M. Jankavičius: didžiausia Dievo dovana man yra žmonės

Manto Jankavičiaus balsas pavargęs. Paskutinės repeticijos prieš miuziklo „Elizabeth“ premjerą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre neleidžia atsipalaiduoti. Pirmą sykį savo karjeroje gavęs neigiamo personažo vaidmenį atlikėjas juokiasi, kad užteks būti princais ir karaliais. „Metas suvaidinti tikrą sukčių“, – sako anarchisto Lukenio, imperatorės Elizabeth žudiko, vaidmenį sukūręs atlikėjas.

– Prieš 25-erius metus pradėjote artisto karjerą. Šiuo metu su scena esate susaistytas visais įmanomais saitais: vaidinate dramos ir muzikinio teatro scenose, o kur dar koncertinė scena ir toji, kurioje kadaise be vargo nurungėte šokių ir dainų dešimtuko dalyvius!

– Tą savo scenos patirtį norėčiau vertinti etapais. Prieš 25-erius metus buvo pirmasis mano sceninis etapas – pradedant paauglystės grupe „Tylos zona“, kurioje muzikavau dar gyvendamas Kėdainiuose, ir baigiant kitais paaugliškais bandymais, žvelgiant jau iš šių dienų perspektyvos. Vėliau sekė „Šokių dešimtukas“... Dalyvavimas jame buvo tiesiogiai susijęs su mano persikėlimu į sostinę, studentavimo laikais ir netikėtai atrastu ir be galo viliojančiu pramogų pasauliu. Dar kitame etape prasidėjo filmai – „Tadas Blinda. Pradžia“. Ten išbandžiau save nauju kino aktoriaus amplua. Tai irgi buvo labai svarbus lūžis mano karjeroje. Šiandien, stojęs akistaton su žiūrovais, esu dar kitoks. Pradėjau naujai matyti praeitį ir dabartį. Šiandien manyje mažiau chaoso, labiau atsiskyrė vertybės, kuriomis noriu gyventi. Anksčiau ėjimas į sceną gal buvo daugiau dėmesio troškimas, savojo „ego“ tenkinimas, puikybės karūna – tie neišvengiami scenos artisto priedai, kurie mums padeda siekti aukštumų, bet dažnai sugriauna vidinį pasaulį.

– Ar galėtumėte kažkurią sceną išskirti kaip širdžiai mielesnę nei kitos?

– Man atrodo, svarbiausias veiksnys čia ne scena, o žmonės, su kuriais dirbu. Visai nesvarbu, ar tai teatras, kinas, ar koncertai, ar kt. Svarbiausia yra komanda ir aplinka, kurioje galiu atsiskleisti ir kurioje nuostabūs ir šilti santykiai. Jie man užvis brangiausi. Štai dabar esu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kalbuosi su jumis, turėdamas mažytę pertraukėlę tarp „Elizabeth“ repeticijų, ir galvoju, koks aš laimingas. Sutikti tokius žmones, kokius radau čia, šiame teatre, yra didžiulė Dievo dovana! Žinoma, man svarbu ir veiklos turinys – šokis, daina ar vaidyba – bet žmonės, kurie supa mane, yra svarbiau už viską.

Gyvenimas nėra pasivaikščiojimas parkelyje, susikišus rankas į kišenes. Į jį reikia labai daug investuoti, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir žodžius.

– Su šeima gyvenate Vilniuje. Kaip atradote Kauno valstybinį muzikinį teatrą, o gal priešingai – mūsų miesto teatras atrado jus?

