Netikėtas atradimas

„Didelis kontrastas tarp Mariaus, kaip menininko, asmenybės ir iškalbingų jo darbų. Autorius labai kuklus, nors kaip galerininkė jaučiu, kad šio kūrėjo viduje slepiasi dar niekieno neatrasti lobiai“, – sako D.Čepaitė-Mikučionienė.

M.Zavadskis jai – tarsi nešlifuotas deimantas ar aukso gabalėlis, žibantis pelenuose. „Jei jam paskambintum ir paklaustum, ką šiuo metu kuria savo dirbtuvėse, tikriausiai atsakytų: „Ai, nieko ypatingo, smulkmeną...“ Bet toji smulkmena, kaip matote, verta karalių!“ – juokiasi galerininkė.

„Edeno sodas“, „Rojaus obuolys“, „Gyvybės medis“ ir kiti ne mažiau įdomūs autoriaus darbai pasižymi jam būdingu daugiasluoksniškumu, akį traukia įmantriu ažūro raštu, kurį atlikti iš bronzos nėra taip jau paprasta.

Nuo studijų baigimo laikų M.Zavadskiui artima biblinė tematika, kurios simbolius pasitelkęs jis kalba apie amžinas žmogaus gyvenimo vertybes. „Jie ne tik gražūs išoriškai, bet ir gilūs vidumi“, – tvirtina menotyrininkė.

D.Čepaitė-Mikučionienė džiaugiasi, kad jos darbas – vadovauti galerijai – be galo įdomus ir primena brangakmenių ieškojimą. Ji susitinka, kalbasi, susidraugauja su daugybe menininkų. Lankosi jų dirbtuvėse – toje aplinkoje, kurioje ir gimsta unikalūs, su nepakartojamomis savo istorijomis meno kūriniai.

„Todėl nenuvertinkime galerininko darbo – tiek žinių, kiek apie šiuolaikinius menininkus turi surinkęs jis, neturi net patys darbų autoriai. Be to, žmonės, priklausantys šiuolaikinio meno mekai, dažnai labai kuklūs, uždari, net savikritiški“, – tikina galerininkė.

Kas tas menas – man apibrėžti labai sudėtinga. Galbūt dailininkas yra tas, kuris pagražina ar padailina nepakankamai gražius dalykus?

Galerininko ir kūrėjo tandemas

Paklausta, koks jausmas pakilti iki karališko lygmens, D.Čepaitė-Mikučionienė džiugiai šypsosi. „Smagu, kad taip paklausėte. Juk galerininkas yra tarsi menininko porininkas arba gyvenimo lenktynių trasoje šalia sėdintis šturmanas, nuo kurio didžiąja dalimi priklauso ir paties menininko sėkmė, – aiškina ji ir priduria, kad visada tvirtai žinojo, į kokią viršūnę kopia. – Todėl sakau, kad Belgijos karališkieji rūmai ir į juos iškeliavęs M.Zavadskio „Gyvybės medis“ – tikrai ne paskutinis Everestas mano darbe!“

Anot galerininkės, M.Zavadskio skulptūrėlė, iškeliavusi į Belgijos karališkosios šeimos namus, atstovauja autoriaus klasikiniam kūrybos periodui, bet turi ir tą zavadskišką cinkelį, kuris kiekviename Mariaus darbe vis kitoks.

„Žiūrint į šio autoriaus darbus privalu ieškoti kažkokios netikėtos minties, tos slaptos razinos ar pinigėlio, kuris būtų įkeptas į šventinį skulptūros pyragą“, – juokiasi galerininkė.

Ji pastebi, kad, laikui bėgant, menininkų braižas kinta, ir tai stebėti labai įdomu. „Ankstyvoji M.Zavadskio kūryba pasižymėjo ironiškumu, o kaip vieną iš atspirties taškų menininkas naudojo popkultūrą, kičą, rinkosi nekilnias, pigias medžiagas – plastiką, putplastį, dirbtines gėles, iš kurių formavo savo kūrinius, o dabar šis autorius yra dar kitoks“, – teigia D.Čepaitė-Mikučionienė.

