Prisimenu 1986 metų spektaklį su neužmirštamais Danute Dirginčiūte, Violeta Sagaityte, Juozu Malikoniu, Gediminu Maciulevičium, prisimenu ir 1998 metų pastatymą su Aušra Cicėnaite, G. Maciulevičium. Tik keli epizodai įstrigo iš dar vaikystėje matyto pastatymo (1965 m.) – tai aksominis Vytauto Rimkevičiaus baritonas ir garsiojo komiko Leono Stanevičiaus viražai. Tačiau visus tuos spektaklius jungė bendras vardiklis – tais laikais vyravęs pastatymų tradicinis realizmas, natūralistinės dekoracijos, buduarai, čežantys šilkai, dirbtinės gėlės ir pan. Tokioje dirbtinėje aplinkoje ir personažai jausdavosi nesavi, šnekamosios intonacijos buvo lėkštos, egzaltuotos ar subanalintos, tad atlikėjai atsigaudavo, tik dainuodami.

Šį kartą akcentuotas sąlygiškumas, scenovaizdžio asketiškumas, sutelkiant dėmesį į veikėjų jausmus, pergyvenimus, pakylėjo siužetą į daug aukštesnį lygmenį, tapo ne tik socialinės nelygybės ir atskirties (ką akcentavo ir pjesės „Pigmalionas“ autorius, paradoksalusis Bernardas Shaw), iliustracija, bet subtiliai atskleidė ir užgimstantį jausmą, tikrąją meilę, nugalinčią bet kokias kliūtis. Išvengta banalios „Pelenės istorijos“ traktuotės. Drąsiai panaudotos modernios išraiškos priemonės derėjo su romantinio pakilumo jausmų drama. Tad spektaklio kūrėjai – režisierė Viktorija Streiča, muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Artūras Šimonis, kostiumai – Kotryna Daujotaitė (ypatingo meistriškumo ir išmonės), choreografas Dainius Bervingis, vaizdo projekcijos – Arvydas Strimaitis – sukūrė itin aukšto meninio lygio spektaklį, kuris, be abejo, įsimintinas įvykis respublikos kultūros padangėje, eilinį kartą parodantis teatro aukštą profesionalumą.

Akivaizdus spektaklio kūrėjų gebėjimas suderinti ir bendrai idėjai pajungti svarbius akcentus – vaidybą, kostiumus, scenovaizdį. Muzikinio vadovo ir dirigento J. Janulevičiaus perskaityta ir perteikta partitūra sužėrėjo naujomis spalvomis ir sąskambiais. Jo vadovaujamas orkestras džiugino tonų derme, lyriniais jautriais pasažais ir dinamika dramatinėse bei humoro scenose. Džiazo elementai tik pabrėžė miuziklo tematiką ir laikmetį. Orkestras tapo jautriu solistų partneriu, nors šiame miuzikle itin daug šnekėjimo, gal net daugiau, kaip dainavimo (A. J. Lerner libretą be priekaištų iš anglų kalbos išvertė Viktorija Streiča ir Kristina Siurbytė).

Manau, kad spektaklio sėkmę lėmė visų grandžių, visų dėmenų sutarimas ir susiklausymas. Viskas pajungta pagrindinei idėjai, jokių nukrypimų, jokių verksmingų sentimentalių pasažų, jokių bereikalingų balastų, trukdančių perteikti pagrindinę mintį. Svarbiausia – nesubuitinti savo herojų, pakylėti juos aukščiau „žemiškos“, banalios pseudodramos. Tam veiksmingai padeda dailininkės Kotrynos Daujotaitės sukurti originalūs ir įsimenantys kostiumai. Masinėse scenose prekeiviai, valkatos, smuklių rėksniai – pilki, stilizuoti pagal 60-ųjų metų madas, o pagrindiniai personažai – Henris, Eliza, Pikeringas – išsiskiria savo apranga ir pagal besikeičiančias aplinkybes, keičiasi ir jų kostiumai, skoningi, kupini originalių detalių, tačiau pakankamai santūrūs ir netampantys vyraujančiais. Kas kita – aukštuomenės stilius. Dailininkė išmoningai hiperbolizavo, taip nevengdama tam tikros ironijos, ponų ir ponių „aprėdus“, suvienodindama juos ne tik balta spalva, bet ir panašiomis detalėmis, tarp kurių išsiskiria damų įspūdingos skrybėlės.

