Ar XXI a. yra tokių Karmen ir kaip jas atpažinti? Ar šiandien galėtų gimti Karmen ir Chosė meilės istorija – tokia kaip garsiojoje Prospero Mérimée novelėje?

Režisierius Kęstutis Jakštas į abu klausimus atsako vienareikšmiškai teigiamai: atsakymų jis ieškojo statydamas naująjį Kauno valstybinio muzikinio teatro miuziklą "Karmen". Jame klasikinis siužetas papildytas Franko Wildhorno muzika, libreto autoriaus Normano Alleno idėjomis bei Jacko Murphy eilėmis. Karmen istorijos KVMT scenoje atkūrimu rūpinasi ir dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, choreografai Dainius Bervingis bei Gintaras Visockis. Pagrindinius vaidmenis atlieka Viktorija Streiča, Gabrielė Bielskytė, Raimondas Baranauskas, Egidijus Bavikinas ir Jeronimas Milius.

Apie tai, kuo šis pastatymas bus kitoks, ką reiškia būti fatališka moterimi šiandien ir kokios filosofinės mintys lydi kūrybinio proceso metu – pokalbis su K.Jakštu.

– "Karmen" pastatymų teatro istorijoje yra nemažai. Tad natūraliai kyla klausimas, kuo išskirtinė bus ši versija? Kokia bus jūsų pagrindinė veikėja Karmen? Galbūt siekiate į šią istoriją pažvelgti šiuolaikiškai?

– Ypatingo šiuolaikiškumo ir nereikia, nes pati istorija parašyta taip, kad veiksmas vyksta šiomis dienomis. Yra tik mažutis fragmentas, primenantis, kad ši istorija jau kažkada buvo. Nei Karmen, nei Chosė, nei Garsija nėra išnykę. Žmonių charakteriai nesikeičia. Kyla klausimas, tik kaip šiuos veikėjus atpažinti šiandien? P.Mérimée laikais fatališkų moterų buvo vienetai, todėl jos buvo tokios ryškios, o šiandien tokia yra kas antra trečia moteris. Čia ir buvo didžioji problema – surasti tą raktą, kuo šių dienų Karmen yra tikrai Karmen – ir dora, ir nedora, kuo ji patraukli, kuo ten viskas "patepta", kad visi vyrai klumpa prieš ją. Manoji Karmen yra kitokia, nes ji yra perkūniškai pasiaukojanti ir tikrai mylinti. Aš vis savęs klausiu, ar fatališkais žmonėmis gimstama? Ši Karmen yra savo likimo žmogus, ir ji tai puikiai suvokia. Ir jeigu jai tektų visa tai dar sykį išgyventi, ji gyventų lygiai taip pat, nors jos gyvenimas ir nepavydėtinas. Tiesiog taip viskas yra nulemta. Šioje versijoje yra ir didžiulis tiesos pojūtis. Dažnai žmonės, kurie yra gražūs, išmoksta naudotis gyvenimu ir valdyti. Čia Karmen tuo nesinaudoja. Tiesiog gyvena taip, kaip nori gyventi. Ir jeigu nekenčia, tai neslepia to nuo nieko. Ji leidžia sau nepaduoti rankos, ir dar daugiau.

– O ar nesusidūrėte su natūraliu vyrišku vidiniu pasipriešinimu tokiam moters tipažui?