Kokių simbolių ji įžvelgia painiame „Gyvybės medžio“ ažūre? Menotyrininkės žodžiais, tai subtiliai menininko pavaizduota žmonijos pradžia, mitas apie mūsų prasidėjimą. Suvalgę Pažinimo medžio vaisių, Adomas ir Ieva pažino gėrį ir blogį, taip sulaužydami Dievo draudimą. „Tai amžinos filosofinės temos, klasika, aktuali visiems meno mylėtojams – ne tik lietuviams ar belgams“, – apibendrina pašnekovė.

Ne tik meno gurmanams

„Tokio tipo galeriją, kaip mano, tegali atidaryti koks nors pamišėlis entuziastas. Gerąja šio žodžio prasme tokia ir esu: siekiu, kad šiuolaikinio meno darbai, šiuolaikiniai autoriai būtų pristatomi plačiajai visuomenei – ne tik siauram meno gurmanų ar kolekcininkų ratui“, – užsidegusi kalba D.Čepaitė-Mikučionienė.

Paklausta, kaip išsirinkti meno kūrinį žmogui, neturinčiam specialaus išsilavinimo, menotyrininkė teigia, kad tai vienas iš didžiųjų jos tikslų.

„Pastebėjau, kad, praūžus pandemijai, kai visi keletą metų buvome įkalinti namuose, žmonės labiau ima vertinti ir gražinti savo namus. Jiems reikia meno kaip vaisto, kaip nuotaiką skaidrinančio ir gerą namų aurą sukuriančio preparato, kurio jie gali ateiti pas mane ir teirautis“, – kviečia meno galerijos savininkė.

Anot jos, žmogus, norintis įsigyti meno kūrinį, pirmiausia turėtų vadovautis savo nuojauta: žiūrėti, kad darbas jo netrikdytų, neužgožtų, o į namams teiktų geros auros.

„Jei reikia patarimo – galerininkas pasiruošęs jums padėti. Galiu surasti tinkamą kūrinį net tada, kai jo nėra mūsų galerijoje“, – aiškina Daiva ir pasidžiaugia, kad draugystė su „Meno ministerijos“ lankytojais dažnai tęsiasi ir už jos ribų.

Mėgsta biblinius simbolius

M.Zavadskiui Kaune esanti „Meno ministerija“ – sava, nes jis gimė Kaune, mokėsi Kauno dailės gimnazijoje, o tik paskui išvyko studijuoti į Vilnių.

„Nuo studijų Dailės akademijoje laikų gyvenu sostinėje. Kaip save pristatyčiau? Esu dailininkas. Šiuo metu dirbu skulptūros ir iliustracijų srityse“, – sako M.Zavadskis ir priduria, kad Belgijos karališkajai porai dovanota jo skulptūrėlė yra vienas iš vadinamųjų meno dėl meno darbų, kurie jam be galo brangūs.

2014-aisiais, jubiliejiniais Kristijono Donelaičio metais, skulptorė prof. Dalia Matulaitė organizavo parodą „Skulptoriai skaito Donelaitį“, kuriai Marius sukūrė ažūrinę skulptūrą „Metai“ – tai medis su keturiais kamienais ir jų šakomis, besipinančiomis į bendrą vainiką.

Galerininkas yra tarsi menininko porininkas arba gyvenimo lenktynių trasoje šalia sėdintis šturmanas, nuo kurio didžiąja dalimi priklauso ir paties menininko sėkmė.

„Tad Belgijos karaliams iškeliavęs „Gyvybės medis“ – tarsi savotiška „Metų“ ciklo tąsa – dar viena nedidutė ūgiu ir pločiu jų interpretacija. Pagaminta ir išlieta iš bronzos, pastatyta ant granitinio pjedestaliuko“, – aiškina skulptorius, savo darbuose dažnai mėgstantis naudoti biblinius simbolius.

