Viešai atsisakęs apdovanojimo, B. Eldagsenas paskatino diskusijas apie dirbtinio intelekto ir meno sąveiką. Nuo tada netyla kalbos ir apie neigiamus dirbtinio intelekto keliamus procesus ir grėsmę demokratijai. „Mano tikslas buvo panaikinti atotrūkį tarp technikos pažangos, jos greičio ir fotografų bendruomenės, kuri buvo šokiruota. Jie pradėjo diskutuoti apie fotografijos ir dirbtinio intelekto generuojamų vaizdų santykį, ėmė aktyviau svarstyti terminologijos klausimus. Renginių organizatoriai pakeitė savo gaires, pasirodė konkursai išskirtinai dirbtinio intelekto sugeneruotiems vaizdams“, – sako menininkas.

Be to, šis įvykis paskatino žmones kalbėti apie meno prigimtį, svarstyti, ar apskritai įmanoma pakeisti menininkus, atsirado suvokimas, kokios pažangios tapo technologijos ir ką tai gali reikšti demokratijai.

Viešėdamas Kaune vyksiančiame Tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje B. Eldagsenas pristatys pasaulinę premjerą – karo traumų įkvėptą instaliaciją „Trauma porn“. Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje iš daugiau nei 150 nuotraukų į lankytojus žvelgs Antrojo pasaulinio karo kariai – vieni vaizdai bus tikri, o kiti – sugeneruoti dirbtinio intelekto. Parodą menininkas skyrė Ukrainos kariams, nes, anot jo, karo traumos net ir skirtingais istoriniais etapais – amžinos.

Apie dirbtinį intelektą, karo paveiktos šeimos istoriją ir tai, kaip galėtų atrodyti meno parodos – pokalbis su B. Eldagsenu.

– Kalbant apie dirbtinį intelektą – kaip manote, į kokius klausimus viešojoje erdvėje dar neatsakyta, į ką reikėtų pažvelgti giliau?

Fotografija veda į išorinį pasaulį, o promtografija – į vidinį.

– Tai fotografijos ir promptografijos (pasitelkiant DI sugeneruotų vaizdų) santykis. Dauguma fotografų atsisuka į supantį pasaulį, susitinka su žmonėmis, klausosi jų istorijų, o tam reikia empatijos, pasitikėjimo ir socialinių įgūdžių. Promptografijoje visi šie dalykai nesvarbūs. Kūrėjas leidžiasi į vidinę kelionę, todėl reikia tiksliai žinoti, ką norisi sukurti, kas tam daro įtaką. Kiekvienas DI sukurtas vaizdas yra tam tikra pasąmonės poezija, nes dirbama tik su savo vaizduote, o ne su tuo, kas yra priešais objektyvą. Paprasčiau tariant, fotografija veda į išorinį pasaulį, o promtografija – į vidinį.

– Kokios yra didžiausios su dirbtiniu intelektu susijusios baimės? Kodėl vis dar nejauku apie tai kalbėti? Nemeluosiu, kad pirmoji man šovusi mintis – fotožurnalistika.

– Pritariu nuogąstavimams dėl fotožurnalistikos. Šiandien be vargo galima sugeneruoti netikrus vaizdus ir juos išplatinti socialinėse medijose, žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, nuotraukoje pakeisti veidus galima naudojantis paprasčiausia programa. Esu linkęs manyti, kad kiekvienas vaizdas yra netikras tol, kol neįrodoma kitaip. Daug dalykų dar reikia aptarti. Reikia skaidrumo, kad žmonės galėtų aiškiai suprasti, kuris vaizdas sugeneruotas dirbtinio intelekto, o kuris – tikras. Tai pačių piliečių, žurnalistų, politikų, organizacijų atsakomybė. Šia tema reikia daugiau diskusijų, kurios, deja, kol kas nevyksta.

– Ankstesniuose interviu į meną ir pačią kūrybą žvelgėte labai filosofiškai. Kokia, jūsų nuomone, yra pagrindinė meno misija?

