Birželio 26 d. Pažaislio vienuolyno kieme vyksiančiame antrajame didžiajame festivalio koncerte įvyks operos debiutas Lietuvoje. Kūrinį atliks Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras ir vyrų choras, pagrindines partijas dainuos J. Gringytė ir Edgaras Montvidas, prie dirigento pulto stos maestro Ričardas Šumila.

Apie J. Massenet kūrinio ypatumus, operos solisto darbo subtilumus ir asmeninius pasirinkimus – pokalbis su J. Gringytė.

– Festivalio meno vadovas E. Montvidas man išdavė paslaptį, kad būtent tu buvai idėjos pristatyti šią operą Pažaislio festivalio publikai iniciatorė. Kuo gi šis J. Massenet kūrinys ypatingas?

– Prieš kelerius metus dainavau šį vaidmenį Škotijos operos teatre. Iki tol apie „Teresę“ nebuvau nieko girdėjusi. Juk daugelis mūsų žino tik garsiąsias J. Massenet operas „Sidas“ „Verteris“, „Tais“, „Pelenė“, gal dar kas prisimins „Don Kichotą“ ar „Lahoros karalių“. Man šis kompozitorius labai patinka, todėl, sulaukusi pasiūlymo imtis „Teresės“, kibau į darbą su didžiuliu entuziazmu.

Studijuodama iš karto supratau, kad tai sudėtinga, bet fantastiško grožio medžiaga. Opera neilga, ją galima traktuoti kaip vienaveiksmę arba dviejų veiksmų, bet bendra jos trukmė neviršija 90 minučių. Man patiko logiškai, koncentruotai išdėstyta ir išvystyta operos dramaturgija.

Muzikinė medžiaga – labai turtinga, kompozitorius meistriškai plėtoja trijų pagrindinių personažų charakteristikas. Šie personažai – Teresė (mecosopranas), jos vyras, žirondistas Andrė (baritonas), ir rojalistas, buvęs Teresės mylimasis Armandas (tenoras).

Pati muzika – nežemiško grožio, tikrąja to žodžio prasme – vertinga. Dar ruošdamasi savo pirmajam „Teresės“ pastatymui iš karto pagalvojau apie Edgarą, atliekantį Armando partiją. Tiesiog žiūrėdama į kompozitoriaus užrašytas natas išgirdau jose Edgaro balsą. Ši opera retai statoma, o darbo ją ruošiant tenka įdėti labai daug. Tad ir man norėjosi šį kūrinį atlikti daugiau nei keletą kartų. Ne tik dėl savęs – man rūpi ir klausytojas. Juk vargu ar kas sugalvotų Lietuvos teatruose inscenizuoti „Teresę“, tad koncertinis atlikimas Pažaislio festivalyje – puiki proga su šiuo kūriniu supažindinti mūsų šalies publiką. Vedama tokių inspiracijų, išdrįsau festivalio organizatoriams pasiūlyti šią operą. Mano manymu, tai optimalus variantas festivalio koncertui. Juk dažnai klausytojui trijų valandų veikalą sunkoka išklausyti, o ši opera – puikus jausmų ir muzikos koncentratas.

– Kaip manai, kodėl kompozitorius pagrindiniam vaidmeniui pasirinko būtent mecosopraną?

– J. Massenet labai mėgo mecosopranus ir ne vieną pagrindinį savo operų vaidmenį skyrė būtent šiam balsui. Žinoma, paties kompozitoriaus dabar nebegalime paklausti, bet, regis, jis jautė asmeninių simpatijų mecosopranui Lucy Arbell, pirmajai sukūrusiai Teresės vaidmenį. Ji dainavo ir kitose operose, atliko ryškiausias mecosopranų partijas.

Deja, po J. Massenet mirties L. Arbell buvo greitai pamiršta. Tai, ko gero, taip pat liudija apie asmeninį kūrėjo interesą. Juk dažnai pasitaiko, kad kompozitorių inspiruoja konkretaus žmogaus balsas ar asmeninės savybės ir kuriami operų personažų charakteriai yra pritaikomi būtent tam atlikėjui.

Galima muziką mylėti, bet joje tarsi nedalyvauti – tiesiog mėgautis. Kai muzika tampa tavo profesija, atsiduri ant kitos meilės pakopos.

