Atvykdama į Kauną meno istorikė, fotografė italė Alice Caracciolo tikėjosi sutikti naujų vėjų. Tai, ką rado per tris mėnesius, praleistus menininkų rezidencijoje, nustebino ir ją pačią.

A.Caracciolo tyrinėjimų objektu tapo prieštaros, kurias Lietuvoje lengviausiai pastebėti ir gali iš svetur atvykęs žmogus. Naują, kosmopolitinį, gyvenimo stilių primetančios ES taisyklės ir praeitis, su kuria mes vis dar esame susiję. Ši, anot fotomenininkės, nuolatinė konfrontacija tapo A.Caracciolo projekto “The old city” tema.

Pokalbis su A.Caracciolo – apie kelią fotografijos link, rezidencijų teikiamus pranašumus ir tai, kokia Lietuva jai pasirodė iš pirmo žvilgsnio.

– Italijoje baigėte kultūros paveldo bakalauro studijas, turite menotyros magistro diplomą, bet šiuo metu daugiausia aktyviai veikiate kaip fotografė. Kaip kilo susidomėjimas šia meno kryptimi?

– Nuo tos akimirkos, kai universitete pradėjau studijuoti fotografijos istoriją, natūraliai kilo neapsakomai didelis susižavėjimas, smalsumas ir noras pažinti šį fotovaizdų pasaulį. Tuomet nusipirkau savo pirmąjį fotoaparatą ir nedelsdama pradėjau mokytis. Mano susidomėjimą kėlė ne tik praktiniai eksperimentai, bet ir fotografijos istorija, kuriai jaučiu ypatingą aistrą. Ji buvo tokia didelė, kad aš savo meno istorijos magistro darbą rašiau apie fotografiją, o jį apsigynus ir baigus šias studijas pateikiau paraišką dėl fotografijos ir vizualinio dizaino magistro studijų Milane. Jų metu gavau labai daug reikalingų žinių. Be to, mano tėvas, kuris jaunystėje jautė didelį potraukį fotografijai, suteikė man daug patarimų ir reikalingos įrangos.

– Ką meno istorijos žinios suteikia jums kaip fotografei? Kokią įtaką padarė šios studijos praktinei veiklai

– Meno istorijos studijos prisidėjo prie mano kelio tampant jautresniai ir dar pagarbiau vertinančiai fototechnnikos teikiamas galimybes, nuotraukas bei vaizdus. Suformavo esmines gaires mano fotografijos sampratoje. Studijų metu taip pat sužinojau pagrindines kompozicijos taisykles bei suvokiau šviesos įtaką ir svarbą fotografijai.

– Dažnai galime išgirsti, kaip meno istorikai, teoretikai pasuka praktinės meninės veiklos link. Kaip manote, kodėl taip atsitinka?

– Manau, kad tai būdas priartėti prie medžiagos, kuri yra tiriama. Žinoma, vienas esminių dalykų – tai noras iki galo perprasti studijų dalyką. Mano susidomėjimas fotografija gimė būtent iš to.

– Koks fotografijos žanras jums yra įdomiausias? Kas apskritai jums svarbiausia fotografijoje?

– Šiandien fotografija negali būti klasifikuojama į žanrus. Bet jei vis dėlto turėčiau įvardyti žanrą, pasakyčiau, kad tai konceptualioji fotografija, taip pat dokumentikos projektai – jie man yra įdomiausi ir darantys didžiausią įtaką. Fotografija pati iš savęs turi būti stimuliuojanti, kibirkščiuojanti ir aktyvinanti. Vaizdas veikia tik tuomet, kai skatina mąstymą.

– Kokios temos kūryboje jums yra aktualiausios?

– Mano dabartinė meno praktika reflektuoja priklausymo bendruomenei, bendrumo ir identiteto klausimus, taip pat gyvenimo vienišumo bei jo efemeriškumo ir trumpalaikiškumo. Savo darbus galėčiau priskirti prie socialinės fotografijos krypties, jomis noriu atspindėti šiuolaikinės visuomenės ir sociumo problemas.

– Savo dabartinėje veikloje neapsiribojate tik fotografija, taip pat kuriate fotomontažus ir koliažus. Ką šios raiškos priemonės suteikia jūsų kūrybai?