– Menas turi daugybę apibrėžimų, bet, mano asmenine nuomone, tai turėtų būti impulsas vidinei kelionei. Eiti į parodą ir galvoti, ką menininkas nori tau pasakyti, man neatrodo prasminga. Jei einu pamatyti meno kūrinį, turėčiau pagalvoti, kokių prisiminimų, idėjų ir minčių jis sukelia. Svarbu savęs paklausti, ar darbas mane traukia ir kodėl.

Gaila, kad šiuo metu muziejai dėl savo struktūros tam nesudaro galimybės. Parodos pradžioje lankytojams įteikiama kuratoriaus paruošta dalomoji medžiaga, kurioje aprašyta tai, ką jis ar ji parodoje mato. Mano nuomone, menas taip praranda dalį savo potencialo. Norėčiau, kad būtų priešingai. Atėjęs į parodą, žiūrovas reaguotų į meno kūrinį ir tik jos pabaigoje susipažintų su menininko idėja ir kita svarbia informacija.

Pastebiu, kad meno kūriniai šiais laikais vis dažniau tampa politiniais pareiškimais, vadinasi, išties kalbame būtent apie tai, ką menininkas nori mums pasakyti. Tikiu, kad galima būti politiniu aktyvistu, bet kūryboje atskleisti dalykus, kurie įsišakniję žmogaus prigimtyje, kurie nesensta.

Objektas: Kaune B. Eldagsenas pristatys karo traumų įkvėptą instaliaciją „Trauma porn“. / Parodos organizatorių nuotr. 

– Pakalbėkime apie jūsų naujausią parodą „Trauma porn“, kurios premjera jau netrukus įvyks Kaune. Jos pavadinimas tarsi nurodo tam tikrą intymumą, skausmą – temas, apie kurias nesinori kalbėti. Kokia yra pagrindinė šios instaliacijos žinutė?

– Šis pavadinimas – ne mano sumanymas – terminas atsirado dar pandemijos metu. „TikTok“ ir kituose socialinės medijos kanaluose plito vaizdo įrašai, kuriuose jaunuoliai bandė atkurti praeities tragedijas – susilyginti su Amerikos vergais ar žmonėmis, besislapstančiais nuo nacių režimo. Jie buvo apkaltinti trauminės pornografijos kūrimu ir nejautrumu istorijai.

Mes, kaip visuomenė, nepakankamai kalbame apie traumas, todėl pavadinimas „Traumos pornografija“ duoda postūmį šią temą nuodugniai išanalizuoti.

Vis dėlto man žodis „pornografija“ labiau susijęs su įvairių valgių nuotraukomis. „Food porn“ yra terminas, vartojamas, kai fotografuojame savo maistą ir apie tai paskelbiame socialiniuose tinkluose. „Food porn“ tarsi sako: „Žiūrėk, ką čia turiu.“ Mes, kaip visuomenė, nepakankamai kalbame apie traumas, todėl pavadinimas „Traumos pornografija“ duoda postūmį šią temą nuodugniai išanalizuoti.

– Kaip parodą paveikė dabartinis, taip arti vykstančio karo kontekstas?

– Rusijos invazija į Ukrainą buvo tai, kas parodos idėjai suteikė naują prasmę. Istoriškai ji susijusi su mano tėvu, kuris gimė 1924 m. ir dalyvavo kare, kai jam buvo vos šešiolika metų. Jis niekada apie tai nekalbėjo. Savo gyvenimo pabaigoje, ligoninėje, jis, atrodo, iš naujo išgyveno savo prisiminimus, bet mes tegalėjome įsivaizduoti, kokius vaizdus jis išties matė. Mano tėvas mirė 2000 m.

2003–2006 m. sendaikčių turguose pradėjau rinkti kareivių darytas fotografijas, bet ilgainiui nustojau, nes nežinojau, ką su jomis daryti. Prasidėjus karui aš ir vėl ėmiau šias nuotraukas kolekcionuoti. Negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Mano kolekcija buvo sudaryta iš 1940-ųjų medžiagos. Tai asmeninės kareivių, turėjusių fotoaparatus, darytos nuotraukos, kurių negalima vadinti fotožurnalistika. Prisipažinsiu, kad viename kare dalyvauti vizualiai, per kūrybą, ir kartu liudyti šiandien vykstančią tragediją buvo labai baisu.