– Su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru mane sieja tokia kvaila istorija, įvykusi gal prieš penkiolika metų. Pamenu, tuomet pagal Eltono Džono (Elton John) muziką buvo statomas miuziklas „Aida“. Aš dalyvavau atrankoje į kažkurią iš pagrindinių rolių, ją perėjau, bet, likimo ironija, o gal siauras protelis – atsisakiau to vaidmens. Net nežinau, koks kvailumas man buvo užėjęs: ar pinigų pasirodė per mažai, ar kažkokių darbų, tarsi svarbesnių, tuo momentu daugiau turėjau?! Dabar, žiūrėdamas iš laiko perspektyvos, galiu skaniai pasijuokti, kad turbūt tai buvo arogancijos priepuolis. Ir ką jūs manote? Po daugybės metų, visai neseniai, susitikau su žmogumi, kuris apvertė viską aukštyn kojomis ir suteikė man antrąjį šansą. Tai buvo režisierius Kęstutis Jakštas. Su juo susipažinau vaidindamas operoje „Mažvydas“. Aš pamačiau artimą sau sielą – tiek dvasine, tiek kūrybine prasme. Po spektaklio Kęstučiui prisipažinau, kad eičiau su juo nors ir į pasaulio kraštą… Po pusmečio jis pakvietė mane ieškoti ne pasaulio krašto, bet vaidinti istoriniame, tikrais faktais paremtame miuzikle „Elisabeth“. Gavau imperatorės Sisi žudiko Lukenio vaidmenį.

– Savo feisbuko paskyroje dalijatės žinia, kad niekada gyvenime neteko vaidinti sukčiaus. Dažniau vis pasitaikydavo herojiški vaidmenys – karaliai ir princai. Staiga dabar pavirstate imperatorės žudiku. Tą neigiamo personažo vaidmenį jums pasiūlo... jūsų dvasios riteris Kęstutis Jakštas?

– Tiesą sakant, man buvo visiškai nesvarbu, ką vaidinti. Šįkart nesirinkau vaidmens – rinkausi žmogų, kuris, žinojau, tikrai nenuves manęs į kažkokias pievas ar balas (juokiasi). Beje, šio miuziklo režisierė yra Kęstučio Jakšto žmona Viktorija Streiča. Kad pagaliau gavau tokį neigiamą vaidmenį, net apsidžiaugiau. Iš tiesų labai sunku pabėgti nuo savo įvaizdžio. Juk Silvestro Stalonės (Sylvester Stallone) turbūt dar niekas nematė meilės dramoje? Užtat gavęs Lukenio rolę, nudžiugau pagaliau galėsiąs išbandyti save nauju amplua. Teigiami personažai kur kas banalesni ir nuobodesni.

Vaidmuo: italų anarchistas Lukenis, be gailesčio nužudęs imperatorę Elizabet, – tik skurdžią vaikystę turėjęs vaikas, per agresiją ir pyktį išsivalęs savo sielos žaizdas.

– Papasakokite, kas yra tas akiplėša Lukenis, išdrįsęs pakelti ranką net prieš pačią Austrijos-Vengrijos valdovę, apie kurios grožį pasaulyje sklido legendos?

– Į istoriją nesiplėsiu, tik pasakysiu, kad italų anarchistas Luidžis Lukenis (Luigi Lucheni) buvo labai nelaimingas žmogus, vaikystę praleidęs vaikų namuose. Turbūt ir šiandien galioja ta pati taisyklė – jei žmogui nuo mažų dienų trūksta meilės, suaugęs jis pasirenka kraštutinumus. Vis ieško, kur save padėti, bet neturi, į ką atsiremti: nėra šaknų… Lukenis nužudo imperatorę Elizabet ne dėl to, kad turi kažkokių asmeninių priekaištų ar sąskaitų su ja dėl imperijos valdymo, bet tiesiog taip sau, vos ne eidamas pro šalį, – iš tiesų jis norėjo nužudyti kažkokį princą, kuris neatvyko į šalį. Maža to, miuzikle Lukenis stengiasi žiūrovus nuteikti prieš Elizabet, įteigti ją buvus nedorą, nesirūpinusią savo sūnumi, tačiau istorijos autoriai palieka žiūrovams laisvę patiems nuspręsti, kokia vis dėlto buvo garsioji Elizabet – ir kaip personažas, ir kaip asmenybė.

– Jūsų personažas – tarsi viso miuziklo jungiamoji grandis. Lukenis pasakoja komplikuotą ir dramatišką imperatorės istoriją. Kokių iššūkių patyrėte besiruošdamas šiam vaidmeniui?

