Būgnininko kelią Kaune, J.Gruodžio konservatorijoje, pradėjęs M.Augustaitis šiandien – garsių alternatyvios muzikos grupių "Umiko", "In Search", "No Dog Barking", "Keymono" narys. Praėjusią žiemą jis visus nustebino pradėjęs solinę karjerą –  pasivadinęs egzotišku pseudonimu Chung Kran, muzikiniame socialiniame tinkle "Soundcloud" klausytojų teismui pateikė savo albumą "It‘s All Bananas Folks". Įdomu dar ir tai, kad Mantas turi brolį dvynį – taip pat būgnininką. Ir nors atrodo identiškai, vaikinai tikina esą skirtingi žmonės, o jokios konkurencijos tarpusavyje niekada nejautę. Vaikystėje abu dievino Freddy Mercury ir Bruce'ą Lee, o būgnininkais tapti nusprendė per vieną naktį. Tad apie muzikinius kelius, jų vingius ir Bruce'ą Lee – pokalbis su Chung Kran, arba Mantu Augustaičiu.

– Kaip susipažinote su muzika? Tradiciškai – muzikos mokykloje?

– Aš ir mano brolis dvynys Gediminas gimėme ir augome Vilkaviškyje. Kai buvom maži, mūsų vyresnysis brolis Artūras turėjo garso įrašų verslą. Namuose buvo begalės kasečių, juostų ir plokštelių, taigi augome tarp daugybės įvairios muzikos. Žinoma, kol buvome pypliai, Artūras prie tų įrašų manęs ir Gedimino neprileisdavo, bet, laikui bėgant, o mums augant, ta erdvė pamažu niveliavosi ir į mus šiuo klausimu jis ėmė žiūrėti nebe taip atsargiai – tapome jo verslo partneriais. Taip radosi galimybė klausytis visko, ką tik galėjome rasti brolio studijoje, bet labiausiai užkabino "Queen" ir Freddy Mercury muzika. Ir iki dabar ta aistra visam šitam fenomenui kažkaip neišgaravo. Rinkdavome apie tą muzika visą neįmanomai retą informaciją – juk interneto tuomet nebuvo. Ir žinoma, klausydavome be perstojo. Pamažu pradėjome bandyti groti "Queen" ir savo muziką tiek, kiek leido tuometės sąlygos, nes normalių instrumentų, žinoma, neturėjome. Viso šio projekto iniciatorius buvau aš – kūriau dainas, grojau gitara ir dainavau. Draugas sėdo prie būgnų, o Gediminui teko bosinė gitara.

– O kaip muzikos mokykla? Negi jos nelankėte?

– Buvo ir ji. Kai stojome, abu su Gediminu norėjome groti fortepijonu, bet pasisekė tik jam – aš nebuvau pakankamai pasiruošęs, tad man pasiūlė akordeoną. Sutikau su viltimi, kad vėliau pereisiu į fortepijono klasę. Taip kažkiek susipažinome su muzika iš techninės pusės, tačiau man, priešingai nei Gediminui, sava kūryba ir grupė rūpėjo labiau nei muzikos mokykla. Tiesą sakant, buvo labai sunku brolį prikalbinti groti grupėje bosine gitara, nes jis rimtai ketino tapti klasikiniu pianistu ir labai saugojo rankas – grįžęs iš mokyklos net neruošdavo pamokų, o iš karto sėsdavo prie pianino. Šiaip ne taip pavyko. Po truputį augo visų bendras noras groti ir kažkaip savaime plėtėsi galimybės: gavome ir gitaras, ir būgnus, apie kuriuos Vilkaviškyje tuomet, atrodė, galėjai tik pasvajoti. Atsirado ir vieta repeticijoms – parapijos klebonas parūpino mums didelę salę (su Gediminu buvome klapčiukai), kurioje grodavome, kurdavome, filmuodavome, fotografuodavome ir veikdavome dar daug ką. Buvo labai smagu. Mūsų grupės sužydėjimas įvyko maždaug po trejų metų, kai mokyklos mokslo metų pabaigos šventėje Kultūros namuose pagrojome ilgą programą – maždaug 45 min. Vyresnysis brolis netgi nufilmavo visą mūsų koncertą. Labai gaila, tačiau tos juostos nebeliko – susipykęs su mūsų būgnininku dėl merginų, grupės bosistas viską ištrynė.

– Savo grupėje buvote vokalistas ir gitaristas, bet ne būgnininkas. Kaip jūsų gyvenime atsirado būgnai?

