Liauksmino ir S.Gedos tekstai apie kertinius europietiškos Lietuvos įvykius: kunigaikščio Gedimino sapną ir Vilniaus įkūrimą, Vilniaus universiteto įkūrimą, jo uždarymą po 1831 m. sukilimo ir Vilniaus katedros atšventinimą. Tai Vilniui dedikuota muzika ir kitoks, neromantizuotas, lietuviškos istorijos matymas.

Išskirtiniai: tarp Pažaislio muzikos festivalio birželį viešėjusių svečių – S. Krylovas ir su savuoju ansambliu „Peleasis“ debiutavęs A. Paley / D. Matvejevo nuotr.

Simboliška, nes prieš daugiau nei 20 metų 2001 m. įrašų kompanijos „Ondine“ išleistoje kompaktinėje plokštelėje „Last Pagan Rites“ R.Šervenikas dirigavo Kauno valstybiniam chorui ir Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui atliekant „Epitafija praeinančiam laikui“, kaip ir 2019 m., minint Vilniaus universiteto 440-ąsias metines.

Koncerto klausiausi susikaupusi – ir dėl puikių, vis dėlto per retai girdimų lietuviškų šedevrų, mėgaudamasi suprantamomis ir – vis dėlto – aktualiomis temomis, atsiduodama subtiliems ir preciziškiems R.Šerveniko mostams ir bazilikos akustikos atkurtiems B.Kutavičiaus garsovaizdžiams. Noriu pacituoti rengėjų mintis: „Ši programa simbolizuoja mūsų tautos kultūrinių vertybių svarbą, apie kurią, deja, vis mažiau galvoja tie, nuo kurių priklauso materialūs sprendimai tas vertybes išsaugoti ar skatinti naujos kūrybos klestėjimą. Tikėkimės, kad toks nepalankus menui laikas vėlgi yra praeinantis...“

Avangardinis fortepijonas

Birželio 8 d. KVF vykusiame koncerte – tarpdisciplininiame pasirodyme „Avangardinio fortepijono portretas“ pasijutau beveik kaip šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“.

Unikalioje, net edukatyvioje, projekto „Transition“ programoje skambėjo kūriniai, sukurti beveik 100 metų laikotarpiu. Ją parengusi pianistė Tricia Dawn Williams naudojo judesio fiksavimo technologiją, vaizdo meną, elektroninę muziką ir išplėstinę fortepijono techniką.

Buvau pasiilgusi tokio pobūdžio avangardinės muzikos. Atlikdama įspūdingos biografijos japono Atau Tanakos kompoziciją „Suspensions“ pianistė su ant dilbių pritaisyta įranga, reaguojančia į raumenų įtempimą, valdė elektroninės muzikos elementus.

Amerikiečių kompozitoriaus ir muzikologo Henry Cowello (1897–1965), mokiusio J.Cage'ą ir G.Gershwiną, beveik prieš šimtmetį parašyta „The Voice of Lir“ (1920), naudojant klasterius, skambėjo beveik kaip klasika. Olando Michelio van der Aa „Tranzite“ (2009) fortepijonui ir vaizdo įrašui, kuriame nufilmuotas savo namuose užstrigęs vyras, muzika sukūrė kamuojantį beprotybės jausmą.

Steve'o Reicho (1936) ikoninio kūrinio „Six pianos“ Vincento Corverio aranžuotė fortepijonui ir magnetofono juostai – fantastiškai skambantis, bet nerealaus pianisto susikaupimo reikalaujantis kūrinys, ko gero, labiausiai patiko klausytojams (atsipalaidavę klausėsi netgi, pavadinkime, neatsargiai pasirinkę šį koncertą).

