J.Tumas-Vaižgantas paliko gausų kūrybinį palikimą. Stambiausiame jo kūrinyje "Pragiedruliai" (1918–1920 m.) pateikiamas apibendrintas XIX a. tautinio atgimimo laikų lietuvių visuomenės ir kultūros paveikslas. Pirmose dviejose dalyse vaizduojama Žemaitija ("Gondingos kraštas"), o trečiojoje – Aukštaitija ("Vaduvų kraštas"). Knygoje rašytojas Žemaitiją siejo su praktiškumu ir ūkine pažanga, o Aukštaitiją – su tautos dvasia, poezija, legendomis ir mitais.

Lietuvos liaudies buities muziejuje taip pat yra su J.Tumu-Vaižgantu susijusių eksponatų. Žemaitijos sektoriaus kaimo pakraštyje stovi iš Mosėdžio miestelio (Skuodo r.) 1975 m. atkelta ledainė (žemaitiškai – ledaunė). Ledainės seniau buvo skirtos šaltai laikyti maisto produktus dvaruose, klebonijose ar turtinguose ūkiuose. Žiemą į ledaines atgabendavo daugybę iš vandens telkinių išpjautų ledo luitų. Jie sluoksniais buvo dedami į ledų duobę ir grūdami. Viršus uždengiamas šiaudais. Šiaudais arba meldais taip pat išklodavo mūrinės duobės sienas. Tirpstant ledui, visus metus ledainės duobėje išsilaikydavo žema temperatūra, todėl maisto produktai negesdavo. Ledainėms dažniausiai buvo parenkamos aukštesnės vietos kalvų, upelių, tvenkinių šlaituose.

1885–1889 m., vikaraudamas Mosėdyje, J.Tumas-Vaižgantas ledainėje slėpė draudžiamą lietuvišką spaudą. Šiame miestelyje jis atsidūrė po konflikto su kunigais ir dekanu Eduardu fon Roppu. Mosėdyje J.Tumas-Vaižgantas inicijavo laikraščio "Tėvynės sargas" leidybą, palaikė ryšius su knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, ir kaip jau minėta, platino lietuvišką spaudą.

Muziejuje ledainė pastatyta ant lauko akmenų, sutvirtintų cemento skiediniu, pamato. Suręsta iš tašytų rąstų, kampuose sukirstų į lygias kertes. Stogas gegninės konstrukcijos, piramidinis, dengtas skiedromis. Ledainė vienos patalpos, vienos išorinės durys. Jos dvivėrės, dvigubos, kalvio nukaltais vyriais ir rankena. Išorinėje pusėje lentelės sudaro ornamentą. Ledainėje sudėtos grindys ir lygios lubos. Grindyse padaryta anga į rūsį, uždengta dangčiu. Rūsyje laikydavo ledą. Langas vienas, vienvėris, viengubas. Statinį puošia dvi profiliuotos kolonos, stogo smailė, dailios durys. Ledainė pavaizduota ir tautodailininkės tapytojos, buvusios ilgametės muziejaus restauratorės Elenos Kniūkštaitės paveiksluose.

2016 m. muziejus įgijo dar vieną su J.Tumu-Vaižgantu susijusį eksponatą. Kaunietė bibliotekininkė Rita Reda Dovydaitytė-Dagienė padovanojo savo turimos nuotraukos skaitmeninį vaizdą, kuriame matome, kaip jos tėvelius Juliją Kumetytę ir Pijų Dovydaitį 1928 m. Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje sutuokia J.Tumas-Vaižgantas.

Lietuvoje J.Tumą-Vaižgantą labai mylėjo ir gerbė. Šešiasdešimtmečio proga Kauno gėlininkai rašytoją pradžiugino išvesta nauja sukaktuvininkui skirta jurginų veisle 'Rašytojas Vaižgantas'. Jo mėgstamos geltonos spalvos jurginą 1928 m. išvedė Kauno miesto valdybos sodininkystės skyriaus vedėjas Pranas Martinaitis. Apmaudu, tačiau ši veislė metams bėgant neišliko.

Pavasarį vienos Aukštaitijos sektoriaus sodybos darželyje vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė pasodino iškiliam aukštaičiui skirtą jurginą 'Tumas Vaižgantas', kurį išvedė selekcininkas Jonas Auksuolis Liutkevičius. Ši veislė 2013 m. įtraukta į Lietuvos augalų genų banko dekoratyvinių augalų nacionalinių genetinių išteklių sąrašą.

Rugpjūčio 15 d., per Žolinės renginį muziejuje bus paminėti J. Tumo-Vaižganto metai ir lankytojams pristatytas jam skirtas jurginas. Tarpukaryje tai buvo mėgstama darželio gėlė, vėliau kiek primiršta, tačiau šiandien ir vėl madinga.