Poteksčių kupini herojų kostiumai susišaukia ir su itin santūria, netgi asketiška scenografija. Scenografas Artūras Šimonis, panaudojęs beveik visą scenos gylį, išmoningai naudoja veidrodinių plokštumų judėjimą, pasitelkia nesunkiai transformuojamus kinetinius stalus ir suolus, palikdamas vietos masinių scenų siausmui. Kaip vykęs papildas – moderni komiksų iliustracija-multiplikacija naudojamos vaizdo projekcijos (Arvydas Strimaitis) bei itin vykęs šviesų žaismas (Audrius Jankauskas).

Daugelis puikiai žino, prisimena miuziklą „Mano puikioji ledi“ ir iš mano minėtų pastatymų, ir iš filmų su legendiniais Audry Hepburn ir Rex Harrison, kiti, besidomintys dramomis, gal skaitė Bernardo Shaw garsiąją pjesę „Pigmalionas“, pagal kurią ir sukurtas šis pagarsėjęs miuziklas. B. Shaw antikos laikų mitą apie skulptorių Pigmalioną ir meistriškai jo iškaltą skulptūrą – Galatėją, kurią meistras taip pamilsta, kad toji atgyja, panaudojo savo laikmečio anglų visuomenės ydoms ir nelygybei pašiepti. Paradoksų meistras pjesėje pasakojo apie gėlininkę Elizą, kurią fonetikos profesorius Henris Higinsas, susilažinęs su kolega Pikeringu, po ilgų apmokymų paverčia aukštuomenės dama. Jis pasijunta prilygstąs antikos skulptoriui, genialiam meistrui, didžiuojasi savo sugebėjimais, visiškai pamiršdamas, kad šalia jo – kenčianti, mylinti asmenybė, kurios jausmus tuščiagarbis viengungis pradžioje ignoruoja.

Miuziklo statytojai visų pirma verti padėkos už jau spektaklio pradžioje, skambant pirmiesiems muzikos garsams, parodytą pagarbą didžiajam dramaturgui Bernardui Shaw – vaizdo projekcijose matome jo pjesės „Pigmalionas“ pastatymų Londono ir kituose teatruose afišas bei susižavėjimo kupinus žiūrovų atsiliepimus.

Žinoma, „Mano puikiosios ledi“ sėkmė yra ir atlikėjų sukurti personažai. Apgailestauju, kad tenka minėti tik vieną matytą sudėtį, esu tikras, kad ir kiti solistai originaliai ir įsimintinai perteikia savo herojų jausmus, galų gale atsiranda rimta paskata pamatyti spektaklį ir su kitais atlikėjais, palyginti ir dar daug naujo atrasti.

Matyto spektaklio dalyviai parodė ne tik puikius vokalinius gebėjimus, bet ir dramatizmą, emocionalumą, besikeičiančius jausmus. Be jokių priekaištų vokalui, itin įtaigiai, atskleidžiant gėlininkės Elizos Dulitl daugiaprasmius ir prieštaringus jausmus, išorinį ir vidinį virsmą (juk iš esmės,

solistei tenka kurti du visiškai priešingus charakterius – paprastos, menkai išsilavinusios, gatvės žargonu šnekančios paprastos gėlininkės ir po daug kančių pareikalavusio profesoriško mokymo rafinuotos aukštuomenės damos), atskleidė Marija Arutiunova. Įtikinamas ir pagavus sceninis paveikslas, giliai išjaustas ir ne suvaidintas. Išgyventas. Itin sėkminga garsiosios Elizos dainos „Gult, gult, miegot aš negaliu...“ traktuotė, meistriškai perteikti herojės prieštaringi jausmai, noras žūtbūt pasiekti savo tikslą, o finalinė arija įsimena savo natūraliu jausmu ir neslepiamu liūdesiu. Įsiminė ir viena juokingiausių ir sąmojingų scenų žirgų lenktynėse, kuomet Eliza savo pasakojimais ir išsireiškimais (apie „uždubasintą“ tetą) gerokai šokiruoja aukštuomenės ponias ir ponus.