Jau ne kartą Lietuvoje skambėjusio (festivalio „Jauna muzika“ ir Kauno šokio teatre „Aura“ repertuare) amerikiečio Stepheno Montague „Mira“ (1995) savo tonalumu ir melodingumu, grojamas tik baltais klavišais, taip pat buvo atokvėpis nemažai daliai klausytojų. Atokvėpį ir palengvėjimą miniu ne veltui, nes koncerto pabaigoje atliktas maltiečio Rubeno Zahros (1972) „Kafka‘s insect“ (Kafkos vabzdys, 2020) fortepijonui, elektroninei muzikai ir vaizdo įrašui, sukurtas pagal Franzo Kafkos romaną „Metamorfozė“ (1915), buvo tiesiog kūniškai sunkiai pakeliamas, tačiau reikia pripažinti tobulą muzikos ir vaizdo dermę! Skirstantis po koncerto iš ne vieno klausytojo girdėjau pažadą perskaityti šį F.Kafkos romaną.

Sudėtingame, be galo įdomiame, įspūdingame koncerte iš Maltoje gimusios airių ir velsiečių kilmės pianistės T.D.Williams galėjau pageidauti tik bent vieno lietuviško kūrinio.

Klasikos koncertai

Turiu prisipažinti, kad į birželio 10 d. vykusį Antoníno Dvořáko Requiem b-moll solistams, chorui ir orkestrui, op. 89, B. 165 (1890) koncertą, kurį KVF atliko Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai Lauryna Bendžiūnaitė, Stine Marie Fischer, Merūnas Vitulskis ir Tadas Girininkas, ėjau kiek abejodama. Abejodama ne dėl atlikimo, kuris buvo nepriekaištingas, bet dėl kūrinio. Monumentalus, didingas, vertinamas kaip vienas intelektualiausių darbų, dviejų dalių Requiem sukurtas A.Dvořákui pasiekus kūrybos viršūnę, jis – šviesus ir kupinas dėkingumo. Kaune kūrinys buvo skirtas Gedulo ir vilties dienai atminti, Vilniuje – žuvusiesiems Ukrainos kare, tad skatino mąstyti apie mūsų laikų ir epochos neapraudotuosius.

Birželio 12 d. koncerte „Belle époque“ Dmitri Makhtinas (smuikas) ir Mūza Rubackytė (fortepijonas) KVF atliko Leopoldo Godowskio, Johanneso Brahmso ir Karolio Szymanowskio kūrinius. Man nuostabiausia buvo klausytis Lietuvoje, tikėtina Žąsliuose, gimusio litvako L.Godowskio (1870–1938), prof. Leonido Melniko vertinamo kaip vieno iš kertinių XX a. fortepijono meno raidos figūrų Lietuvoje, kompozicijų.

Prikėlusi ir daugelyje festivalių atlikusi jo Sonatą fortepijonui e-moll, daug dėmesio skirianti jo kūrybai, skleidžianti ją, M.Rubackytė su D.Makhtinu įrašė kompaktinę plokštelę „Valses Impressions“, tęsiančią L.Godowskio kūrybos pristatymą. Galiu tik pritarti prof. Ritai Aleknaitei-Bieliauskienei, šią programą klausiusiai Vilniaus festivalyje ir pabrėžusiai M.Rubackytės oriai, tarsi be pastangų atliekamus sudėtingus kūrinius, kaip ir konstatavimui apie smuikininko santūrumą ir tai, kad tik M.Rubackytė atrado ir atskleidė L.Godowskio muziką.

Muzikos grožiu ir įvairove nustebino birželio 21-osios koncertas KVF „Karmen ir kitos istorijos“, kuriame grojo Lietuvos kamerinis orkestras ir ansamblis „Giunter Percussion“ (vadovas Pavelas Giunteris). Dirigavo ir solo grojo orkestro meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas.

Koncertas buvo pradėtas sudėtingu Žibuoklės Martinaitytės kūriniu „Ex Tenebris Lux“ styginių orkestrui, kuris buvo nemažas iššūkis tam nepasirengusiems klausytojams. „Man labai svarbu, kad klausytojas, padedant  muzikai, patirtų nekasdienę būseną“, – interviu "Muzikos antenai" yra sakiusi kompozitorė, muzikantų partijose nurodanti jausenas, specifines būsenas. 2021 m. sukurtas „Ex Tenebre Lux“ tapo kertiniu, stambiausiu jos naujame įrašų kompanijos „Ondine“ kompaktinės plokštelės kūriniu. Jos ankstesnė, taip pat „Ondine“ išleista plokštelė „Saudade“ buvo išskirtinai įvertinta JAV, kūrinį „Saudade“ kelis kartus atliko Niujorko filharmonijos orkestras.

