"Išvykau kaip obojininkas, grįžtu kaip dirigentas", – sako Vilmantas Kaliūnas, besiruošiantis penktadienio debiutui su Kauno miesto simfoniniu orkestru.

1993 m. į Vokietiją tęsti studijų išvykęs obojininkas, svetur kopęs muzikanto karjeros laipteliais, prieš penkerius metus pasuko nauju keliu. V.Kaliūnas įstojo į Veimaro konservatoriją, žinomą kaip dirigentų kalvė, ir užkopė ant dirigento pakylos. Žinoma, tai įvyko ne iš karto. Didžiulis smalsumas skatino dalyvauti grandų meistriškumo kursuose, stebėti Claudio Abado, Christiano Thielemanno, Paavo Jarvi repeticijas. Nepamiršo ir obojaus, tačiau išsipildė tai, kas buvo pranašauta dar penkiolikamečiui Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje – pradėjo dirigento karjerą.

Debiutui Lietuvoje V.Kaliūnas pasirinko vokiečių romantikus. Koncertą pradės Roberto Schumano uvertiūra lordo Byrono "Manfredui". Drama, kurį kompozitorius Hugo Wolfas vadino kūriniu, kuris "perteikia dramos esmę į plastišką išraišką lengviausiais potėpiais", pateikiama romantine muzikos kalba.

Koncerto viešnia – valtornininkė Amanda Kleimbart, pernai laimėjusi Richardo Strausso konkursą. Tai atkreipė publikos dėmesį visoje Europoje, ji dažnai kviečiama kaip R.Strausso muzikos atlikimo valtorna žinovė. Todėl ir Kaune išgirsime šio vėlyvojo romantizmo atstovo opusą – jaunystės laikais sukurtą Pirmąjį koncertą valtornai ir orkestrui. Valtornos solo tapo galvosūkiu net Richardo tėvui Franzui Straussui, pirmajam jaunojo kompozitoriaus kritikui bei žymiam to meto valtornininkui ir kompozitoriui.

Atskleisti save kaip dirigentą V.Kaliūnas pasirinko monumentalią Liudvigo van Bethoveno "Herojinę" simfoniją. Šis kūrinys apipintas dedikacijos Napoleonui legenda, tačiau už jos jau du šimtus metų atrandame novatorišką kūrinį, skiriantį klasicizmo ir romantizmo epochas. Abejonių nėra, muzikos istorijoje šis kūrinys užimą tokią vietą kaip Napoleonas – Europos istorijoje. Antroji dalis Adagio assai nuo pat sukūrimo tapo laidotuvių maršo sinonimu. Skambant šiai muzikai palaidotas Felixas Mendelssohnas, Arturo Toscanini, JAV prezidentai Franklinas D.Ruzveltas ir Johnnas F.Kennedy. Vienas pasaulinės klasikos šedevrų tiesia kelius vėliau L.van Beethoveno sukurtai Devintajai simfonijai. O klausytojams – į Lietuvoje dar nepažįstamą dirigentą V.Kaliūną.

– Lietuvoje debiutuojate kaip dirigentas. Kaip nutiko, kad pasirinkote Kauno miesto simfoninį orkestrą (KMSO)?

– Norėjau pasiruošti kelionei į Lietuvą, nes žinau, kad Lietuvos publika turi gerą skonį. Peržvelgęs dešimties metų KMSO  istoriją, pamaniau, kad čia menininkai tarsi įgyja sparnus. Kaunas – tarsi tramplinas į tolesnes aukštumas. Man buvo įdomu sužinoti, kodėl KMSO taip pakylėja.

– Kas jums pačiam tapo sparnais darant dirigento karjerą? Juk, palyginti su kitais dirigentais, ant pakylos užlipote gana vėlai.

– Dirigavimas yra viena išraiškos priemonių. Gyvenimas keičiasi ir šios priemonės kinta taip pat. Kai buvau jaunas, mėgau skaityti eilėraščius ir dalyvauti skaitovų konkursuose. Maniau, darysiu tai visą gyvenimą. Vėliau atradau obojų ir ėjau nauju keliu – jaučiau, kad ilgus metus šis kelias buvo teisingas. Bet atėjo metas ieškoti naujos išraiškos priemonės ir ja tapo dirigavimas. Viskam savas laikas. Stereotipinis požiūris verčia viską sudėlioti į lentynėles, kada teisinga pradėti diriguoti. Neseniai pradėjau studijuoti Veimaro akademijoje. Būdamas šalia ką tik studijas pradėjusių jaunuolių ir turėdamas  septyniolikos metų atlikėjo patirtį, jaučiuosi keliomis galvomis pranašesnis. Dirigentas yra pirmasis orkestro klausytojas, ne kritikas. Stengiuosi išklausyti ir išgirsti tai, kas vyksta orkestre. Štai vakar mes repetavome pirmą kartą su miesto simfoniniu orkestru. Įvyko pažintis, kiekvienas pasakoja savo gyvenimo istoriją.