M. Arutiunovos puikiu partneriu tapo Laimonas Pautienius, žinomas vokalo ir draminio vyksmo meistras (fonetikos profesorius Henris Higinsas). Solistas dar kartą atskleidė neeilinius dramatinius gebėjimus (iki šiol prisimenu jo Enriką „Liučijoj di Lamermur“ Kauno muzikiniame), įtikinamai ir pagaviai atskleidė sudėtingą charakterį. Juk palaipsniui keičiasi ir jo požiūris, pradžioje, lažybų azarto pagautas, jis Elizoje mato tik „žaliavą“, molį, iš kurio tikisi sukurti stebėtiną naują kūrinį, vėliau, užmojui pasisekus, jis akivaizdžiai pamilsta savo kūrinį, tačiau net sau nedrįsta to pripažinti, tad audringos pasiaiškinimų ir išsiskyrimų scenos su Eliza atliekamos nevengiant jausmų protrūkių, emocijų.

Netikėta traktuote įsiminė ir Ramūnas Urbietis (pulkininkas Pikeringas), Dažniausiai akcentuojama šio personažo kariška laikysena, mentoriškas, tiesmukas tonas. J. Urbietis daugiau pabrėžia savo herojaus džentelmeniškumą, atvirumą, sunkiai slepiamus jausmus Elizai ir nuoširdų rūpestį jos ateitimi. Įsidėmėjau ir jaunąjį Nerijų Noreiką (Fredis), dūsaujantį įsimylėjėlį, kiek juokingą, tačiau neabejojantį savo jausmų gilumu.

Ypatingai nustebino Giedrius Prunskus (Alfredas Dulitlas) gaivalinga jėga, siautuliu, vidine energija. Scenos – masuotės su Giedriaus herojumi – vienos įspūdingiausių, itin ansambliškos ir pagavios, baleto trupė puikiai atitinka Dulitlo charakterinę liniją. G. Prunskus tiesiog sužėrėjo savo vaidmeniu. Juk Dulitlas, gyvenantis pagal savo paradoksalius ir šokiruojančius požiūrius, gyvenantis šia diena, prisiekęs viskio gerbėjas ir mėgstantis paūžti su draugais, tampa iššūkiu aukštuomenei, elitui. Net ir požiūris į dukrą Elizą labai paprastas – jei jai gyvenime pasiseks, tai ir jam, tėvui, šis tas nubyrės. Garsiąją dainą „Jei gyvenime pavyks“ G. Prunskus atliko itin meistriškai ir netradiciškai – įprasta šią dainą perteikti itin lėtai, lyg įsibėgėjant ir niekaip nepakylant. Orkestras pagreitino tempą ir tai tik į naudą. Dulitlo ir jo draugų siausmas – vienas sėkmingiasuių miuziklo scenų.

Įsiminė ir epizodai su aukštuomenės žirgų lenktynėmis, originaliai perteikti išsipuošusių ponų/ponių patrepsenimai. Tarp tų tuštokų ir su ironija parodytų aukštuomenės ponių išsiskiria Misis Higins – Rita Preikšaitė, kuri savo tolerancija, dėmesiu ir jautrumu paprastai gėlininkei sugeba suramdyti nenuoramą sūnų profesorių.

Būtina paminėti Dainių Bervingį. Juk be sukurtos meistriškos miuziklo choreografijos, jis suvaidino ir Zoltaną Karpatį, Higinso mokinį fonetiką, savo landumu ir įkyrumu gerokai pabodusį visiems aukštuomenės priėmimo dalyviams, tačiau žiūrovams suteikęs galimybę smagiai kvatotis.

Kauniečių „Mano puikioji ledi“, manau, visais atžvilgiais itin vykęs, nūdieniškas, gaivalingas pastatymas, suteikęs šiam klasikiniam miuziklui naują spindesį, priminęs ir apie nekintamas vertybes –asmenybės tobulėjimą, šviesos ir išminties siekimą, pagaliau apie tikrąją meilę, ateinančią nejučia. Juk „Visada yra galimybė. Jei gyvenime pavyks“…