Istoriją reikia prisiminti

Prieš 80 metų virš Vilijampolės pakilo pražūtingas dūmų debesis. Degė Kauno getas. Maždaug po mėnesį besitęsusių gaisrų, iš šios vietos liko tik griuvėsiai su apdegusiais žmonių kūnais ir besimėtančiais daiktais, liudijančiais apie neseniai čia virusį gyvenimą. Taip baigėsi Kauno geto egzistavimas.

„Yra toks senas posakis: tie, kurie nežino istorijos, kartoja ją. Todėl reikia prisiminti“, – Lietuvoje gimęs, jau daugiau kaip 40 metų Toronte gyvenantis smuikininkas A. H. Bankas įsitikinęs, kad muzika – viena geriausių priminimo formų.

Prieš dešimt metų atlikėjas jau buvo surengęs koncertą Kaune. Šį rugpjūtį jis grįžta ir viliasi, kad faktų paminėjimo tradicija taps ilgalaikė, dar labiau įtraukianti.

„Norėjau koncertą surengti anksčiau, tačiau liepos pradžioje vyko Dainų šventė. Manau, jos fone kiti renginiai nebūtų turėję atgarsio“, – A. Bankas, kurio tėvai buvo Kauno geto kaliniai, neabejojo, kad link rudens artėjantis rugpjūtis į Kauno valstybinę filharmoniją suburs istorijai neabejingus melomanus. Koncerte „Let’s not forget! Neužmirškime!“, skirtame Kauno žydų geto sunaikinimo 80-osioms metinėms paminėti, skambės kompozitorių Maurice’o Ravelio, Ernesto Blocho, Vidmanto Bartulio, Arūno Navako, Anatolijaus Šenderovo, Bedricho Smetano, Ernesto Chaussono ir kitų žinomų kompozitorių kūriniai. Juos atliks M. K. Čiurlionio kvartetas, Rimantas Armonas, Irena Uss, Saulius Bartulis, Darius Mažintas, Milda Šalučkaitė, Rafailas Karpis ir Victoria Kogan, su kuria A. H. Bankas koncertuoja jau ne vienus metus. Į susirinkusiuosius kreipsis smuikininko bendramokslis profesorius Liudas Mažylis, taip pat teologijos mokslų licenciatė Lina Šalučkienė.

A. Hiacetono Banko asmeninio archyvo nuotr.

Prisiminimai neišdilo

„Ar dažnai į Kauną atvykstu ne su muzika ir ne dėl jos? Geras klausimas, – atsakymo į jį iš A. H. Banko lūpų ilgai neteko laukti. – Turbūt reikėtų kalbėti apie viską nuo pradžių. 1981 m. išvažiavau iš Sovietų Sąjungos. Sunku buvo išvažiuoti iš jos, sunku ir patekti į Kanadą. Reikėjo tvarkyti dokumentus, pateikti įvairias pažymas. Tačiau noras pabėgti iš sovietinės santvarkos buvo labai stiprus.“

Atvykęs į Kanadą lietuvis suprato turįs būti visa galva didesnis, jei nori užimti smuikininko vietą Toronto nacionaliniame simfoniniame orkestre. Savo gebėjimus jis įrodinėjo už užuolaidos, kad komisijos nariai neidentifikuotų nei lyties, nei tautybės, nei meistrystės. Išbandymai laukė ir Toronto Karališkojoje muzikos konservatorijoje įsteigtoje smuiko studijoje, kur A. H. Bankas vedė pamokas visiems norintiems – ne tik studentams, bet ir žmonėms, suprantantiems apie muziką, bet neturintiems praktinio pasiruošimo.

„Vyko patikrinimai, apie kuriuos sužinojau jau vėliau. Mano pamokas lankydavo keli keistoki suaugę vyrai, kurie pradėdavo tam tikrus pokalbius“, – A. H. Bankas pasakojo, kad vėliau šie vyrai nepasirodė, nors ir buvo sumokėję už pamokas.

Sunkiau muzikantui buvo priprasti prie socialinių skirtumų, veikiausiai dėl to pirmuosius kelerius metus jis labai norėjo grįžti į Europą ir apsigyventi kokioje kitoje šalyje.

Yra toks senas posakis: tie, kurie nežino istorijos, kartoja ją. Todėl reikia prisiminti.

Kaune širdis dainuoja

„Ar būčiau palikęs Lietuvą, jei būčiau žinojęs, kad režimas žlugs? Būčiau laukęs. Tačiau tada viskas atrodė kitaip“, – A. H. Bankas prisiminė, kad pirmą kartą po ilgos pertraukos į Lietuvą atvyko 2003 m., sulaukęs kvietimo dalyvauti festivalyje „Sugrįžimai“. Netikėjęs, kad po išvykimo dar kada nors pamatys Kauną, smuikininkas stojo prie kiekvieno namo ir sunkiai tramdė emocijas.