Karas turi daug nesenstančių aspektų. Mačiau tūkstančius vaizdų ir apie karą labai daug sužinojau vien juos tyrinėdamas. Bendradarbiaudamas su savo draugu, menininku Tanviru Taoladu iš Bangladešo, stengiausi, kad šis amžinybės aspektas būtų jaučiamas ir mūsų projekte. Esame iš skirtingų kultūrinių ir religinių kontekstų, bet ir Bangladeše aštuntajame dešimtmetyje vyko pilietinis karas. Tad skausminga patirtis yra universali. Būtent todėl parodą ir skyrėme Ukrainos žmonėms.

– Parodos aprašyme kalbate apie žmones, kurie lieka kažkur karo viduryje.

– Paprastai kalbame arba apie didžiausius piktadarius, arba apie aukas, bet tokios situacijos gali nutikti tik todėl, kad yra žmonių, kurie palaiko režimą arba yra gana pasyvūs, todėl leidžia jam įsigalėti. Diktatorių pakeisti negalime, jie visada atras kelią į valdžią, bet galbūt pavyktų pasiekti paprastus žmones ir padėti jiems taip lengvai nepasiduoti režimo įtakai.

Mes nekalbame apie psichologinius padarinius, apie tai, kad karas sužlugdo mažiausiai dvi kartas. Mano tėvas buvo traumuotas žmogus, jis tam tikrą laiką palaikė totalitarinį fašistinį režimą. Vengdamas apie tai kalbėti, kai kurias savo traumas jis perdavė ir man.

Manau, kad visa Europa vis dar yra paveikta karo. Visą gyvenimą galvoju apie šią temą. Kartą, kai buvau paauglys, Prancūzijoje dėl tautybės man nepardavė kavos, nes ten dirbo žmogus, nukentėjęs nuo karo.

– Ar galite atskleisti, ką pamatysime parodoje?

– Man buvo svarbu parodyti, kad dirbtinis intelektas gali būti naudojamas ne tik smagiems paveikslėliams ar juokeliams kurti, bet ir tam, kad būtų kalbama svarbiomis temomis. Parodoje išvysime 150 vaizdų, tarp kurių – 60 vintažinių, mano paties atrinktų nuotraukų, kurias su trumpomis pertraukomis kolekcionavau 20 metų. Esu labai laimingas, kad šios parodos premjera vyks Kaune.

– Kaip darbas su tokia sudėtinga medžiaga pakeitė jūsų paties požiūrį į karo temą?

– Visuomet žinojau, kad žmonės, susiklosčius tam tikroms situacijoms, padaro daugybę žiaurių dalykų. Vieni geba pasakyti ne, o kitiems tai nepavyksta. Žiūrėdamas į karo medžiagą, pripranti prie sukrečiančių vaizdų panašiai, kaip chirurgas pripranta prie kraujo ar kaulų. Tai nereiškia, kad tema nustojo man ką nors reikšti arba kad nebesu empatiškas. Tai manęs tiesiog nebešokiruoja.

Kas? Paroda „Trauma Porn“.

Kur? Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).

Kada? Veiks spalio 3–31 d.

Kas? B. Eldagseno paskaita „KAIP KŪRYBOJE DERA POLITIŠKUMAS, DIRBTINIS INTELEKTAS IR AMŽINUMAS?“

Kur? „Žalgirio“ arenos amfiteatre.

Kada? Spalio 3 d. 19 val.

Kas? B. Eldagseno paskaita „FOTOGRAFIJA PRIEŠ PROMPTOGRAFIJĄ – LABIAU DRAUGAI AR PRIEŠAI?“

Kur? „Žalgirio“ arenos amfiteatre.

Kada? Spalio 4 d. 18 val.