– Būdamas vienuoliktoje klasėje ėmiau svarstyti, ką norėčiau studijuoti, nes likti Vilkaviškyje ir ieškoti darbo tuo metu neatrodė labai gera mintis. Buvau sugalvojęs stoti į Vilniaus dailės akademiją, drabužių dizainas tada buvo labai saldi svajonė. Lankiau užsiėmimus, ruošiausi egzaminams, nuvažiavau ir į atvirų durų dienas. Vaikštinėjau po VDA, kalbėjausi su žmonėmis, bet tinkamo rezonanso su aplinka neradau. Be to, išvažiuojant iš Vilniaus, autobusų stotyje mane apiplėšė trys chuliganai, atėmė visus pinigus. Grįžau namo su mintimi, kad man to nereikia. Bet į savo dailės studiją Vilkaviškyje vis tik sugrįžau, kur ir įvyko esminis sprendimas – kartą ten užsuko draugas, su savo grupe grojęs pankroką, ir pasakė, kad po mokyklos studijuos mušamuosius. Ir aš pagalvojau: oho, kokia gera idėja! Būgnais groti norėjau nuo vaikystės, bet tikriausiai buvau per mažas, kad sąmoningai tai suvokčiau ir imčiausi konkrečių veiksmų.

– Kas atvedė į Kauną, kur pradėjote mokytis groti būgnais?

– Kadangi Vilnius nepasitiko manęs svetingai, būgnų dėstytoją susiradau Kaune, pas jį važinėjau metus. Turėjau laiko pasiruošti stojamiesiems egzaminams į Kauno J.Gruodžio konservatoriją. Stojome kartu su broliu: jis – į fortepijono, aš – į būgnų specialybę. Jis paskutinę minutę apsigalvojo – nusprendė, kad jam nepatinka klasikinės muzikos aplinka. Dieną prieš egzaminus paprašė manęs parodyti, ką reikia mokėti stojant į būgnų klasę. Parodžiau, jis greitai pagavo, ir į būgnų specialybę įstojome abu. J.Gruodžio konservatorijoje mokėmės pas Arvydą Joffę – jis nuostabus žmogus ir nuostabus muzikantas. Su Gediminu grojome mokyklos pučiamųjų orkestre, kuriam vadovavo nepamirštamas dėstytojas Petras Tadaras, per kelerius metus iš to orkestro išspaudęs labai daug. Tai labai žavėjo – skynėme laurus visuose Lietuvos pučiamųjų orkestrų konkursuose, buvo labai smagu.

– Vis dėlto J.Gruodžio konservatorijos nebaigėte, mokėtės joje tik trejus metus. Kodėl?

– Tiesiog taip reikėjo: nusprendėme stoti į Vilniaus kolegiją, Populiariosios muzikos katedrą. Atsidūrę ten, nusipirkome savo būgnus, sulindome į rūsius ir ėmėme gilintis tik į džiazo kultūrą. Gyvenome grafiku: bendrabutis–kolegija. Ten buvo labai jauki aplinka, jaučiausi kaip namie. Žinoma, sąlygos konservatorijos rūsiuose tuomet buvo siaubingos, tačiau tai neužgožė noro praktikuotis. Ir vis dėlto po dvejų metų, kai visi ten besimokantys draugai įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), persiorientuoti nusprendėme ir mes su Gediminu. LMTA prasidėjo visai kitas gyvenimas, juk ten kitokia aplinka – didesnė džiazo muzikantų koncentracija. Abu su broliu viską darėme paraleliai, nors ir nesąmoninai: aš grojau dar Vilniaus kolegijoje suskūrusioje "In Search", jis – "Black Mind Zone". Kartu dalyvaudavome džiazo konkursuose, kartu gyvenome bendrabutyje, daug kalbėdavomės apie muziką, idėjas ir gyvenimą. Pasiilgstu tų laikų, nes dabar mūsų pokalbiai ne tokie dažni kaip anksčiau ir temos labiau gyvenimiškai nuobodžios.

