Žada išsikapstyti

Lietuvoje turbūt nerasime garsios poros, kuri daugybę kartų viešai drabstėsi purvais, kaltino vienas kitą vagystėmis, muštynėmis, šmeižtu, neištikimybe, tris kartus skyrėsi, bet nuolat taikėsi, kartu gyveno, švytėjo, žarstėsi komplimentais, suprato vienas kitą darbe ir svajojo.

Šioje dramatiškoje ir romantiškoje istorijoje padėtas taškas. Balandžio 19 d. Mykolas ir Agnė Zobovai išsiskyrė.

Jai turbūt nukrito akmuo nuo širdies ir bent viešai Agnė tikina dabar esanti laiminga.

Jo širdį užslėgė didelis luitas. Tačiau nors ir sunkiai slėpdamas nuoskaudą, nesusitaikydamas su pokyčiais, jis laikosi.

"Esu išgyvenęs ne vieną duobę. Išsikapstysiu, – įsitaisęs ant medinių laiptų atsinešto suoliuko, prie uždarytos cirko kasos, atsiduso Mykolas. – Na, išėjo Agnė pas jaunesnį. Laimės jai. Aš turiu savo gyvenimą, ji – savo, aš turiu savo cirką, ji dabar turi savo. Gerai pasakė liūtus ir tigrus atvežęs cirko meistras čekas Liudvikas: turėjote šeimą, verslą, cirką – viską, o dabar lengvai sugriovėte, o Agnė išėjo pas kažką dirbti."

Labai sunki žiema

Mažos ir siauros Mykolo akys per akinius žvelgia į tolį. Meškų dresuotojas ir cirko įkūrėjas vėl atsidūsta.

"Buvo liūdna ir skaudu, kad per Tėvo dieną nepasveikino vaikai – nei Lukas, nei Marija. Pasveikino tik 29 metų sūnus iš pirmosios santuokos, – M.Zobovas nutyla. – Nieko, išgyvensime. Buvo gyvenime kelios duobės. Su Agne skyrėmės tris kartus. Na, taip, esu skolingas, žinau. Bet gyvenime ne visada būna tik juoda. Yra ir balta. Turiu labai gerų draugų, kurie padeda, stengiasi mane ištempti. O žiūrovai į cirką neina. Lietuvoje devyni cirkai važinėja. Nors esame ES šalis, tačiau į kitas šalis mums nepavyksta nuvažiuoti – "suvalgys", o jie atvažiuoti gali."

Sunkiausia jam buvo išgyventi žiemą. Per ją vyras numetė 11 kg.

Pavargusiu nuo vienatvės, malkų kapojimo, nuolatinės išgyvenimo dietos –  bulvių, košių, makaronų – jo veidu riedėjo ir ašaros.

Mykolui skaudu kalbėti ir apie turto dalybas.

"Mano norai buvo vienokie, jos – kitokie. Taip, liko man dvaras Rokiškio rajone, Kraštų kaime. Liko cirkas. Tačiau už dvarą turiu sumokėti 73 tūkst. eurų. Dar 18 tūkst. skola ir dar 11 tūkst. delspinigiai, – dūsauja M.Zobovas. – Jai liko namas. Turėjau butą P.Višinskio gatvėje, pardaviau, prisidėjau prie namo statybos, gerovės..."

Pastebėjus, kad širdyje jis Agnės dar nepaleido, jaučia nuoskaudą, Mykolas susimąstė: "Ne, pykčio jai nejaučiu. Laimės linkiu. Nusiraminau. Na, skauda, taip, bet nusiraminau, jau susitaikiau."

Laisvė ir gyvūnai

Kaip jis reaguoja į pastebėjimą, kad gal aukštesnės jėgos jam smogia neatsitiktinai?

Gal reikia peržiūrėti savo vertybes, gal viskas grįžta už kažkokius poelgius, gal – už gyvūnų kankinimą, nes jiems vieta laisvėje, o ne aptvaruose ir ne tenkinant žmogaus ego?

"Jei nemylėčiau gyvūnų – nedirbčiau su jais. Prisiminkite, ar Lietuvoje dar gyvena meškos? Paskutinė nušauta, atrodo, 1892 m. Guduose, Mažeikių rajone, – emocingai kalba. – Iššaudome gyvūnus. Nekalbu apie iš Baltarusijos atbėgusią atsitiktinę mešką. Pas mus vaikai pamato gyvą mešką, gyvūnus. Juos prižiūrime ir tokių galimybių neturi net Zoologijos sodas. Savo dvare ant lyno paleidžiu – greta ežeriukas, didelis plotas, gamta."

Mykolas meta akmenį šunų mylėtojų link ir retoriškai klausia, kiek žmonių jiems nuoširdžiai skiria laiko?

