Šiek tiek apie jas

Dizaineris Juozas Statkevičius, be abejonės, pasakytų, ar klostės ant klubų tinka kriaušės tipo moterims, kokio ilgio sijonas pabrėžia kojų liaunumą ir kiek paltų turi būti kiekvienos moters spintoje.

Rumšiškėse gyvenanti ir čia dirbanti Jūratė Mačiūtė aukštosios mados klausimu vargu ar galėtų ką pridurti, tačiau maestro pamokytų, kaip tvirtinti Morės krūtis, kad per naktį šios nenutįstų, kokia spalva labiau dera baidyklei, užtūpusiai pavasario saulę, ir kokia medžiaga kimšti pamėklės galvą, kad ši greičiau sudegtų. 66-erių moteris jau daugiau nei 20 metų kuria Mores, kurios per Užgavėnes supleška Lietuvos liaudies buities muziejaus kalnelyje, todėl geriau nei bet kas kitas išmano šiaudinių lėlių, dar vadinamų čiučelomis, madą.

"Laikui bėgant jos keičiasi", – įsitaisiusi prie savo pačios suneštomis vaišėmis nukloto stalo, puodelį juodos kavos prie lūpų glaudė Lietuvos liaudies buities muziejaus dailininkė J.Mačiūtė.

Dabar esą tapo populiaru ant laužo tupdyti išdailintas, net meniškas Mores, o senosios nuotraukos byloja visai ką kita – surištos iš šiaudų, be akių, rankų plaštakų, pirštų ir kojų, apkarstytos nudriskusiais skudurais, baidyklės laukdavo svilinančios paskutiniosios. Antai, žemaičiai Mores tvirtindavo ant vežimui netinkamo rato. Vežama ji sukdavosi, modavo rankomis ir taip esą iš žmonių rinkdavo blogį, kuris vėliau supleškėdavo liepsnose.

Rūpinasi muziejaus grožiu

J.Mačiūtė Lietuvos liaudies buities muziejuje skaičiuoja jau 46-uosius metus. Bemaž pusę jų – devyniolika, ji dirbo fotografijos skyriuje. Važinėjo po ekspedicijas, rinko eksponatus, juos fotografavo ir registravo.

Atsilaisvinus vietai Architektūros skyriuje, moteris ilgai negalvojo – ėjo ten, kur šaukė meniška prigimtis ir turimas išsilavinimas. Nuo tada jos rankos muziejuje kuria grožį – sudėtingiausius popierinius karpinius, kurie puošia namelių langus, lenteles, rodančias "Suvalkijos", "Dzūkijos" ir kitų regionų kryptis, kirpyklos, kepyklos ar mokyklos iškabas Rumškėse, renginių bilietus ir plakatus.

"Anksčiau keldavau kopėčias ir lipdavau dažyti aikštės centre stovinčio šv.Florijono. Dabar jau kokius ketverius metus to nedariau, – pro važiuojančio automobilio langą į kiek išblukusį ugniagesių, kepėjų, kalvių, metalurgų ir kaminkrėčių globėją, rankoje laikantį vėliavą, žvelgė moteris.

Per naktį šienas sukrito, o krūtys taip nutįso, kad net nuo kaklo atsiskyrė.

Toje pačioje aikštėje – jos tapytas Vytis. Kiek tolėliau – iš medžio pliauskų surinkti žmogučiai prie kelio. Dirbtuvėse – šv.Velykų laukiantys triušiai ir dienas iki Užgavėnių linksmybių skaičiuojantys ožiai su paršais.

"Veiklos sočiai, tačiau į darbą kiekvieną dieną einu kaip į šventę, – neišmatuojamu optimizmu tryško auksarankė muziejaus ilgametė. – Maniau, praėjusiais metais bus mano gulbės giesmė, bet ne. Neatsiranda norinčių perimti mano darbą."

Entuziastą, pasiryžusį užimti jos vietą, J.Mačiūtė ne tik apmokytų, bet ir perduotų paslaptis, sukauptas kone per pusšimtį metų. Pastarosios, anot jos, tikrai praverstų – muziejaus dailininko darbas lengvas atrodo tik iš šalies.

"Reikia žinoti, kiek, ko ir kur", – nevalia, pasak dailininkės, pamiršti ir už kiek. Rumšiškių liaudies buities muziejus – biudžetinė įstaiga, todėl finansinės galimybės yra ribotos.

Metai keitė Mores

Iš viso J.Mačiūtė sukūrė 22 Mores. Tiesa, per skubėjimą ne visas jas spėjo įamžinti fotoaparatu – albume, kurį išdidžiai tiesė kūrėja, trūko trijų šiaudinukių.

Pirmoji bemaž 4 m Morė žiemą varė 1997-aisiais. Nuo tada Rumšiškių baidyklė pradėjo savo transformacijos kelią. Antai, 2000-aisiais, apsirišusi skaromis, su juodu apgamu ant skruosto, ji priminė vilioklę čigonę. 2002-aisiais – motiną maitintoją.