Kita vertus, pažvelgus į tą laikmetį, t. y. į XIX a. pabaigos Paryžių, galime pastebėti, kad mecosopranai dominavo prancūziškame operos repertuare. Šis balsas – ypatingas, o prancūzų muzikai būdingas platus jausmų diapazonas, tad aukštas balsas, tikėtina, išties turi mažiau galimybių išreikšti žemiškumą. Žinoma, aistrą puikiai perteikia ir aukšti garsai, bet mecosoprano galimybės suteikia kompozitoriui progą užrašyti platesnę spalvų gamą. Tai galima pastebėti ne tik J. Massenet, bet ir Hectoro Berliozo, Charleso Gounod, kitų kūrėjų partitūrose.

– Kiek teko pastebėti, savo kuriamus vaidmenis analizuoji visapusiškai, matyt, ne išimtis ir Teresė. Kaip manai, kodėl ši herojė pasirinko mirtį kartu su giljotinuoti vedamu vyru, o ne gyvenimą pabėgus su mylimuoju? Ar galėjo ši istorija baigtis kitaip?

– Pareiga ar noras – nuolatos Teresę kamuojantis klausimas. Šiuo atveju laimi pareiga ir sieloje juntama teisybė. Ji žino, kad pabėgusi su Armandu niekada neatras vidinės ramybės, laisvės ir laimės. Tai neteisinga, o Teresė – teisinga, todėl pasirenka mirtį. Ji jaučia pareigą likti su sutuoktiniu, kuris, deja, vedamas į giljotiną. Tai vidinis, natūralus sprendimas. Reikia nepamiršti, kad draskoma aistros ji pažada Armandui su juo iškeliauti, bet, atėjus lemtingai akimirkai, sprendimą priima nedvejodama. Tai išties drąsu, nes tuo laikmečiu asmuo, išdrįsęs viešai sušukti „Tegyvuoja karalius“, vargu ar galėjo tikėtis likti gyvas. Žinoma, kartais norisi šviesesnės siužeto baigties, bet J. Massenet muzikoje to nesigirdi.

– Pažaislio muzikos festivalyje tave teko girdėti jau ne kartą. Kuo Pažaislio festivalis svarbus Lietuvos, o gal netgi Europos muzikinei padangei?

– Taip, su maestro G. Rinkevičiumi teko dainuoti Antonino Dvořako „Stabat Mater“ ir Gustavo Mahlerio „Dainą apie žemę“, koncertavome su pianistu Petru Geniušu, o neįtikėtiniausia istorija nutiko su maestro Juozo Domarko diriguotu Giuseppe’ės Verdi „Requiem“, kai, susirgus kolegei, turėjau ją staiga pakeisti ir mano planuotoji pižamos diena staiga pasibaigė diena su puošnia suknele. Tad jau esu patyrusi pažaislietė ir galiu tvirtai pasakyti, kad tai itin aukšto muzikinio lygio festivalis, išryškinantis akademinę muziką kaip vieną esminių kultūrinių reiškinių.

Pažaislio muzikos festivalis per ilgus metus tapo prestižiniu renginiu, tam tikru kokybės pripažinimo ženklu. Neturiu galimybės dažniau apsilankyti festivalio koncertuose kaip klausytoja, bet mano pačios nuomonė ir kolegų atsiliepimai liudija, kad festivalis klausytojui pateikia pačią aukščiausią renginių kokybę. Tokie festivaliai visame pasaulyje turi užtarnautą vardą, yra patikimi ir teikiantys daug gėrio. Manau, Pažaislio festivalis gali drąsiai rikiuotis greta aukščiausią kokybę užtikrinančių garsiųjų Europos festivalių. Tai mano nuomonė, bet, manau, daugelis su manimi sutiks.

– Ar stebi festivalio pokyčius meno vadovu tapus E. Montvidui?

– Negaliu teigti, kad esu įsigilinusi į festivalio programas, bet tvirtai žinau, kad dėl savo įdirbio ir patirties pasaulinėje operos rinkoje Edgaras gali prikalbinti į Lietuvą atvykti itin garsius atlikėjus, pripažintus vardus ir taip kurti didelius darbus. Negaliu lyginti praeities su dabartimi tarsi juodo ir balto. Tam turėčiau analizuoti ankstesnes programas ir kritikos atsiliepimus. Tikiu, kad Edgaras festivaliui atveria naujų horizontų ir leidžia Pažaislio vardui sklisti dar toliau.