Kompozitoriaus darbo esmė – atmerkti akis, tyrinėti šiandieną, kaupti idėjas ir bandyti jas paversti muzika.

Šis kūrinys – kompozitorės palinkėjimas iš tamsos išeiti į šviesą, tiesiogiai siejantis mus su realybe, jau ne tik su pandemija, bet ir karu Ukrainoje. Sudėtingas savo skambesiu ir atlikimo technika kūrinys, it voratinklis pinamas subtiliausiomis linijomis, registrais, faktūromis, ritmais. Muzika, kuri suteikia didžiausią pasitenkinimą, kai yra klausoma atitinkamai pasiruošus.

Visiškai kitokia buvo Nicola Campogrande'ės Koncerto smuikui ir styginiams (2022) pasaulinė premjera. N.Campogrande (1969), vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinių Italijos kompozitorių, apie šį koncertą kalba per italų kompozitorių susižavėjimą smuiko koncertais ir jo asmeniška meile Antonio Vivaldi ir Piotro Čaikovskio muzikai.

„Tai juk ir yra kompozitoriaus darbo esmė – atmerkti akis, tyrinėti šiandieną, kaupti idėjas ir bandyti jas paversti muzika“, – sako kompozitorius. Trijų dalių melodingame ir grakščiame koncerte pulsavo gyvybė ir džiaugsmas. S.Krylovas, prieš tai dirigavęs Ž.Martinaitytės kūrinį, smuiko solo partiją atliko tiesiog stulbinamai.

Koncertą vainikavo Georges Bizet–Rodiono Ščedrino „Karmen siuita“ styginiams ir mušamiesiems (1967). Žiūrint į sukūrimo datą net keista, kad šis šedevras gyvuoja taip ilgai. Ypatingo grožio, gyvybingumo ir orkestruotės spalvingumo kūrinys yra laukiamas koncertinėse scenose. Pasitenkinimas tiesiog švietė klausytojų veiduose ir, esu tikra, parteryje sėdintys pavydėjo sėdintiesiems balkone, nes be galo norėjosi ne tik girdėti, net ir matyti „Giunter Percussion“ meistriškumą.

Aplodismentai debiutui

Birželį man visomis prasmėmis vainikavo ansamblio „Paleasis“ (Lietuva–JAV) debiutas KVF. Ansamblis – Alexander Paley (meno vadovas ir fortepijonas, JAV), Vytenis Gurstis (fleita), Ugnius Dičiūnas (obojus), Karolis Kolakauskas (klarnetas), Andrius Puplauskis (fagotas), Gediminas Abaris (valtornė), Linas Valickas (smuikas), Tomas Petrikis (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė), Dainius Rudvalis (kontrabosas) debiutui pasirinko Johanno Nepomuko Hummelio – Septetą Nr. 1 d-moll, op. 74, Ludwigo van Beethoveno Fortepijoninį kvintetą ir Isaaco Ignazo Moscheleso Didįjį septetą, op. 88.

Ansamblis įkūnija A.Paley seną svajonę – groti nuostabią kamerinę muziką, rečiau atliekamą dėl tik dėl jos sudėtingumo, bet ir dėl nestandartinės sudėties. Iš tiesų čia noromis nenoromis prisiminiau tarp kompozitorių paplitusią nuomonę, kad įdomesnė instrumentuotė intriguoja, tačiau rašyti įprastoms, nuobodžioms sudėtims yra saugiau. Tad buvau maloniai nustebinta bisui išgirdusi Beatos Juchnevič kūrinį ir taip tarsi užgarantavus, kad ansamblis gros ir lietuvišką muziką.