Įkvėpimo nelaukia

Kokia įprasta M.Zavadskio diena? Keliasi anksti. Pirmas darbas – išvežioti po mokyklas vaikus. Su žmona tekstilininke Lina Zavadske juodu augina tris sūnus. Paskui kaičia virdulį, pasidaro kavos, atsako į elektroninius laiškus, bendrauja su klientais ir, žinoma, vykdo jų užsakymus. „Nieko ypatingo, viskas labai buitiška“, – kuklinasi jis ir priduria, kad niekada nelaukia įkvėpimo.

Puiku, jei nuo pat ryto užvaldo darbinga nuotaika, motyvacija, bet juk ne visada jos žengia koja kojon, o pažadėtus darbus atlikti reikia vis tiek! Todėl kiekvieną rytą dailininkas skuba į savo kūrybines dirbtuves, kurios yra buvusios „Elfos“ gamyklos teritorijoje. Ten dabar, anot Mariaus, įsikūręs visas amatininkų miestelis: jie ir baldus gamina, ir akmenis pjausto, ir motociklus remontuoja. Net „Lietuvos“ ansamblio būstinė ten ir kinų restoranas. Viskas vienoje vietoje – ir amatai, ir maistas, ir sportas, net pramogos. Jei pavargsta nuo darbų, vakarop gali apsilankyti „Lofto“ muzikiniame klube, kuris taip pat šalia.

Tik ar turi laiko pasinaudoti visais malonumais? „Nelabai. Kai jau užsidarau tose savo dirbtuvėse, tai išlendu tik vėlai vakare“, – juokiasi M.Zavadskis.

Gal ir sūnūs domisi vyriška tėčio, kaip skulptoriaus, profesija? Marius purto galvą: „Mažai jie mane mato, kad pamėgtų skulptorystę. Aš vis dirbtuvėse ir dirbtuvėse… Kita vertus, šiuolaikiniai vaikai jau kitokie: nelabai jiems rūpi tie amatai,  verčiau duok telefoną su virtualiąja realybe.“

Aria plačią dirvą

Paklaustas apie užsakymus, dailininkas džiaugiasi, kad jie be galo įvairūs ir įdomūs: nuo dovanų, prizų konkursams ir varžyboms, draugiškų šaržų piešimo, iliustracijų knygoms iki užsakymų muziejams, teatrams ar kinui.

„Šiuolaikiniam skulptoriui tikrai plati dirva pasireikšti“, – tvirtina Marius ir pristato patį naujausią savo darbą, kurį dauguma lietuvių jau galbūt matė.

Menininkas kūrė dalį butaforijos šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomam mokslinės fantastikos filmui „Vesper“, kurį režisavo Kristina Buožytė ir Brunas Samperis. Filmo veiksmas vyksta niūrioje postapokaliptinėje Žemėje, tad dailininkui teko prikurti visokių fantastinių grybų iš putplasčio, dengto montažinėmis putomis.

„Turėjau gerokai pasukti galvą, kaip Žemė atrodytų pasaulio pabaigoje… Plaukus tiems grybams darėme iš medžiaginių grindų šluosčių su tokiais linksmais žiuželiais, paskui siuvome ilgas kojines, kurias montavome ant specialių karkasų. Žodžiu, buvo reikalų. Aš juk sakiau, kad dailininko darbas labai įdomus! – šypsosi M.Zavadskis, per darbus dar nematęs filmo premjeros, bet ir nelabai dėl to nusimenantis. – Emociškai sunkūs filmai nėra mano mėgstamiausi.“

Apie meno misiją

Paklaustas, kokia yra šiuolaikinio meno misija – kurti grožį ir gėrį žmogaus širdyje, o gal atspindėti nūdienos aktualijas, pašnekovas ilgam susimąsto.

„Prisipažinsiu, tai per daug sudėtingas klausimas, į kurį aš dar neturiu atsakymo, nes... kas tas menas – man apibrėžti labai sudėtinga. Galbūt dailininkas yra tas, kuris pagražina ar padailina nepakankamai gražius dalykus?“ – atskleidžia savo versiją M.Zavadskis ir pateikia palyginimą.