– Ne. Bet kokiai situacijai esant, aš ją labai myliu. Yra režisierių, tarp kurių turbūt esu ir aš, kurie nesupranta moteriškos psichologijos ir paprastai vyrai turi savo požiūrį į moteris. Bet aš ją myliu, nes ji, ištikus bet kokiai situacijai, yra be galo moteriška. Mano supratimu, moteris tikrai taip pasielgtų, net jeigu matytų klystantį ir einantį mirti vyrą, ji tikrai moteriškai sustabdytų, o ne pastumtų ir pasitrauktų. Pačioje pjesėje yra vulgarių situacijų, bet manęs niekada teatre neviliojo atvira fiziologija. Visi vyrai alpsta dėl Karmen. Ją pamatę sako: "Ji bus mano." Tada ir pradedi galvoti, kas yra joje užkoduota. Gal tai ir yra tas fatališkumas? Nors ji pati tuo nė kiek nesimėgauja,  netgi save kaltina nesuvokdama, kas joje yra tokio, kad dėl jos visi lenda po Damoklo kardu. Ji visą gyvenimą yra priversta nešioti nuodėmę. Ir koks džiaugsmas apima, kai tu atrandi kruopą to, dėl ko vyras taip galėtų padaryti. Pačiame P.Merime apsakymo finale yra kraupi scena, kada Chosė atsiklaupęs ant kelių prašo Karmen: "Pameluok, kad myli mane ir aš paliksiu tave gyvą." Karmen atsako: "Aš negaliu tau pameluoti, aš jau nebemyliu tavęs." O šiame miuzikle Chose prašo mirštančios Karmen: "Kovok", o ji atsako "aš jau laimėjau". Karmen pasiaukoja dėl meilės Chose. Tiek viename tiek kitame variante ji lieka ištikima savo širdžiai. Kokio stiprumo žmogus turi būti, kad žinodamas, jog netrukus mirs, neišsižada savo vidinio tikėjimo. Tokia yra manoji Karmen.

– Realiame gyvenime mažai tokių žmonių...

– Taip. Karmen turi nesunaikinamą tiesos pojūtį, kuris šiandien  supilkėjęs, susiniveliavęs. Man taip norėtųsi matyti gyvenime tokių žmonių, paskui kuriuos būtų galima eiti į mūšį – žmones, kurie nėra išdavę savo principų. Kai kurie savo tiesą deklaruoja siekdami būti patrauklūs reklamai, tačiau yra nedaug žmonių, stumiančių pasaulį į priekį. Nesvarbu, ar tai poetas, turintis su savo tiesos jausmą, ar fizikas, kuris dėl mokslo geriau valgys sausą duoną ir eis pėsčias į darbą, bet tikės tuo, ką daro. Jų padarytus genialius atradimus gudrūs verslininkai sugeba patentuoti ir parduoti kaip mūsų šalies didžiausius pasiekimus. Ir tie maži žmogeliukai niekada nepasakys: "Oi, palaukit, taigi čia mano." Jiems svarbu kurti tą tiesą. Mane žavi tapytojas Donatas Sauka. Tai genialus menininkas. Bet ar kas kur nors matė jį kokiam vakarėly, "Žmonių" viršely ar panašiai? Vieno nedidelio miestelio žmonės kartais mato D.Sauką, einantį į parduotuvę, grįžtantį namo, užsidarantį ir tapantį. Todėl jo tokie ir darbai – kupini tiesos. Aš tyliai tyliai, visiškai nešaukdamas, noriu kalbėti apie tokius žmones. Aišku, Karmen personaže jie visi turbūt nesutilps. Deja, ta terpė jau nykstanti. Kas keisčiausia, kad labai greitai nykstanti. Jeigu anksčiau reikėdavo kelių šimtmečių, kad tokia generacija išnyktų, tai dabar užtenka dešimtmečio. Ir viską nuplauna tarsi jūros banga – lieka lygus smėlis. Kopų nebelieka ir reikia vėl ilgai iš naujo jas atkurti.

– Vyriškiems charakteriams taip pat svarbus buvimo savimi klausimas?

– Labai daug domėjausi tautinėmis mažumomis. Chosė yra Ispanijos baskas, Karmen – Andalūzijos čigonė. Tai labai saviti žmonės. Aš matau ir didelę Chosė tragediją. Pagal visus tautinius normatyvus tai yra garbės, savigarbos, žodžio žmonės. Ir ką reiškia jam staiga suklupti šioje istorijoje, visko atsisakyti dėl meilės. Karmen taip pat nėra laisva, ji yra čigonė, Garsijos žmona, ir pagal čigoniškus papročius jie yra susituokę iki gyvenimo pabaigos. Karmen trejus metus bando išpirkti savo vyrą, kaip žudiką, iš kalėjimo mylėdama Chosė. Ar jam laikytis garbės kodekso, kuris yra tautinėje sąmonėje? Manau, kad tai ir šiandien yra labai aktualūs dalykai. Dažnai šiandien, kaip pasisuka gyvenimas, taip ir prisitaikom. Prarasta garbė ir savigarba.

– Regis, jums pačiam šis klausimas itin svarbus.