Klausantis įstabaus J.N.Hummelio (1778–1837) Septeto, derėjo klasika ir romantizmas, buvo nuostabu stebėti, kaip tarsi pokalbyje pinasi melodijos, žėri technika.

„J.N.Hummelis – Bratislavoje gimęs Wolfgango Aamadeus Mozarto mokinys, tad gal todėl šioje muzikoje girdėjosi tiek šviesos, ir tiek žaismės.“ (...) „Tereikia suvokti, kad tai ankstyvoji romantika, epocha, kuri, deja, jau baigėsi“, – apie koncerto kūrinius yra sakęs A.Paley, I.I.Moschelesą įvardijęs kaip kūrusį „prabangų, neįtikėtiną fortepijoninės muzikos stilių“.

Virtuozas juokais replikavo: normalūs žmonės negroja tokių autorių kaip J.N.Hummelis ir I.I.Moschelesas, tad iš tiesų – tarp jų grotas Ludwigo van Beethoveno fortepijoninis kvintetas nuskambėjo kažkaip... neutraliai. Nors, atrodytų, puikios muzikos negali būti per daug, šis koncertas šiek tiek viršijo klausytojų galimybes.

Nepaisant to, nekantraudama lauksiu kitų jų koncertų.

Minėtas bisui atliktas B.Juchnevič „Dancing Shadows“ (2022, premjera) buvo sukurtas ansamblio užsakymu visiems dešimčiai ansamblio instrumentų. Nuo pat pirmųjų garsų (o ir pavadinimo – "Šokantys šešėliai") supratau, kad tai man artimos estetikos kūrinys: tamsokas, elfiškas ir efemeriškas, lakoniškai naudojant įvairias garso išgavimo technikas, iš garsinių voratinklių pinant grakščią kompozicijos dramaturgiją.

Viename pirmųjų interviu, paklausta apie inspiracijas, kompozitorė sakė: „Kalbant iš poetinės perspektyvos, mane inspiruoja muzika savaime, jos poveikis man ir, apskritai, žmonijai, jos transcendentalumas.“ Tai kūrinys, kurį norėčiau išgirsti dar kartą.

Beje, ši jaunosios kartos kompozitorė taip pat yra ansamblio "Fluorescence“ meno vadovė ir dirigentė, atlikėja, puikiai rašanti tiek poetinius, tiek muzikos kritikos tekstus, konkursuose „Vox Juventutis ’19“, „Sacra nova“ laimėjusi pirmąsias vietas, Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanota Jaunojo autoriaus apdovanojimu (2020). Užsakymas debiutiniam ansamblio „Paleasis“ koncertui yra aiškus šios kompozitorės išskyrimas, tad gal nebus per daug, jeigu paminėsiu, kad intensyviai dirbanti B.Juchnevič su ansambliu „Flourescence“ išleido debiutinį albumą, kuriame esantis jos kūrinys „Lily“, patekęs į geriausių 2021 m. sukurtų kūrinių penkioliktuką, ji ruošiasi išleisti mikrooperos vinilinę plokštelę, debiutinį elektroninės muzikos albumą, ir tai dar ne viskas.

„Ateikite, kada panorėję, – priduria ji. – Mes visada čia.“ Toks yra paskutinis Rachel Joyce knygos „Muzika Ilzei Brauchman“ sakinys. Jis tinka ne tik plokštelių parduotuvei, bet ir Pažaislio muzikos festivaliui. O ir bibliotekai! Vasara tik įsibėgėjo, tad kodėl, laukiant kitų koncertų, nepavartyti knygų? Mūzos Rubackytės „Gimusi po fortepijonu“ (2022), Eglės Bertašienės sudaryta „Lietuviško fakyro žydinti nostalgija: Vytautas Landsbergis apie Bronių Kutavičių“ (2022), Leonido Melniko „Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais“ (2008), Julijos Šukys „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ (2016) ir kodėl gi ne – F.Kafkos „Metamorfozė“, – visa tai būtų puikus pasirinkimas.