Šį savaitgalį XX muzikos festivalis muzikos gurmanus pakvies ne tik į Pažaislio vienuolyną, bet ir į Kauno valstybinę filharmoniją.

Malonus sugrįžimas

Birželio 12 d., penktadienį, 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje išgirsime ypatingą dainininkų tercetą. Kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru, diriguojamu iškiliojo maestro Juozo Domarko, nuostabiausius vokalinės muzikos šedevrus iš Wolfgango Amadeus Mozarto, Balio Dvariono, Pietro Mascagni, Ruggero Leoncovallo, Giuseppe's Verdi, Giacomo Puccini operų atliks sparčiai karjeros laiptais kylanti dainininkė Asmik Grigorian ir jos tėvai Geghamas Grigoryanas bei Irena Milkevičiūtė. Šį unikalų tercetą Pažaislio muzikos festivalio klausytojai girdėjo prieš vienuolika metų – IX festivalio uždarymo koncerte.

Šiuo metu į operos spektaklių režisūrinius sprendimus susikoncentravęs Geghamas Grigoryanas šešerius metus buvo Lietuvos operos ir baleto teatro solistas, dėstė tuometėje Lietuvos konservatorijoje.

Solistas dainavo Londono "Covent Garden", Niujorko "Metropolitan Opera", Milano "La Scala", Buenos Airių "Colon", Sankt Peterburgo Marijos teatruose, gastroliavo buvusioje SSRS, Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Italijoje, JAV.

Viename interviu žymusis dainininkas prasitarė, kad stažuotės Milano "La Scala" teatre metu jis buvo laikomas geriausiu tenoru Italijoje, jam buvo žadama įspūdingesnė nei garsiojo Luciano Pavarotti karjera. Deja, dėl tuomečio SSRS režimo ypatumų solistui nebuvo leista pradėti karjeros užsienyje. Kita vertus, vyresniosios kartos operos mylėtojai dar puikiai prisimena Lietuvoje kurtus įspūdingo tenoro savininko vaidmenis, tarp kurių keletas buvo ir lietuvių kalba.

Scena – jos stichija

I.Milkevičiūtė – tikra Lietuvos operos legenda. Šios solistės sukurti vaidmenys ir tobulai valdomas, subtiliausių niuansų kupinas vokalas aukso raidėmis įrašyti į lietuvių atlikimo meno istoriją. Šis koncertas – dar viena proga klausytojams susitikti su pamėgta dainininke.

Dviejų solistų dukra A.Grigorian į operos pasaulį ėjo kryptingai, siekdama užsibrėžto tikslo, ir jau po pirmųjų pasirodymų scenoje buvo pastebėta kaip puikaus balso ir ypatingo vaidybinio talento atlikėja. Vos prieš keletą mėnesių Rusijos žiniasklaida mirgėjo recenzijomis, kuriose liaupsinamas A.Grigorian Antono Rubinšteino operoje "Demonas" atliktas Tamaros vaidmuo, savo spindesiu užgožęs paties Dmitri Hvorostovsky interpretuotą pagrindinį operos personažą. Pasak pačios solistės, scenoje ji įžūliai žaidžia savo talentu. Scena – jos stichija, čia ji tarsi "Tūkstančio ir vienos nakties" Šecherezada seka pasakas ir kiekvieną vakarą rizikuoja savo galva, laukdama atsako iš reiklios ir klystančiam menininkui ne visada gailestingos publikos.

Primins skaudžią datą

Birželio 14 d., sekmadienį, 17 val. Pažaislio vienuolyno bažnyčioje Gedulo ir vilties dienai paminėti skirtame koncerte skambės lyriškasis Gabrielio Fauré Requiem. Iškilų prancūzų kompozitoriaus kūrinį atliks Kauno valstybinis choras ir solistai: nuolatinė Pažaislio muzikos festivalio dalyvė sopranas Asta Krikščiūnaitė ir charizmatiškasis bosas Liudas Mikalauskas. Spalvingą kūrinio partitūrą vargonais skambins Beata Vingraitė, atlikėjams diriguos profesorius Petras Bingelis.

Plačiai muzikos pasaulyje žinomą ir klausytojų mėgstamą Requiem Gabrielis Fauré kūrė tarp 1887 ir 1890 m. Tai kone geriausiai šį kompozitorių reprezentuojantis stambaus žanro kūrinys. Žinomos yra trys šio kūrinio versijos: ankstyviausioji – penkių dalių, 1890 m. praplėsta iki septynių dalių (būtent šią versiją ir girdės Pažaislio muzikos festivalio klausytojai), ir 1900 m. versija, pritaikyta atlikti su dideliu simfoniniu orkestru.

Niekam nededikuotas

Requiem sukūrimo priežastis nėra žinoma. Viena iš galimų inspiracijų – kompozitoriaus tėvo mirtis 1885 m., nors paties G.Fauré žodžiais tariant: "Manasis Requiem niekam nededikuotas. Aš jį sukūriau savo malonumui." Pirmosios versijos premjera įvyko 1888 m. Paryžiuje, diriguojant pačiam kompozitoriui. Šis kūrinys skambėjo ir 1924 m., per kompozitoriaus laidotuves.

Kūrinį sudaro septynios dalys: Introït et Kyrie, Offertoire, Sanctus, Pie Jesu, Agnus Dei et Lux Aeterna, Libera Me ir In Paradisum. Savo struktūra šis kūrinys artimas Johanneso Brahmso Vokiškajam requiem, tik G.Fauré, skirtingai nuo J.Brahmso, kūrinyje naudoja tradicinį liturginį tekstą lotynų kalba.

Apie šį kūrinį G.Faure yra pasakęs: "Visa, ką galiu išreikšti religinėje plotmėje, sudėjau į savąjį Requiem, kuris nuo pradžios iki pabaigos persunktas žmogaus tikėjimu į amžinąjį gyvenimą. Girdėjau kalbant, kad mano kūrinys neperteikia mirties baisumo, netgi vadinant Requiem lopšine mirčiai. Bet aš taip suvokiu mirtį: kaip laimingą išsilaisvinimą, aukštesnės palaimos siekį, o ne skausmingą potyrį. Kurdamas šią muziką aš instinktyviai stengiausi išvengti to, kas laikoma tvarkinga ir teisinga (po visų tų metų, praleistų vargonais grojant laidotuvių ceremonijoms). Šie dalykai man puikiai žinomi, tad aš norėjau sukurti kažką kito."