– Esu vienintelis personažas, kuris kaip koks konferansjė dėsto šios painios istorijos eigą. Atrodo lengva? Anaiptol. Visi personažai čia turi savo siužetines linijas, o Lukenis tarsi lieka nuošalyje. Jis nuolat užbėga įvykiams už akių ir manieringai sudėlioja visus taškus ant i. Kadangi lietuviams Austrijos-Vengrijos imperatorė Elžbieta ir jos viešpatavimo laikotarpis galbūt nėra labai girdėti, tai Lukenis atlieka ir švietėjišką misiją – truputį praskleidžia istorijos šydą. Kita vertus, šio miuziklo esmė – ne istorinės detalės, bet amžinosios temos: meilė, mirtis, išdavystė, valdžios troškimas, jėga, pavydas, anarchija, nacionalizmas, antisemitizmas… Minėti įvykiai klostėsi anais laikais, bet, kaip matome, ir šiandien galime jų atrasti. Todėl žiūrovas neturėtų išsigąsti istorinio žanro, o slapčia ieškoti sąsajų su šių dienų kontekstu.

–  Blogiuko vaidmuo primena jūsų atvirą interviu apie paauglystę, kai, išspirtas iš muzikos mokyklos, vidurinėje nepageidaujamas, mamos paskatintas, išėjote mokytis į proftechninę, kad įgytumėte automechaniko specialybę. Tai laikas, kai teko išsikovoti vietą po saule?

– Šiandien galbūt norėčiau neromantizuoti šitos savo pusės. Iki šiol laikau save jautriu žmogumi ir galbūt dėl to kai kurie gyvenimo momentai, vykę praeityje, man suskamba kur kas jautriau. Kita vertus, visi mes turime galimybę pasirinkti. Yra atvejų, kai vaiko, paauglio patirtys, sužalojimai sustabdo žmogaus pažangą ir jis pasirenka savęs naikinimą, kaltų ieškojimą ir pyktį ant viso pasaulio. Ačiū Dievui, šiandien galiu pasakyti, kad vis mažiau ir mažiau turiu širdyje nuoskaudų ar pykčio. Jau nebeieškau kaltų dėl kažkokių savo praeities įvykių. Imuosi pats atsakomybės už tai, kas vyksta dabar.

– Turint tiek veiklų, ar dar lieka laiko šeimai – žmonai Ievai ir keturiems vaikams?

– Turėjome nuostabią dovaną pandemiją (ironizuoju), kai ilgą laiką sėdėjome namie. Šios miuziklo „Elizabeth“ repeticijos turbūt yra pirmas kartas, kai šiek tiek atsitraukiau nuo šeimos ir buities, nuo kasdienių rūpesčių. Kas rytą dėkoju Dievui už savo žmoną Ievą, kuri yra nuostabi ir visą mūsų namų ūkį dabar laiko ant savo pečių. Už tai esu jai be galo dėkingas.

– Esate savikritiškas ir nevyniojate žodžių į vatą. Cituoju: „Prieš kiekvieną vaidmenį „šiku į kelnes“, kad mane išmes – iš egzaminų ar iš teatro. Tačiau paprastai viskas būna gerai.“ Ar save vadinate bailiu?

– Na, niekaip negaliu iš šitos baimės išlipti. Pamenu, kai buvau moksleivis, maniau, kad neišlaikysiu egzaminų, o šiandien kažkokia tarsi iš piršto laužta baimė sukausto prieš svarbius renginius – koncertus ir premjeras. Gal čia nuo per didelio krūvio? Hiperbolizuotų emocijų? Nežinomybės išgąsčio? Visuomet mėgstu „pastradalinti“ (atleiskit, už nelietuvišką žodį). To niekaip negaliu iš savęs išmušti. O gal ir nenoriu? Taip jau yra. Nežinau, kas turėtų nutikti, kad nebejausčiau baimės prieš lipdamas į sceną. Visada yra baimė suklysti, nuvilti žiūrovą, nepateisinti jo lūkesčių. Žiūrovas man yra svarbiausias.

– O jeigu atsuktume laiką atgal – ar jūsų būgštavimai pagrįsti? Ar scenoje yra buvę situacijų, kai pamiršote žodžius, supainiojote tekstą ar pramigote išėjimą į sceną?