– Kokias užduotis orkestrui keliate kaip dirigentas? Koncerto programa nėra lengva, nuo pažinties iki galutinio rezultato koncerte turite nedaug laiko. Į ką atkreipiate dėmesį?

– Man svarbiausia visus muzikantus suvienyti, sutelkti kelionei viena kryptimi. Sakyčiau, kad dirigavimo mokausi iš fizikos. Teoriškai žmogus galėtų skristi arba eiti kiaurai sienas. Bet tam reikia, kad visos dalelytės, milijonai dalelyčių judėtų viena kryptimi. Tai neįmanoma, negalime skristi. Tačiau tai man leido suprasti, kad orkestras – mažas organizmas, todėl, metaforiškai kalbant, galime skristi ir keliauti šviesos greičiu. Žinoma, pirmiausia turi būti teisingas tempas, ritmas, gaidos, artikuliacija. Jeigu tai yra, keliaujame toliau. Kalbame apie spalvas, interpretaciją. Didžiausias tikslas – kad koncerto metu orkestras ir dirigentas skrydžiui nuteiktų ir publiką.

– Pakalbėkime apie publiką. Dažnai statistinis klausytojas nežino muzikos atlikimo arba interpretacijos subtilybių, technikos detalių. Kas koncerto metu, jūsų nuomone, sujungia klausytoją, orkestrą ir dirigentą? Kas ta jungiamoji grandis?

– Ji ne vieno lygmens. Publika seka dirigento mostus, mato, kokius orkestro balsus akcentuoju, kurie yra svarbūs kūrinyje. Šia prasme tarsi diriguoju ne tik orkestrui, bet ir publikai. Tai pirmoji jungtis tarp publikos ir scenos. Vėliau seka emocinė banga, pavyzdžiui, labai tylus piano gali sukelti šiurpulį. Simfoninėje muzikoje nėra žodžių. Kiekviename paliečiame skirtingas emocijų, išgyvenimų prisiminimų stygas. Kaip ir kiekvienas žodis kiekvieno žmogaus suprantamas skirtingai, pavyzdžiui, suprantame, ką reiškia žodis "myliu", bet aiškiname jį savaip. Taip pat ir muzikoje a-moll trigarsis turi daugybę interpretacijų.

– Pakalbėkime apie programą. Norėčiau pradėti nuo L.van Bethoveno Trečiosios simfonijos. Tai monumentalus, revoliucinis kūrinys, klasicistinės ir romantinės simfonijos epochų takoskyra savo forma, trukme, turiniu, socialiniu kontekstu. Kokią žinią šiuo kūriniu siunčiate klasytojui? Kuo kūrinys aktualus dabar?

– Visi programos kūriniai vienos tonacijos – Es-Dur. Tai pirmiausia krinta į akis. Žinau, kad šeštadienį KMSO atliko šio kompozitoriaus Šeštąją simfoniją. Joje yra Trečiosios simfonijos citatų. Bet Šeštoji simfonija iš pirmo žvilgsnio kitokia – kompozitorius ja parodo savo santykį su gamta. Vaizdžiai tariant, Šeštoji gimsta iš pasivaikščiojimų Vienos priemiesčių miškais.

Taip, ji ten ir gimė. Tačiau, vaikščiodamas miškais, kompozitorius prisimena savo "Herojinę" simfoniją. Paskutiniojoje Šeštosios simfonijos dalyje girdime Trečiosios simfonijos pirmosios dalies temą. Tai mažas tiltas tarp orkestro programų. Visi žinome, kad "Herojinė" simfonija iš pradžių buvo dedikuota Napoleonui, vėliau, jam pasiskelbus imperatoriumi, L.van Bethovenas dedikacijos atsisakė. Ši simfonija yra aktuali šiandien, nes, kaip matome, demokratija tolsta nuo pirminės minties – tauta valdo. L.van Bethovenas buvo demokratijos šalininkas, pirmiausia kompozitorius patikėjo Napoleono, kaip pirmojo konsulo, posakiu "Esu pirmasis tautos tarnas" ir nusigręžė, jam tapus tironui.