„Kai internete atsiverti oficialų BBC svetainės puslapį, ekrane matai rubrikų pavadinimus – politika, ekonomika, menai ir pramogos. Galbūt dailė ir yra kažkas tarpinio tarp meno ir pramogų? Galbūt ji net neturi spręsti socialinių ar politinių klausimų, o tiesiog suteikti žmogui komfortą, jį paguosti, nuraminti, – svarsto skulptorius, dabartinį savo kūrybos etapą apibūdinantis kaip labiau amatininkišką. – Darau tai, ko šiuo metu labiausiai reikia žmonėms. Kurti apie save ir sau būtų per didelė prabanga. Bet, aišku, būna ir tokių dienų.“

Kas jį įkvepia? „Geriausios mintys šauna į galvą pavarčius intriguojančius dailės vaizdus knygose, internete. Jei yra galimybė, be galo mėgstu pažiūrinėti XIX a. menininkų kolekcijas muziejuose“, – prisipažįsta jis ir tuoj priduria, kad šiais laikais net vykti niekur nereikia – visagalis „Google“ leidžia pasimėgauti praeities kūrėjų menu ir per atstumą.

Bet jei pasitaiko proga išvykti kur nors į užsienį, būtinai aplanko ir kokį senovinio meno muziejų. „Neseniai teko būti Kopenhagoje, kur seni muziejai be galo gražūs – jau patys tarsi meno kūriniai“, – dar neišblėsusiais įspūdžiais dalijasi M.Zavadskis, tokiose kelionėse ieškantis įkvėpimo savo vaizduotei ir būsimai kūrybai.

Ar kada yra buvęs Belgijoje? Menininkas purto galvą. Bet jei jau skulptūra „Gyvybės medis“ iškeliavo Belgijos karališkajai porai – karalienei Matildai ir Belgijos karaliui Pilypui, būtinai pasidomės šia šalimi.

Mėgsta iliustruoti

Jei kažkam knietėtų pamatyti M.Zavadskio didesnius darbus gyvai, tektų pasivaikščioti iki Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto. Ten prie Klasikinių kalbų katedros išvystumėte beveik žmogaus dydžio Apolono skulptūrą. Švenčionėliuose, prie Kultūros centro, rastumėte ir gražų saulės laikrodį, pagamintą iš granito, kurio ciferblatą laiko vėžys. Pasirodo, jis yra ir Švenčionėlių miesto herbe. Marius truputį susigėsta, kad ligi šiol nėra padaręs jokios skulptūros savo gimtajam Kaunui, tad žada pasitaisyti ir artimiausioje ateityje pasiūlyti miestui savo eskizų.

Daug gražių žodžių M.Zavadskis skiria ir mėgstamam iliustratoriaus darbui. „Kai mokiausi skulptūros, mano tėvas pradėjo darbą Čikagos lietuvių pastangomis į Kauną perkeltoje „Mykolo Morkūno ir Ko“ spaustuvėje. Jiems reikėjo lankstaus, greito ir nebrangaus dailininko knygoms apipavidalinti. Tada ir prasidėjo mano, kaip iliustruotojo, karjera“, – panyra į prisiminimus M.Zavadskis, galintis nupiešti viską – nuo iliustracijų vadovėliams, poezijos rinkiniams, žurnalams, memuarų knygoms, istorinėms rekonstrukcijoms, pseudoistoriniams traktatams iki... draugiškų šaržų, kurie šiais laikais, pasirodo, yra labai populiari dovana.

„Gaunu žmogaus ar grupės nuotrauką, dar trumpą siužetą – ir piešiu. Tenka pasitelkti subtilų humoro jausmą, kad žmogaus, kuriam bus skirta ši dovana, neįžeisčiau", – sako menininkas.

Savo paties šaržo Marius dar nėra piešęs. „Užtai besimokant dailės teko nupiešti daugybę autoportretų. Tai visi tie pirmieji mano bandymai – pavaizduoti save drąsiai – gali būti vadinami šaržais“, – juokiasi dailininkas, kviečiantis visus į Valdovų rūmus, kur šiuo metu vyksta paroda „NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Čia pamatysite, kaip atrodė vaikystė prieš 500 metų ir, jei būsite pastabūs, tikrai rasite Mariaus pieštą didžiulį piešinį. Apie ką jis? Tebūna paslaptis.