"Dauguma išveda pasivaikščioti anksti ryte ir grįžę vėlai vakare po darbų. Ir palieka visą dieną bute tarp keturių sienų. Po to garsiai deklaruoja meilę gyvūnams, – teigė M.Zobovas. – Taip, dabar Lietuvoje kyla banga prieš gyvūnus cirke. Ir ką? Nutraukiau pasirodymą Kaune su tigrais ir liūtais. Jie grįžta į Čekiją. Bus šunys, naminiai gyvūnai, poniai. Išvykstu į Telšius."

Ar jam patiktų, kad jam kažkas nurodinėtų, laikytų už grandinės ar lyno, nustatytų taisykles, kada valgyti, kada gerti, kada būti scenoje?

"Žmonės irgi turi ribas, rėmus. Jūs manote, kad mes laisvi? – nusijuokia cirko meistras. – Nuolatiniai tikrinimai, taisyklės, įstatymai, ribos, sienos, privačios valdos. Mes net be vizos negalime išvažiuoti į kai kurias kitas šalis."

Didžiuojasi vyriškumu

Mykolas savęs nelinkęs giliai analizuoti. Tik prisipažįsta, kad žmonos Agnės išėjimas jam buvo smūgis. Netikėtas.

"Išėjo su mūsų cirko auklėtiniu. Jaunu. Kai statai, beveik užkopi į kalną, viršūnė – tik ranką ištiesti... Jau buvau parengęs siurprizą – kelionę į Vietnamą. O ji prieš pusantrų metų planavo išeiti ir sausį žinojo, kad pas ją atvažiuoja cirko programa."

Pabrėžus, kad negalima kaltinti žmogaus, kuris nenori būti kartu, nes mes vienam kitam nesame daiktai, nuosavybė ir turime teisę eiti savo keliu, Mykolas atsiduso.

"Bet taip gyveno mūsų tėvai, – tarė jis. – Mano tėvas mylėjo iki pabaigos. Šiuolaikinis jaunimas nori būti savaip laisvas, bet po 15–20 metų tai turės katastrofiškų padarinių. Mes – ne gyvulių banda. Bet net ir kai kurie gyvūnai ištikimi iki gyvenimo pabaigos."

Mykolas pabrėžia – jis nerūko, nevartoja alkoholio, dėl diktatūros – melas. Jis nėra diktatorius, jo pomėgiai ir darbas sutampa.

"O kaip vyras... Neužleisčiau vietos jaunesniems. Manęs gali nepatenkinti, bet ne aš..." – didžiuojasi savo vyriškumu.

Gimė ir mirs cirke

O gal reikia tik atleisti, atsiprašyti, palinkėti meilės, priimti savo netobulą tobulumą?

"Per daug ją mylėjau. Blogai. Pernelyg pataikavau, pernelyg daug dėmesio – tai mano blogybė, – įsitikinęs Mykolas. – Vis dar susijaudinu apie ją kalbėdamas. bet jau rimstu ir linkiu sėkmės. Pagal galimybes atiduodu ir skolas. Žiemą gyvenau labai sunkiai: miškas, priekaba, pjūklas, malkos, turgus, bandymas išgyventi. Draugai net maisto kartais atveždavo. Didelis ačiū Mindaugui Vėlyviui ir Lorenui Vainauskui. Jie man labai padeda išgyventi."

Tiesa, jis pasidžiaugė, kad dabar su Agne atšilo jo santykiai bendraujant telefonu. Aštuoniolikos metų sūnus Lukas padeda jam cirke, pagerėjo santykiai ir su trylikos metų dukra Marija.

"Nežinau, už ką turiu atsiprašyti Agnės, nežinau. Ji protinga moteris, turi puikią atmintį, – vėl atsidusta. – Norėjo jauno kūno? Tikiu, kad praėjus kažkiek metų, ji supras, kad kūnas dar ne viskas. Kas pradėta statyti, lengviausia sugriauti. Bet galima kažką keisti, koreguoti ir statyti toliau. Juk ir cirko aš nenusinešiu į kapus. Matau Luką, matau, kaip jis gyvas cirku ir be jo jau negali gyventi."

Ar Mykolas galėtų sutramdyti ego, parduoti cirką, dvarą ir pradėti viską nuo nulio?

25 ha žemės ploto jis neparduoda, o kas jos labai nori, kainą mažina itin smarkiai.

"Dvaras? Ten laikau gyvūnus. Jiems reikia ploto, ten jiems puikios sąlygos, – įsitikinęs Mykolas. – Parduoti ir juos? Na, neee! Cirke gimiau, cirką sukūriau, cirke ir mirsiu... Laikysiuosi iki paskutinio atodūsio."

Pasiteiravus, kaip situaciją vertina A.Zobovienė, buvusi M.Zobovo žmona, atsakė trumpai: "Nenoriu kalbėti šia tema. Tačiau Mykolui linkiu sėkmės ir noriu, kad jam viskas klostytųsi tik gerai. Kad ir kas būtų, jis yra mano vaikų tėvas."