– Dabartinis Pažaislio muzikos festivalio šūkis „Kuriame meilę muzikai“. O J. Gringytė? Ar ji myli muziką ir kokių būdų ji žino tai meilei kurti?

– Myli, net labai. Galima muziką mylėti, bet joje tarsi nedalyvauti – tiesiog mėgautis. Kai muzika tampa tavo profesija, atsiduri ant kitos meilės pakopos. Tada, jeigu meilės nebūtų pakankamai, šios profesijos būtų neįmanoma pakelti. Taigi, J. Gringytė labai myli muziką. Na, o sukurti meilę muzikai galima tik pačiam ją mylint. Jeigu atlikėjas muzika labai pasitiki, neieško joje, kaip perteikti ar parodyti save, o bando tapti jungiančiu saitu, kanalu, leidžiančiu muzikai skleistis per atlikėją, tuomet klausytojas muziką išgirsta šiek tiek kitaip. Iš tiesų, ko gero, neįmanoma išmokyti mylėti nei žmogaus, nei poezijos, nei muzikos, bet išmokyti pajausti ir išgirsti – galima. Tai didžiulis atlikėjų, dirigentų, kompozitorių darbas, siekiant perteikti tą jungiančią giją, bandant tapti laidininku tarp muzikos ir klausytojo.

Manau, atlikėjas nėra kūrėjas. Muzika jau sukurta, ją reikia atlikti. Tik mano profesionalumo klausimas, kaip tiksliai, unikaliai, gerai atliksiu sukurtą kūrinį. Juk kartais nutinka, kai atlikėjai sau leidžia per daug kūrybinės laisvės. Reikia jausti ribas. Norėdamas žinoti atlikimo subtilybes, turi gerai išmanyti savo profesiją. Tam padeda metų metai studijų, kasdienis darbas: jeigu studijuoji Hectoro Berliozo partitūrą, turi puikiai žinoti Ludwigą van Beethoveną, jeigu studijuoji Georges’ą Bizet – mąstai, kodėl jis rašė būtent taip ir kokios muzikinės įtakos lėmė vieną ar kitą jo kūrybos aspektą. Kas tuo metu buvo svarbu? Tai didžiulis mokslas ir intelektualinis darbas. Šie dalykai publikai yra nematomi ir neturi būti matomi.

Tai, ką tu į muziką įdedi pats, gali paveikti žiūrovą ir padėti jam dar geriau išgirsti, suvokti, ką norėjo pasakyti kompozitorius. Tai atlikėjo duona: įdedi į muziką viską, žinodamas, kad padarei maksimaliai, ką gali. Jeigu tai patiko publikai – kelia džiaugsmą ir sąžinė lieka rami. Na, o jeigu nepatiko – galbūt simpatijų pelnys kito atlikėjo interpretacija. Juk esame skirtingi ir muziką girdime savaip. Tuomet netgi kritika, kuri kartais gali būti skaudi, taps priimtina. Juk padarei viską, ką galėjai. Prisimindama „Teresę“ galiu pasakyti, kad škotams ši muzika labai patiko: ir publikai, ir kritikams. Jie ją pamilo. Tikiu, kad pamils ir Lietuvos klausytojai.

– Esi ne tik operos solistė. Dainuoji stambios formos kūrinius, atlieki kamerinę muziką. Ar galima operą pavadinti dominuojančiu žanru tavo kūrybos kelyje?

– Ir taip, ir ne. Bėgant metams vis dažniau norisi savo kūrybinę veiklą padalyti į tris dalis: opera, stambi forma, kamerinė muzika. Visi šie žanrai man vienodai svarbūs. Visų pirma – esu muzikantė, baigusi fortepijono klasę ir kartais operoje man neužtenka muzikinės saviraiškos. Man reikia G. Mahlerio, patinka dainų ciklai. Nenoriu savęs apriboti vien opera, nors ji man labai svarbi. Juk dar būdama trejų metukų mamai sakiau, kad noriu dainuoti ir vaidinti vienu metu, nors apie operos žanrą nieko nežinojau. Tad kartu su mano agentais dėliojame pasirodymų laikus taip, kad užtektų vietos visoms trims kryptims.