– Dažniausia koliažo kūrimo inspiracija būna susijusi su įvairiarūšio identiteto klausimais, jų slinktimis ir individualia atmintimi. Pagrindinės koliažo strategijos yra apytikriai artimos šiuolaikinio gyvenimo aktualijoms; medijų dominavimui pasaulyje, kur veikia judrūs, šokinėjantys vaizdai, transliacijos, ta dinamika greitai persikelia ir į individo gyvenimą. Aš naudoju “ready-made” vaizdus, kad jie iš naujo kontekstualizuotųsi mano darbuose.

– Savo viename paskutiniųjų darbų “Nobody's, nowhere” kalbate apie socialinių tinklų fenomeną, ypatingą dėmesį skirdama autoportretams. Ką apskritai manote apie šį reiškinį – socialinius tinklus?

– Su socialinių tinklų fenomenu susiduriame praktiškai kasdien, kiekvieną dieną dalinjamės galybe nuotraukų, ypač autoportretų. Asmenukes naudojame norėdami parodyti kitiems, kuo mes norėtume būti, mes rūpestingai parenkame nuotraukas, kurias keliame į viešąją erdvę, o įkėlę laukiame kitų įvertinimų ir komentarų apie mus. Dalydamiesi autoportretais socialiniame tinkle mes bandome padidinti savo savigarbą. Jei mūsų nuotrauka yra teigiamai įvertinama, mes žinome, kad esame pripažinti ir tinkami socializuotis visuomenėje. Asmenukėse reprezentuojame tą savo dalį, kuri tikriausiai yra tik fiktyvi ir iliuzinė, ir su realistine padėtimi mažai ką turi bendro. Tai atsitinka, nes mes norime parodyti save ne tokius, kokie esame iš tikrųjų, bet tokius, kokie norėtume būti, tokius kokie norėtume atrodyti aplinkiniams. Manau, kad tai yra vienas iš neigiamų socialinių tinklų bruožų. Apie teigiamą naudą – ji taip pat yra, socialiniai tinklai gali būti efektyviai naudojami reklamai, rinkodarai, o kiekvienam nūdienos žmogui – paprasčiausiai norint susisiekti su tolėliau gyvenančiais asmenimis.

– Kokių lūkesčių turėjote atvykdama į Lietuvą? Ar nustebino kas nors čia atvažiavus?

– Buvau nustebinta matydama kelis nesuderinamus dalykus, jų vidinį konfliktą ir kovą, kai lietuviai, neseniai įstoję į ES, kasdien gyvena ir įgauna naujų patirčių. Viena vertus, tai gyvenimas pagal Europos modelį, kuriam būdingas globalizuotas gyvenimo būdas, kita vertus – tai praeities. Norint adaptuotis prie naujo gyvenimo būdo, reikia atsisakyti kai kurių dalykų, kurie per dešimtmečius pas žmones yra įsišakniję ir kurie dažnai negali egzistuoti vykstant aktyviam globalizacijos procesui.

– Per šiuos kelis mėnesius turbūt spėjote bent akies krašteliu susipažinti su šalies kultūriniu gyvenimu. Kokį apie jį susidarėte įspūdį?

– Pastebėjau didelį skaičių muziejų, festivalių, mugių, kurios vyksta Lietuvoje ir tai yra neabejotinai teigiamas dalykas šalies kultūrai. Čia pat, Kaune, rugsėjo mėnesį bus svarbus fotografijos festivalis ir aš padarysiu viską, kad galėčiau jame dalyvauti. Galbūt galėčiau sakyti, kad jaučiasi muziejų, skirtų būtent fotografijai, Kaune, trūkumas, bet ir Italijoje situacija yra ne ką geresnė.

– Kokia yra fotografijos padėtis Italijoje?

– Italijoje pakankamai didelis dėmesys skiriamas fotografijai, ypač paskutiniaisiais metais. Krizės periodu, deja, daugelį institucijų teko uždaryti ir tai kiek pablogino visą šalies situaciją fotografijos atžvilgiu, tačiau bet kuriuo atveju Italijoje yra kelios institucijos, kurios visą dėmesį skiria fotografijai, jos istorijai, tyrimams ir sklaidai. Ši tendencija turbūt pastebima daugelyje šalių, svarbu, kad laikui bėgant susidomėjimas fotografijos menu neslopsta, o tik auga.

A.Caracciolo darbų galima išvysti per pirmosios Kauno vizualiųjų menų rezidencijos, įsteigtos tarptautinio kultūros ir meno projekto "Creart", dalyvių parodą.

Kas? Tarptautinio tapybos plenero ir Kauno vizualiųjų menų rezidencijos dalyvių paroda
Kur? Ryšių istorijos muziejuje Kaune.
Kada? Nuo liepos 11 d.