– Žinoma. Manau, kad kiekvienas scenos artistas turėtų ta tema daug ką papasakoti. Komiškiausias epizodas? Nepasakysiu, kada tai buvo, bet dabar ant liežuvio galo viena istorija. Aišku, žiūrovas gal nieko joje įtartino nepastebėjo, bet... Dainavau miuzikle „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legenda“. Veiksmas vyko didžiulėje arenoje. Priekinėse eilėse sėdėjo Lietuvos prezidentas, kiti garsūs ir garbūs žmonės. Įsivaizduokite – finalas. Aš vaidinu princą. Kol dainuoja kažkas kitas, turiu laukti scenoje. Blogiausia, kad tas kito numeris tęsiasi maždaug 15 minučių. O man visą tą laiką reikia vadinti princą tylint. Dabar atrodo juokinga, kad, užuot įsijautęs į vaidmenį, aš galvoju apie labai buitinius dalykus: kad po spektaklio reikės užsukti į parduotuvę ir nupirkti šio to namams; kad žmona galbūt namuose lauks su gardžiais kotletais ir pan. Taip bemintydamas staiga išgirstu, kad jau atėjo mano eilė dainuoti. Deja! Mintyse neturiu nė vieno teksto varianto – tik tuščią baltą lapą! Visi scenoje buvę aktoriai atsisuka į mane, o aš tik labai protingai tyliu. Jie žiūri į mane, o aš žiūriu į juos, ir taip žiūrėdami, muzikai grojant, mes tiesiog prastovime visą mano kūrinį. Patikėkite, iš tiesų siaubinga akimirka! Tačiau taip buvo (juokiasi). Kita vertus, jei žodžius pamirštu koncerte, ten jau kitaip – pakvailioju ir dar įdomiau išeina.

– Dažnai kalbate, kad po spektaklių, renginių namo grįžtate su karūna ant galvos. Ar turite kokių technikų, kaip lengviau įeiti į vaidmenį ir išeiti iš jo?

– Net nežinau… Jei atvirai, man niekada nepavyko iki galo suprasti, ar aš esu tame vaidmenyje, ar nesu. Paprastai pradedu nervintis jau iš vakaro – vadinasi, turbūt įeinu? Tuomet visą dieną vaikštau toks truputį lengvai trenktas. Paskui jau prieš pat spektaklį padarau mankštą, parepetuoju sunkesnius tekstus, parepetuoju arijas ir pan. Kai spektaklis baigiasi ir nusivalau grimą, tuomet viduje dar viskas būna suirzę: adrenalinas dar nenuslūgęs. Po kelių valandų užsimanau valgyti, pavakarieniauju, nueinu miegoti, o ryte atsikeliu – ir jau esu Mantas (juokiasi). Tuomet einu į parduotuvę kefyro pirkti. Kaip matote, viskas labai paprasta.

Akistata: belikęs vienintelis imperatorės ginklas – grožis – gyvenimo pabaigoje nyksta. Lukenis tai sakrastiškai primena.

– Prisipažįstate, kad kaskart, lipdamas į sceną, jūs vis dar mokotės. O juk kadaise moksluose jums nelabai sekėsi? Tad kaip nuramintumėte šiuolaikinių jaunuolių mamas, raudančias: „Jau turbūt iš mano Petriuko nieko gero nebus…“.

– Bent jau man tikrai labai prastai sekėsi mokslai. Neturėjau motyvacijos, nežinojau, ko noriu iš gyvenimo. Tam Petriukui, jei jis tikrai žino, ką nori veikti toliau, šiais plačių galimybių laikais, manau, nebus jokių kliūčių pasiekti visus tikslus. Dėl dabartinių mano mokslų? Gyvenimas – tai kelionė. Aš pats kiekvieną kartą, eidamas į sceną, vis dar mokausi. Ir toli gražu dar toli iki to, kad galėčiau pasakyti: jau. Viskas. Moku. Baigta. Miuzikle „Elizabeth“ Lukenį vaidinu drauge su solistu Roku Laureckiu. Nuostabi dovana stebėti jo repeticijas. Ir mokytis iš jo. Tad aš mokausi iš jo, o jis kažko iš manęs. Drauge mes papildome vienas kitą ir visą kūrinį pakylime dar aukščiau. Petriuko mamytei dar norėčiau štai ką pasakyti: kai mokymosi procesas yra įdomus – jis tikrai nesudėtingas. Nebent mamytė nori, kad sūnus būtų teisininkas, o Petriukas trokšta būti muzikantu. Jei mamytė leidžia pasirinkti – tuomet viskas paprasta.