Kai tau 20 metų, siekiai vienokie, bet vėliau viskas kristalizuojasi. Dabar tiesiog elgiuosi pragmatiškai: nedainuoju ko nenoriu, nedainuoju, kur nenoriu, be to, turiu šeimą, kuri man itin svarbi. Juk visų pasaulio pinigų neuždirbsi, ant visų kėdžių neatsisėsi, visuose teatruose nepadainuosi. Kita vertus, laviruoti tarp šių trijų žanrų yra gana sudėtinga, bet sukdamasi tarp šių skirtingų dalykų jaučiuosi tarsi užpildyta sfera, kurioje nėra jokių briaunų ar tarpų. Tai kelia didžiulį pasitenkinimą. Žinoma, egzistuoja vadinamieji trijų vaidmenų atlikėjai, kurių repertuare – vos keletas partijų, jie puikiai ir patogiai iš to gyvena. Tačiau tai ne man. Man reikia gyventi muzikoje. Plačioje muzikoje.

– Ar lieka tavo gyvenime vietos kitai, galbūt netgi pramoginei muzikai?

– Žiūrint vienu rakursu – ne, nes aš daliju savo laiką tarp darbo ir šeimos. Būdama su šeima klausausi kitų žanrų muzikos, o konkrečias dainas ar atlikėjus pasiūlo sūnus. Jis turi gerą skonį ir puikią klausą, jaučia, kas jam patinka, o kas – ne, kas kokybiška, o kas – ne, tad su juo esame sudarę tam tikrus grojaraščius, kurių klausomės, pavyzdžiui, keliaudami automobiliu. Muzikos skalė plati: nuo Freddie Mercury iki „The Roop“, tad galiu pasakyti, kad niekuo neišsiskiriame iš kitų, girdime, kas vyksta aplinkui, ir netūnome operos partitūrų kiautuose. Muzikinę dienos temą mums diktuoja tikras gyvenimas.

– Užsiminei apie trimetės išsakytą svajonę dainuoti ir vaidinti. Išties ta dalelė mažo vaiko daugelyje mūsų išlieka visą gyvenimą. Kaip jaučiasi ta maža mergaitė iš Alytaus, kai ją tituluoja pasaulinio garso mecosopranu?

– Jaučiasi gerai. Netgi labai gerai. Išgirdusi tokį ar panašų komplimentą, gavusi svarbų tarptautinį apdovanojimą, jaučiu, kad darau tai, ką turiu daryti. Esu savo vietoje. Jaučiu, kad viskas yra gerai, nepaisant visų tų pasaulį purtančių katastrofų. Turime namus Vilniuje, Ispanijoje ir kuklų sodą Alytuje. Niekada nesijaučiau esanti iš provincijos, nes augau inteligentų, intelektualų šeimoje. Iš Alytaus išvykau labai anksti, bet vilniete savęs nevadinu. Esu lietuvė, savos šalies atstovė. Iš tiesų didžiuojuosi savimi, nes man teko garbė atlikti daugybę darbų, teko daug nuveikti, kad pelnyčiau savo vardą ir poziciją. Na, ar neglosto širdies, kai, pavyzdžiui, po operos atlikimo spauda rašo, kad dalyvavo solistai iš įvairių šalių, bet lietuvės balsas skambėjo geriausiai? Džiaugiuosi, nors, žinoma, dirbu ne spaudai ir ne kritikams. Jeigu atsiranda kas tave įvertina, tai džiugina ir teikia malonumą. Juk žinau, kad vertinamas ne tik mano, bet ir mano šeimos darbas, jų pasiaukojimas, vertinami mano dėstytojai, mokytojai, žmonės kurie man kada nors kur nors padėjo... To negalima paneigti.

Iš tiesų ši specialybė yra beprotiškai sunki, kartais nepakeliama. Noriu perspėti visus ją besirenkančius, kad tai labai sunku. Tad jeigu aplanko sėkmė, negali nesididžiuoti. Tai, kad esu iš Alytaus, tereiškia tai, kad tiesiog turėjau nueiti 100 km daugiau.