Debiutuoju Lietuvoje su šia simfonija, ir man tai iššūkis. Išvykau kaip obojininkas, grįžtu kaip dirigentas, nors visada buvau arti Lietuvos.

Man interpretuojant šis kūrinys bus spalvingas ir emocionalus. Tai didelės apimties romantinė simfonija, čia L.van Bethoveną atrandu nebe rūstų ir griežtą, o minkštesnį.

Romantinė simfonija panaši į literatūros kūrinį, tai tarsi epas, kuriame yra kova, heroizmas, nuopuolis ir galiausiai triumfas arba mirtis. Simfonijos partitūrą galima skaityti kaip romaną, kriminalą. Taip ir bandau analizuoti, studijuoti naują partitūrą taktas po takto. Visuma man svarbiausia. Jausti visą medžiagą sykiu ir perduoti ją muzikantams yra svarbus dalykas.

– Kaip jums svarbu gilintis į autentišką kūrinio skambesį, spalvas, aplinkybes? Ar tai tik viena galimybių?

– Tik viena galimybių. Esu už tai, kad muzika taip pat prisitaikytų prie šiandienos realijų. Žinoma, domiuosi kūrinių praeitimi, aplinkybėmis. Pavyzdžiui, R.Schumano kūrinyje, kurį atliksime, kelios vietos pažymėtos ženklu fortissimo. Nustebau – atrodytų, klaida. Kai sužinojau, kokiomis aplinkybėmis R.Schumanas dirbo Diuseldorfe, tapo aiškiau. Šį motyvą galiu paaiškinti ir trimitininkui ar valtornininkui, kuris gali suprasti šią žymę tiesiogiai. Tai padeda subalansuoti orkestrą. Bet klasikinė muzika šiandien konservatyvumui neturi laiko.

– Kaip atradote A.Kleimbart, šio koncerto solistę?

– Keletą sykių mūsų keliai susikirto, bet labiausiai atkreipiau dėmesį į ją Liucernos festivalyje. Stebėjau Claudio Abado ir Liucernos festivalio orkestro repeticijas. Beje, tai buvo paskutinis C.Abado koncertas. Šiame festivalyje groja viso pasaulio muzikos grietinėlė, o C.Abado atsirinkdavo muzikantus į festivalio orkestrą asmeniškai. Jeigu nepatikai maestro, po dešimties minučių gali keliauti namo. Tuomet ir pasiūliau Amandai surengti koncertą kartu. O jų jau įvyko net keli Vokietijoje, Kaune susitiksime scenoje trečiąsyk. Pernai ji laimėjo R.Strausso konkursą Miuchene. Ši pergalė titulavo Amandą R.Strausso valtornos specialiste, neseniai ji pasirodė R.Strausso gimtinėje surengtame festivalyje. Tad ir Kaune kūrinio pasirinkimas nekėlė abejonių.

– Grįžkime prie klausytojo. Dažnai klausiama, ar dėl publikos reikia pakovoti. Pasiūla, laikas, skaitmeninės technologijos senokai perkėlė koncertų sales į kiekvieno namus.

– Sakyčiau, kad muzikos klausyti koncerte tolygu masažui, o žiūrėti koncertą ekrane – tarsi stebėti, kaip masažas atliekamas kitam. Atrodo gražiai, klausyti malonu, bet tikrąjį jausmą jaučiame koncertų salėje. Tačiau žiūrėti koncertus per televiziją daug geriau negu žinias. Vokietijos koncertų salėse yra įvairios publikos: vieni nori būti pastebėti, populiaru dovanoti abonementus Kalėdų proga, yra didžiųjų ekspertų, kurie klauso koncertų su partitūromis rankose. Šioje šalyje ypač daug dėmesio skiriama tam, kad būtų pritrauktas jaunas klausytojas, yra optimistinių ženklų. Publikos senėjimas – didelė problema, apie ją kalbama nuolat. Koncertų salėje žmogus nors sekundę turėtų atitrūkti nuo kasdienybės. Toks mano, kaip dirigento, tikslas. Ir jeigu bent vienas žmogus išlieja nors ašarą, tai yra atlygis visam kolektyvui.

Kas? Koncertas "Didieji Vokietijos romantikai".

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Gruodžio 4 d. 18 val.