Pirmieji metai LMTA buvo labai įdomūs – studijavome džiazą, mus supo dar neištirta muzikinė terpė. Po dvejų metų pradėjau abejoti, ar noriu ten būti ir apskritai ar noriu groti džiazą. Trečiame kurse net norėjau mesti studijas, bet draugai ir tėvai mane sustabdė – ačiū jiems! Baigęs studijas pajutau visiškai nelauktą nerūpestingumo antplūdį, tuomet prasidėjo visiškai kitoks gyvenimo etapas, ir jis man davė labai daug. Turėjau daug įvairios praktikos, kuri padėjo suprasti, kaip skirtingose srityse reikia elgtis su mušamaisiais instrumentais, visiškai pasikeitė požiūris į muziką. Kažkaip savaime atsirasdavo grupės, projektai, kuriuose pasiūlydavo dalyvauti. Vieni baigdavosi tikrai greitai, kiti tęsdavosi ilgiau, tačiau po truputį ėmiau judėti link supratimo, kaip aš pats girdžiu muziką be niekieno kito pasiūlymų ir ką norėčiau su ja daryti.

– Kodėl džiazas tapo toks svetimas? Juk pats minėjote, kad pradžioje jums jis buvo siekiamybė.

– Džiazo estetikos ir muzikinės kalbos pažinimo procesą mes su Gediminu pradėjome dar mokydamiesi Kaune, tačiau iki galo man asmeniškai įsiprasminti jame taip ir nepavyko. Galbūt to priežastis yra ta, kad aš visuomet buvau linkęs į kitoniškesnę aplinką. Man visada patikdavo vaikščioti į koncertus, kuriuose groja nebūtinai profesionalūs muzikantai, tačiau savo darbą atlieka geriau, nei mano aplinkoje buvo priimta vadinti "gerai".

Man tapo svarbūs kitokie mąstymo būdai, duodantys kardinaliai skirtingus rezultatus, nei buvau pratęs. Mane traukė aplinka, kur vykdavo visai kitokių muzikinių minčių generavimas, ir man tai labai patiko, mane tai turtino dvasiškai. Būdamas LMTA aplinkoje niekada nejutau, kad esu erdvėje, kuri būtų atvira ir svetinga manyje kirbantiems mažiems dalykams. Dabar suvokiu, kad, visų pirma, tai yra vieta skirta įsisavinti ir išmokti pasirinkto amato, gal todėl ir niekada nebuvau geras ar gabus studentas, nes man rūpėdavo nuotykių ieškoti kitur ir kitaip. Taip ir baigėsi mano džiazo karjera. Labiau domino kompozicija, sutikau žmonių, kurie mane sudomino audiodizainu, montavimu, prodiusavimu, dainų kūryba.

Pasaulyje tiek daug muzikos, pagrįstos kitokia estetika ir komponavimo principais nei džiazas, o sproginėjantis džiazo variklis užgeso jau senokai, liko tik viso to evoliucija, kurioje mes kiekvienas ieškome ramybės, savitos kalbos arba galimybės būti laidininkais aplink besisukančioms mintims, idėjoms, energijoms. Turiu pripažinti, kad studijos LMTA davė daug – grojimas būgnais man labai padeda nepasimesti savo paties minčių netvarkoje.

– Kokiuose projektuose kaip būgnininkas grojate dabar? Komerciškesniuose projektuose šiuo metu nesate dažnas svečias?

– Šiuo metu mano pagrindinis darbas vyksta su grupe "Umiko". Jau įrašėme albumą "Aftermath", šiuo metu vyksta jo tvarkymas ir generuojame naujas idėjas. Neiširo ir "In Search", tačiau kol kas mums – kūrybinė pauzė. Visa kita – muzikinės ritualinės paslaugos, kurios yra mano pragyvenimo šaltinis. Anksčiau scenoje pasirodydavau kur kas dažniau: grojau grupėse "Reed No Brass", "No Dog Barking", "Empti", "Keymono", "Pieno lazeriai", "Magic Mushrooms" ir daugelyje kitų. Visi tie projektai vykdavo gana smarkiai. Šiuo metu esu labiau susikoncentravęs į kūrybą. O prieš sutikdamas kur nors groti, labai gerai pagalvoju, ar man bus įdomu, ar neteks nuvilti žmonių.

– Neseniai pradėjote solinę karjerą, pasivadinęs Chung Kran. Kas slypi už šio pseudonimo ir ką jis reiškia?