Nors jau daugiau nei 40 metų gyvena dviejose Kanados vietose – Toronte su keliais milijonais gyventojų ir nedideliame miestelyje, nuo krioklio nutolusiame per pusvalandį automobiliu, kuris šiek tiek primena sodybą Lietuvoje, A. H. Bankui visada gera grįžti į Kauną. Be muzikos, kaip sako pats, savo gimtajame mieste jis buvo tik kartą – atvežė čia sūnų, kai jam buvo penkiolika ar šešiolika metų, kad pamatytų Kauną.

„Pastebiu pokyčių, kurie vyksta. Visi jie džiugina“, – muzikantas tikino atkreipiantis dėmesį į gražesnes gatves, naujus pastatus, ir, žinoma, žmones, kurių krūtinės pilnos laisvės jausmo. A. H. Bankas pastebi pokyčių ir muzikos pasaulyje. Lietuvos kompozitorių veikla, anot jo, yra kur kas platesnė.

„Turiu pastebėti, kad muzikai sparčiai eina į priekį“, – paklaustas, ar jo automobilyje galima išgirsti lietuviškos muzikos, A. H. Bankas nusišypsojo. Užsienyje jis visuomet stengiasi pristatyti kuo daugiau lietuvių kompozitorių kūrybos, žinią apie lietuvišką muziką skleidžia įvairiais būdais – ir atlikdamas, ir kviesdamas lietuvių muzikus į Kanadą. Visgi smuikininko automobilio salone dažniausiai skamba džiazas, kantri, klasikinis rokas. Klasikinė muzika, su kuria užaugo? Rečiau ir tik dėl profesinio smalsumo.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Smuikas visada šalia

Kad ir kur būtų, ką darytų, A. H. Bankas į automobilį guldo ir smuiką. Kaip sako pats muzikantas, ramiau su juo nei be jo.

„Net ir atostogaudamas sportininkas negali nieko nedaryti. Nebent greitu metu jo nelaukia jokios varžybos. Muzikantui – panašiai. Žinoma, visi mes skirtingi. Vienas gali ilgiau negroti ir neprarasti formos, o man pajudinti pirštus būtinai reikia. Ramiau, kai žinai, kad esi geros formos, tada ir žvejoti gali“, – paklaustas ar žvejyba ir muzikinis instrumentas suderinami, A. H. Bankas patikino, kad drėgmė yra didžiausias smuiko priešas.

Beje, kaip ir karštis. Medis reaguoja į temperatūros pokyčius, o tai atsiliepia instrumentui ir garso kokybei.

„Visada reikia viską apgalvoti. Tarkime, jei važiuoji į Meksiką, imi smuikelį, kuris nelabai reaguos į drėgmės pokyčius. Yra tekę būti tokiose vietose pajūryje, kur drėgmė kambaryje išlieka net su kondicionieriumi“, – po pasaulį daug keliavęs A. H. Bankas pasakojo, kad ten, kur sausesnis oras, naudojami specialūs drėkintuvai. Medinius instrumentus jie apsaugo nuo įtrūkimų ir išsiklaipymų.

Iš širdies į rankas

Viename savo interviu A. H. Bankas pasakojo, kad profesionalus muzikantas tuo pačiu muzikinės veiklos periodu įprastai naudoja kelis smuikus. Jų esą pakanka visam gyvenimui, o neretai jie gali keliauti ir iš kartos į kartą. Žinoma, tam vėlgi reikia tinkamos priežiūros ir daug meilės. Jos menininko širdyje apstu ir ji kaskart liejasi vos tik paima į rankas smuiką. Ne veltui žiūrint į griežiančius smuikininkus atrodo, kad šie prie širdies glaustų kūdikį, kaip tai daro kiekviena mama.

„Nuo galvos, per širdį ir į rankas“, – kai muzika teka tokia grandine, klausytojai, anot A. H. Banko, nelieka abejingi. Tiesa, muzika skirtingose vietose skamba skirtingai ir žmonės į ją reaguoja kitaip. Jei koncertų salėje muzikantai skęsta aplodismentų jūroje, pasirodymą bažnyčioje gali lydėti labai santūrūs plojimai, bet tai nereiškia, kad publikai nepatiko.

„Aplodismentai daug pasako, bet tikrai ne viską, ypač kalbant apie klasikinę muziką. Nemažai priklauso nuo šalies, kurioje koncertuoji, nuo publikos amžiaus, nuo to, išprusę žmonės muzikoje ar tik pradeda suprasti ją ir ploja nedrąsiai“, – smuikininkas patikino, kad ilgametė patirtis pajausti klausytojus leidžia iki kol užsidega šviesos ir pasigirsta plojimai. Kai muzikantas girdi tyla, jis supranta, kad susirinkusieji paniro į muzikos pasaulį ir atsidūrė savotiškoje meditacijoje.

„Vyksta spektaklis. Salėje tamsu, visos šviesos nukreiptos į aktorių. Atrodo, nuo scenos jis žiūri tiesiai į tave ir kažką sako būtent tau. Panašiai ir su muzika. Jei žmogus klauso ir pajunta, vadinasi, muzikavimas pavyko“, – pastebi A. H. Bankas, šią savaitę koncertavęs Kauno valstybinėje filharmonijoje.