"Prikimšome Morės krūtis, kurios simbolizuoja vaisingumą, šieno. Pritvirtinome prie kūno. Per naktį šienas sukrito, o krūtys taip nutįso, kad net nuo kaklo atsiskyrė", – žvilgtelėjusi į nenusisekusią moteraitę su perdėtai dideliu biustu J.Mačiūtė prunkštė sau į delną.

Nuo tada Morės krūtinei ruošiamas specialus karkasas, kurį vėliau menininkė aptraukia medžiagų skiautėmis.

2004-aisiais Morės sijonas buvo dengtas eglišakėmis ir gėlėmis, 2007-aisiais pamėklė pasipuošė margaspalve liemenėle, o 2009-aisiais apsirengė tautiniais drabužiais. Dar po dvejų metų ugnies liežuviai apsivijo aplink rekordiško, keliolikos metrų aukščio vien iš šiaudų kurtą Morę. Ožkos metais aplink milžinę straksėjo būrys iš faneros pjaustytų skeltanagių.

"Esu labai dėkinga savo komandai", – apie geradarius, kasmet plušančius dirbtuvėse, kalbėjo Morių krikštamotė. Be jų darbas esą būtų sunkiai įveikiamas, o kartais net ir neįmanomas. Vienos Morės krūties, kuri vos telpa į mažą traktoriuką, pati į kalną kūrėja neužridentų, prie kaklo neprisuktų. Kelių metrų aukščio laužo savomis rankomis taip pat nesukrautų.

Akys – kaktoje

Šiemet aplink Morę kriuksės paršeliai – taip kūrėja atiduos duoklę Kiaulės metams. Teritorijoje ganysis ožiai, ant tilto einančiuos sveikins medinės saulutės.

Prieš kelerius metus statinį, nutiestą per upeliuką, puošė įvairios Užgavėnių kaukės, kiek vėliau – įspūdingi vėjai, iš specialios medžiagos kurti balti veidukai su tabaluojančiais kutais. Mistines būtybes esą įvertino net pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

"Smalsu, kaip atrodys šiųmetė Morė?" – pirštu bedusi į 2018-ųjų baidyklę – savo mylimiausią, J.Mačiūtė leido suprasti, kad per šias Užgavėnes liepsnose skęs būtybė, panaši į ankstesniąją. Sukalta iš medžio lentučių, sintepono plaukais ir išsprogdintomis akimis. Dailininkė juokėsi, kad šiemet jos įtupdytos ne vietoje – Morė ilgomis blakstienomis klapsės nuo kaktos.

"Beje, šiemet Morės krūtinė bus kur kas mažesnė. Praėjusiais metais žmonės sakė, kad krūtinė priminė Pamelos Anderson pasididžiavimą, tai pakeitėme dydį", – dirstelėjęs į dirbtuvėse gulinčias Morės kūno dalis nusijuokė vienas darbininkų.

Krūvon muziejaus darbštuoliai jas surinko ir į visumą sujungė likus trims dienoms iki savaitgalį vyksiančio Užgavėnių šurmulio Lietuvos liaudies ir buities muziejuje. Pasisotinę riebiais blynais, kovos lauke išbandę jėgas su Lašininiu, muziejaus svečiai galės stebėti, kaip Morė virsta dideliu ugnies gumulu – pavasario pranašu.

Ilgai ruošiasi

"Gruodį, kai žmonės džiaugiasi žiema, mes imame galvoti apie tai, kaip ją varysime. Pirmiausia piešiame brėžinius, paskui skaičiuojame medžiagas, vėliau jų ieškome. Žodžiu, darbo nemažai visiems, todėl matyti degančią Morę keista", – J.Mačiūtė dėl savo kūrinių laikinumo labai nesikrimto.

Tokia pastarųjų dalia, o jos pačios toks darbas – kurti daiktus, kurių gyvavimas ribotas. Šiaudinė baidyklė sudega, muziejaus teritorijoje susmaigstytos lentelės nublunka, o popierinės užuolaidos languose nuo saulės pagelsta ir susiraito. Tiesa, kai kuriems kūrėjos darbams lemta atgimti kartą, o gal net du.

"Štai juosta. Dabar Užgavėnių šventei skirtas užrašas ant vienos pusės. Kitąkart rašysiu ant kitos", – į ritinį susukusi raudoną medžiagos skiautę menininkė juokėsi, kad išmarginus abi puses, juostą bus galima panaudoti rengiant Morę. Viskas priklauso tik nuo fantazijos, kurios linksmuolei nestinga.

"Vienais metais gavome daug pižamų. Jomis ir aprengėme Morę", – darsyk dirstelėjusi į savo pamėklių kolekciją J.Mačiūtė kiekviena jų džiaugėsi kaip savo vaiku.