– Kai pradėjau kurti, nesikoncentravau į nieką konkretaus, tiesiog likdavau vienas, sėdėdavau per naktis, įrašinėdavau ir kompiuteryje dėliodavau savo idėjas – taip ir vyksta tas mano muzikos kūrimas. Mano draugė Elena Neniškytė-Kotori, su kuria dabar ir muzikuoja grupė "Umiko", visą tą laiką mačiusi mano kūrybinio proceso voratinklį, kuris mane jau buvo bepradedąs vesti į nesusigaudymą, ką man daryti su ta muzika, tiesiog pasiūlė iš viso balagano surinkti medžiagą albumui ir jį paviešinti. Buvo sunku, nes nesijaučiau viską padaręs iki galo, bet geresnio sprendimo, kaip nusikratyti viso šio balasto, tarsi ir neradau. Taigi, surinkau medžiagą, paleidau savo pirmajį albumą "Chung Kran – It’s All Bananas Folks", ir palengvėjo.

O tada sekė kiti palankūs pasiūlymai. Vladas Dieninis iš grupės "AVaspo" (AudioVisual Asp of Poetry – grupė, jungianti muziką, poeziją ir vizualizacijas – aut. past.) paklausė, ar nenorėčiau savo kūrybos pristatyti jo ir jo žmonos Gabrielės Labanauskaitės organizuojamame audiovizualinės poezijos festivalyje TARP. Tad vėl ėmiausi darbo, visus savo kūrinius tvarkingai susidėjau į audiosistemą ir puoliau repetuoti.

O Chung Kran – mano vaikystėje matyto filmo personažas, kurio net gerai ir neatsimenu, tik faktą, kad jis buvo Chung Kranas. Tai vienas iš mūsų su broliu vakystėje dievinto wing chun kovos meno meistrų Bruce'o Lee filmo slaptasis veikėjas. Šis pavadinimas man pasirodė neutraliausias, nieko nedeklaruojantis, tiesiog personažo vardas. Kai groju Chung Kran muziką, jaučiuosi nekasdieniškai. Ji mane įtraukia į tam tikrą procesą, tarsi nukelia į laiką, kai sėdėdavau vienas studijoje, į mintis, kurios tuomet susidėjo į tekstus, tarsi susilieju su praeitimi, tikriau, išgyvenu dabartį, ir ateitis tada atrodo ne tokia baisi ir svarbi. Ten daugiau vienatvės ir nerūpestingumo.

Chung Kran – mano personažas, tarytum aš pats kažkada anksčiau, kažkoks iliuzijų koncentratas, nebūtinai labai teisingas visomis prasmėmis, bet man ten gera. Aš labai gerai matau paveikslėlį, koks procesas turi vykti, kokia muzika turi skambėti, kur aš groju, kas su manim groja ir kaip as turėčiau jaustis.  Supratau, kad iki visiško tos projekcijos realizavimo privalau eiti labai atkakliai, nors ir mažais žingsneliais, nes niekas nevyksta lengvai ir gretai. Tad ateityje Chung Kran galbūt modifikuosis į dar kažką kitokio.

– Kaip apibūdintumėte savo muziką? Ją sunku būtų įtalpinti į konkretaus žanro ar stiliaus rėmus.

– Niekada to ir nesiekiau, nes tai nelabai įmanoma, o gal ir nerekalinga. Nė vienas žmogus, klausęs mano albumo "It’s All Bananas Folks", dar nepasakė, kad mano kūryba yra vientisa, koncentruota ar joje labai ryški vienos krypties idėja. Taip yra todėl, kad pats albumo kūrybos procesas niekada nebuvo kryptingas. Nėra taip, kad sėdu ir sukuriu, tarkim, dešimt baladžių, kurios ir bus mano koncertinė programa. Tiesiog klausydavau muzikos ir iš savo surinktų simpatijų, kas konkrečiai tam tikroje muzikoje man patikdavo, bandydavau atrinkti geriausia ir tam tikra prasme tai atkartoti, perfrazuoti. Arba šiaip galvodavau, kaip įdomiai sudėlioti muzikinę ir tekstinę medžiagą. Man patinka tai daryti, rašyti savęs daug neribojant, tada atrinkti labiausiai man pačiam rezonuojančią muziką ir ją tobulinti. Išeina toks skirtingų dalykų kratinys. Galima sakyti, mano stilius – eklektika. Ir tokį epitetą sugalvojau ne pats – tai dažniausiai išorinė kritika, kurią nori nenori tenka išgirsti, ir viskas yra puiku. Nuoširdžiai ir smagiai kurdamas aš apskritai negalvoju, mėgstu leistis į žaidimus, kurie pagaliau mane atveda iki galutinės kūrinio projekcijos ir jos ryškinimo proceso. Visa tai man yra kelionė savęs pažinimo link.