– Didelė tragedija yra identiteto praradimas, kai mes šiame globaliame pasaulyje nežinome, už ką ir prieš ką esam. Nežinome, kas yra gerai, o kas blogai, nes bet kas gali įrodyti, kad blogai yra gerai – ir atvirkščiai. Man pačiam norisi susivokti, kurioje barikadų pusėje esu. Noriu, kad spektaklyje būtų bent kelios ryškios kryžkelės, kad įvyktų didieji apsisprendimai, kad iš pradžių gal tai atrodytų jog tai labai neteisingi apsisprendimai, bet finale paaiškėtų, kad žmogaus intuicija nuvedė teisinga linkme. Gal pats esu priėjęs tokią gyvenimo kryžkelę, kad reziumuoju kažkokį nueitą kelią ir tiesiog daugiau nenoriu sau leisti paklysti. Spektaklyje norėjosi atrasti gilesnių prasmių. Mums gan sėkmingai pavyko išversti prozos ir muzikinius tekstus. Nenoriu peikti autorių, bet anglų kalba tekstai buvo banalesni. Norėjosi, kad išeitų gilūs, prasmingi tekstai.

– Ar lengvai pavyko visas šias mintis perteikti scenoje?

– Statyti "Karmen" buvo iššūkis. Visų pirma todėl, jog tai puikiai žinoma istorija, visi žino Georges Bizet "Karmen" istoriją. O ponas F.Wildhornas matė labai drąsų iššūkį ir, reikia pripažinti, kažkokį labai teisingą. Ir muzika puiki, ir tai vienas iš daugelio mano statytų miuziklų, kuriame labai stiprus dramaturginis pradas. Tikėjausi, kad daug lengviau įkąsiu šią medžiagą. O šiandien prisipažįstu, kad einu vis gilyn ir gilyn, ir nematyti galo. Tikiuosi, kad padarysiu tai, ką noriu padaryti. Sunkus pastatymas ir artistams, ypač – jauniems, jie ir klumpa, ir vėl keliasi. Ir verkia – iš skausmo, nevilties. Kai kuriems tai pirmas vaidmuo apskritai. Jei G.Bizet "Karmen" turi daug poilsio nedaug arijų, tai šiame pastatyme beveik neišeina iš scenos. Pagrindinę heroję  vaidinančioms aktorėms tai irgi didelis krūvis. Nė viena repeticija nė vienam nepraeina be tam tikro vidinio lūžio.

– O kuo nustebins audiovizualinė pastatymo plotmė?

– Bus nemažai flamenko – ir giesmių, ir šokio, ir gitaros skambesio. Pasikvietėm flamenko konsultantus. Labai nesinorėjo, kad tai būtų nemokšiška. Ilgą laiką ieškojau, kas tai galėtų padaryti. Buvo bendrauta ir su ispanais, bet jų įkainiai nemaži. Mes atradome tų ispanų mokinių Lietuvoje: ir flamenko gitaristą, ir giedojimo, ir šokio specialistų. Ir tik mažą sūrio gabaliuką atsikandome, nes ten tokie dideli klodai, kad įveikti šį žanrą yra labai sunku. Bet trupė labai patenkinta, nes niekada neturėjo tokio žanro. Dar viena naujovė – bus daug cirko elementų. Pjesės antras veiksmas vyksta cirke ir ne paslaptis, kad ne visi esame cirkininkai ir akrobatai. Labai didžiuojuosi, kad man pavyko susipažinti su Šakių cirko mokykla, kuriai vadovauja Raimundas ir Itana – buvę cirko artistai, absoliučiai atsidavę savo profesijai. Dažnai ima graudulys stebint, ką tie vaikai daro ir kaip jie yra motyvuoti, ir fiziškai paruošti. Šiuos jų pasirodymus bus galima išvysti spektaklyje. Bus ir iliuzionistinių dalykų. Šiuo klausimu mus konsultuoja iliuzionistas Mantas Wizardas, gal net ir pats pasirodys keliuose spektakliuose. Orkestre irgi bus didelių pokyčių, nes partitūrų yra labai daug, mušamųjų instrumentų priedų. Norėjosi, jog tai būtų įspūdingas pastatymas – ir dramaturgiškai, ir vizualiai.