Daugiasluoksnis kūrinys

Spektaklį įkvėpęs olandų kilmės rašytojas Matthijs Van Boxselis, kalbėdamas apie prancūzų ahah ir anglų haha parkų architektūros stilių, išskiria žmogaus patiriamą įspūdį ir harmonijos pojūtį ir jo stygių.

Pasiremdamos įvaizdžiais, šokėjos Elmyra Ragimova, Sigita Juraškaitė, Viktorija Praninskaitė kuria bėgančių minčių žemėlapį ir ieško tylos apibrėžimo. Kelionei daugiasluoksniškumo suteikia prancūzų kūrėjo Dj Le Mat įrašytas muzikinis garso takelis. Šio pogrindyje koncertuojančio menininko dark technomuzika, anot choreografo, tokia pat tamsi ir niūri, kaip ir spektaklio idėja, nes bėgančios mintys nėra džiaugsmingos.

Spektaklį kuriant pasitelkiamas ne tik šokis, bet ir verbalinė kalba, sakiniai pabaigiami judesiu. Taip, anot paties P. Prievelio, paliekama visiška laisvė žiūrovui pačiam pasirinkti, kaip pasibaigs sakinys ir atrasti tai, kas labiausiai suponuoja jo vidinį pasaulį.

Minčių kalėjime

„Spektaklis kalba gana sudėtinga tema – apie bėgančias mintis, kylančias dėl įtempto gyvenimo ritmo. Tačiau pasirodymas gan prieinamas savo įvairiapusiškumu: naudojami fizinio teatro elementai, siekiant efektyviai perteikti temą ir leisti visiems suprasti, kad jausti būseną, kai jautiesi įkalintas savo minčių, nėra pavienis fenomenas...“ – aiškina P. Prievelis.

Paulius Prievelis / Organizatorių nuotr.

Pačiam choreografui tyla – ne garso nebuvimas, bet veikiau ramybės būsena, susitaikymas su tuo, kas vyksta aplink, ir ramus dalyvavimas tame procese.

„Dažnai kalbame, girdime iš įvairių specialybių atstovų (medikų, nuomonės formuotojų) ir reklamų, kad svarbu greitame gyvenimo tempe rasti harmoniją kaip tam tikrą būseną. Tai būtina siekiant nesunaikinti savęs. Tad būtent čia harmonija, kaip atsipalaidavimo ir tam tikro įsižeminimo būsena, ir tyla, kai esi susitaikęs su aplinkos ritmu ir gebi jame rasti ramybę, susikerta“, – sako menininkas.

Bėganti mintis sėdi it koks monstras ir laukia, kol galės išlįsti.

Anot choreografo, bėgančios mintys veda į logikos neturintį pasaulį, nesukelia džiaugsmo, palieka nerimą; iš jų kartais išsirutulioja kraupūs scenarijai, kurie neturi realaus pagrindo įvykti, tačiau pradedi jų bijoti. „Bėganti mintis sėdi it koks monstras ir laukia, kol galės išlįsti. Ieškoti būdų, kaip su jomis gyventi, tampa ne pranašumas, bet poreikis“, – Šiuolaikinio šokio asociacijos portalui sakė P. Prievelis.

Spektaklio mintis turi ir kitą tylos ir harmonijos atspindį. Tai kalbėjimas apie mirtį. Tačiau ji nebūtinai yra tiesioginė, fizinė, mirtis, bet, pavyzdžiui, ir slegiančios minties žūtis.

Recenzentė Miglė Markulytė teigia, kad spektaklio tema – ne vien minčių turinys, labiau pati minties prigimtis. Mintys spektaklyje, tarsi išnirusios iš niekur, šokinėja iš praeities į ateitį, transformuojasi nepastebimai, o kartais grubiai pertraukia sklandžią tėkmę.

„Jos pasireiškia atsiminimų nuotrupomis, vaizdų ar garsų fragmentais, įvairiomis asociacijomis. Konkretūs vaizdiniai staiga pradeda byrėti ir deformuotis, tarsi patekę į minčių turbulenciją. Kai šokėjų kūnai, prieš tai atlikę ritmingus judesius, staiga ima drebėti ir kratytis, suveikia kinestetinė empatija, dėl kurios jų judesius patirti ir netikėtai krūptelėti tenka ir žiūrovams“, – apžvelgdama pasirodymą rašo ji.

Dėmesys žiūrovų potyriams

Premjera įvyko šių metų pradžioje, tačiau po jos šokio spektaklis pasikeitė. Pasak P. Prievelio, didžiausią postūmį suteikė šokėjų kaita: dvi atlikėjos išvyko studijuoti svetur, tad komandą papildė scenoje puikiai atpažįstami šiuolaikinio šokio veidai.

Vasaros sezone spektaklis taip pat aplankė tarptautinį muzikos ir alternatyvaus gyvenimo būdo festivalį „Yaga Gathering“, kuriame transformavosi rodymui netradicinėje scenoje, o žiūrovai pasirodymą stebėjo 360° kampu.

„Nuo pirmųjų pasirodymų daug paaugome, išbandėme spektaklį didesnėje scenoje ir netradicinėje erdvėje. Dideli pokyčiai suteikia atlikimui šviežumo ir tvirtumo. Atsižvelgėme ir į kritiką ir žiūrovų išgyvenimus, patirtis spektaklio metu“, – pasakoja choreografas. Net ir jau mačiusiems pirmuosius šio spektaklio rodymus jis žada naujų potyrių.“

Kai šokėjų kūnai, prieš tai atlikę ritmingus judesius, staiga ima drebėti ir kratytis, suveikia kinestetinė empatija, dėl kurios jų judesius patirti ir netikėtai krūptelėti tenka ir žiūrovams.

P. Prieveliui, kaip kūrėjui, labai aktuali psichinės būsenos pusiausvyra, o dirbdamas pedagoginį darbą jis pastebi, kad Lietuvos regionuose stereotipų pasitaiko dažniau nei didmiesčiuose. Spektaklis suteikia bendrumo jausmą, progą pasijusti ne vienam ar atpažinti tam tikras problemas.

Pasak choreografo, sukurti saugią aplinką jaunimui (ir ne tik), išjausti chaotišką gyvenimo ritmą ir drauge panirti į jo išgyvenimą ir negatyvumo paleidimą, tampa svarbu. Tad kiekvieną spektaklį lydi neformalus pokalbis, kurio metu žiūrovai kviečiami aptarti kilusias emocijas ir pojūčius.

Kas? Jaunimo teatro festivalis „Išeities taškas“, pasirodymas „Tylėjimai“.

Kur? Kauno kameriniame teatre.

Kada? Rugsėjo 21 d. 18.30 val.