A. Kumpikas – vienas iš nedaugelio žmonių, kurių rankose atgyja lėlės. Beveik penkis dešimtmečius Kauno valstybiniame lėlių teatre jis kūrė įvairiausių pavidalų ir charakterių personažus, o 1982 m. buvo pripažintas geriausiu lėlių konstruktoriumi Baltijos šalyse.

„Atėjau iš karto ne konstruktorium dirbt, bet dirbau pastatyminės dalies vedėju. Kurį laiką, po to – vyr. scenos mašinistu, tuos barus praėjau kažkaip tai ir, kiek pamačiau tą darbą konstruktoriaus, ir man buvo kažkaip tai tas darbas patiko. Tai vėliau, reiškia,  aš po truputį pradėjau ten talkininkaut konstruktoriui, ir jie pastebėjo, čia amžiną atilsį buvo Ratkevičius įkūrėjas teatro, jisai pamatė ir sako „viskas, tu eini čia dirbt“, – sakė lėlių kūrėjas A. Kumpikas.

Šiandien ilgametėje Algimanto darbo vietoje pluša jo parengta pamaina, o nuo pat vaikystės kruopštumu ir auksinėmis rankomis garsėjęs meistras sako išėjęs neribotų atostogų. Tiesa, meilė darbui ir savo kurtoms lėlėms niekur nedingo.

Mintys apie lėles, įvairias jų konstrukcijas ir galimus patobulinimus Algimanto neapleisdavo net naktimis – sako būtent tuomet sugalvojęs daugelį geriausių idėjų. Tiesa, kartais net ir puikūs sumanymai scenos nepasiekdavo, nes nesutapo jo ir režisieriaus arba dailininko vizijos.

„Mes turim vadovautis eskizais ir darbo brėžinyje daugmaž ten pabraižo, o kada būna apimtinė jau lėlė, jinai visai kitaip žiūrisi. Ir kitą kartą būna taip, kad tikrai tenka kitą daryt, perdirbt. Dailininkas, jam svarbu, kad atrodytų lėlė, kaip jisai sumanė, bet man netinka, pavyzdžiui, stora medžiaga kelnių ar švarkelio ir lėlę labai suvaržo, sukausto, ir vykdavo va tokie visą laiką, reiškia, pasitarimai, kaip daryt kažkokį kompromisą“, – pasakojo A. Kumpikas.

Vieną lėlę Algimantas yra gaminęs ir porą dienų, ir kelis mėnesius, o kiek jų sukūrė iš viso, siūlo susiskaičiuoti patiems – kasmet teatras pristatydavo po keturis-penkis naujus spektaklius, ir kiekvienam jų reikėdavo mažiausiai dvidešimties lėlių. Ir taip – beveik penkis dešimtmečius.

Kauno valstybiniame lėlių teatre A. Kumpiką vadina legenda, tačiau meistras į visus titulus numoja ranka – sako, svarbiausia, kad visą gyvenimą dirbo tai, kas patinka ir jam, ir vaikams – juk būtent lėlių teatre prasideda daugelio mažųjų pažintis su scenos stebuklais.