– O jūsų mamytė leido jums rinktis?

– Neprisimenu, ar jos klausiau. Tačiau iki šiol kažkokį priekaištą aš jai vis dar jaučiu – kad mane kažkaip nuvertino ir pasiūlė būti suvirintoju. Kartais jai įkandu šituo klausimu… Tačiau tikrai nekaltinu. Manau, visos pasaulio mamos išgyvena dėl savo vaikų ir nori jiems viso ko geriausio. Taip ir mano mama turbūt labai stengėsi, kad sūnus neprapultų gyvenime. Suprantu jos rūpestį.

– Daug kam gali pasirodyti, jog Mantas – tikras sėkmės kūdikis: tokia plati jūsų sceninės veiklos amplitudė. Galėtumėte beveik skaityti paskaitą tema „Kaip tapti sėkminga asmenybe?“ Manau, daug žmonių norėtų paklausyti.

– Oi, ne. Šito tikrai gyvenime nedarysiu. Manau, mano karjeroje buvo tik koks 10 proc. sėkmės ir koks 90 proc. nesėkmės. Iliuzinis motyvas – jis visada egzistuoja. Todėl man labai sunku susitaikyti su medijų kuriama pompastika, legendomis apie viešumoje matomas asmenybes. Aš sakau, kad gyvenimas kur kas paprastesnis. Kur kas realesnis. Ir man svarbūs realūs santykiai, o ne butaforinis savęs pateikimas, kuris neatspindi tikrovės. Todėl kartais man atrodo, kad toks artistų hiperbolizavimas atneša daug melo, daug nepagarbos žiūrovui. Juk kaip dažnai ir patys atlikėjai giriasi: „Dabar tai bent bus, pamatysite tai, ko nematėte!“ Iš tiesų. tik darbas, o ne reklama turėtų lemti žiūrovų įvertinimą. Būtent aktoriaus darbas ant scenos turėtų žiūrovą padaryti pilnesnį, turtingesnį dvasiškai ir tik tai turėtų būti jo tiesioginė reklama.

– Dar viena jūsų citata. „Noriu, kad turėtume daugiau tikrų, autentiškų atlikėjų, kurie dovanotų žmonėms savo talentus ir tokiu būdu darytų juos laimingus.“ O kas jus patį daro laimingą?

– Mane laimingą daro šeimos ir darbo harmonija.

– Kaip pasiekti tą harmoniją? Susirgo vaikas, konfliktas su žmona, nepasisekė repeticija, perskaitėte blogą komentarą – žiū, harmonijos ir nebėra. Gal jūs mokate medaus statinėje nepastebėti šaukšto deguto?

– Nemoku. Sunkiais momentais dažnai elgiuosi spontaniškai. Kartais dėl to gailiuosi. Neturiu jokių receptų žmonėms, jokių patarimų. Nesiūlau rožinių akinių ir vaidinti, kad viskas yra gerai. Gyvenimas nėra pasivaikščiojimas parkelyje, susikišus rankas į kišenes. Į jį reikia labai daug investuoti, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir žodžius. Dar man labai svarbi prasmė. Noriu, kad scenos gyvenimas netaptų vien egoistinio pasitenkinimo ieškojimu. Turiu vieną tokią utopinę svajonę, kuri, viliuosi, kada nors išsipildys. Noriu sulyginti scenos pakylą su žiūrovo akimis, kad žiūrovas, atėjęs į atlikėjo koncertą, pasijustų svarbiausia jo dalimi. Kad kiekvieno artisto žvilgsnis būtų nukreiptas į jį, o ne į save.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių