Nacionalinis Kauno dramos teatras 96-ąjį sezoną pradeda įspūdingų premjerų gausa. Trečioji jų, "Vargšų opera", teatro salėje žiūrovų lauks jau spalio 2-ąją.

Netgi praėjus beveik trims šimtmečiams, "Vargšų operos" tekstas nereikalauja specialiai šiuolaikinti – herojų frazės tarsi sugalvotos šiandien, apie mus dabartyje – godžius ir nepatenkintus, stebinančius išradingumu ir apsukrumu, amžinai ieškančius protekcijų pas pažįstamus ir vis dar šiek tiek nelegalius. Tarp 20 spektaklyje vaidinančių aktorių – ir Neringa Nekrašiūtė, atliekanti įsimylėjusios merginos Polės vaidmenį. Premjeros išvakarėse – pokalbis su aktore apie premjerą, gyvenimą  ir gyvenimą teatre.

– Johno Gay "Vargšų opera" sukurta dar 1728 m. Praėjo beveik 300 metų. Kodėl ji aktuali šiandieninei visuomenei ir pačiam teatrui?

– Manau, kad klasika visada aktuali. Režisierius Andrius Kurienius juokauja, kad šiomis dienomis visi gali vaidinti, dainuoti – už pinigus įmanoma viskas. Ši mintis yra lyg  pagrindinė pastatymo mintis. Ar pavyks tai perteikti? Matysim, reikia laukti premjeros.

– Ši pjesė puikiai atspindi ir šiuolaikinį vartotojišką pasaulį, kai niekada negana pinigų, titulų ar moterų – tam nebeužtenka vieno gyvenimo?

– Būtent. Gyvenimo būdas, tempas šiuo metu yra tiesiog beprotiškas! Jame pradingsta visos pamatinės vertybės. "Vargšų operoje" per ironiją bus galima įžvelgti ir šiuolaikinio gyvenimo ydas. Paradoksalu, kad praėjo keli šimtmečiai, bet žmonės ne itin pasikeitė – vis ieško protekcijų.

– "Vargšų operoje" kuriamas gana naivios moters portretas. Kokios moters įvaizdis jums priimtiniausias?

– Man atrodo, kad įdomi moteris ta, kuri išlieka moteriška. Jeigu ji ir nėra naivi, nebūtina garsiai to skelbti. Tai dažniausiai nėra įdomu. Moters išmintis slypi sugebėjime, būnant protingai, apsimesti kvailai. Nėra nieko gražiau kaip moters žaismingumas. Šiuolaikinėms moterims to trūksta, nes jos nori viską valdyti, kontroliuoti. Tai ką tada veiks vyrai?

– Ar jums asmeniškai artimas moteriškumas?

– Taip, net labai. Nors vienu metu buvau pasiklydusi, norėjau būti kieta, geležine ledi. Džiaugiuosi, kad suvokiau prieštaraujanti savo prigimčiai, nes tai beprotiškai vargina ir yra tiesiausias kelias į nervų ligas. Mėgaujuosi užimdama moters poziciją, nes ji visuomet nuolankesnė, diplomatiškesnė. Smagu būti moterimi!

– "Vargšų operoje" vaidinsite beviltiškai įsimylėjusią nusikaltėlių gaujos vadą jauną merginą Polę. Ką tikitės perteikti žiūrovui?

– Mano personažas Polė yra tarsi labai gudri, bet kartu naivi mergina. Spektaklyje labai daug gražių momentų, gražių dainų, kai gali atskleisti savo ir Polės nuoširdumą. Tad žiūrovui norėčiau perteikti nuoširdumą, paprastumą, nes jame viskas ir slypi.

– Ar įžvelgiate panašumų tarp savęs ir Polės?

– Ji labai romantiška, o tai man labai artima. Aš pati esu romantikė. Turbūt labiausiai svetima man Polės drąsa. Nesugebėčiau taip drastiškai pasielgti: pabėgti iš namų, susituokti su mylimuoju.

– Polė dažnai patenka į nepatogias situacijas dėl savo mylimojo Makchito. Ar gyvenime stengėtės patekti į nepatogias situacijas, kad pasiektumėte kūrybinių aukštumų?

– Ne, manau, daugelis to nemėgsta. Visi stengiasi gyventi patogiai ir saugiai, o aš nesu išimtis. Tiesiog jau turiu tokį suvokimą, kad ne viskas gyvenime turi būti patogu. Tad, žinoma, pasitaiko ir nepatogių situacijų, kai tenka išeiti už savo komforto zonos ribų. Tik tokių scenų, kai šiame muzikiniame spektaklyje mano personažas Polė ir jos konkurentė Liusė plėšosi dėl meilės, vengiu.

– Polė ištaria žodžius: "Kas gali būt gražiau už muziką? Myliu ją be proto." Ar ir pati taip galvojate ir  jaučiate?

– Šie žodžiai skamba gana banaliai. Na, bet iš tiesų taip ir yra – man muzika asocijuojasi su grožiu, gėriu, laime, estetika. Matyt, praeituose gyvenimuose buvau atlikėja, dainininkė. Gal net labai garsi (juokiasi).

– Spektaklyje "Vargšų opera" – nemažai ironijos. Kaip manote, ar pastaruoju metu ironija tampa intelekto sinonimu?

– Dažnai gyvenime asmenys, kurie save laiko intelektualais, slepiasi po ironija. Ji tampa priedanga, jei ko nors nežinai. Asmeniškai nemėgstu viską ironizuojančių žmonių, nes jie tarsi slepiasi po socialine kauke. Šiame spektaklyje bus ironijos, bet ji nebus kandi. Priešingai – be galo žaisminga, juokinga – su satyros prieskoniu. "Vargšų operoje" kiekvienas galės iš savęs pasijuokti. Tai ypač artima kultūros veikėjams, artistams. Ironija šiame spektaklyje pasakoja apie tai, kad aktorius yra tarsi vargšas, turintis parsiduoti tam, jog galėtų išgyventi.

– "Bet meilė – tai nelaimė..." Gana kategoriška frazė nuskamba šiame muzikiniame spektaklyje. Sutinkate su ja ar ne? Kodėl?

– Nereikia painioti meilės su aistra. "Vargšų operoje" labiau vyrauja aistra. Tikra meilė, kurios filosofija kvėpuoju kiekvieną dieną, man asocijuojasi su atsidavimu, pasiaukojimu, pasitikėjimu, nuoširdumu, draugyste. Kai kalba pakrypsta apie aistrą, mano nuomone, tai tampa nelaime. Jei žmogų užpuola nevaldoma aistra, jam pasidaro be galo sunku gyventi. Nenorėčiau netikėtai pajusti aistrą – sunku būtų.

– Spektaklyje bus daug kalbama apie laimę. Kas jums yra laimė?

– Gebėjimas neprisirišti prie savo šeimos, draugų, minčių ar vilčių. Negali savo laimės matuoti kitais, nes niekas: nei vyras – kurio tu labai norėjai, nei vaikas – kurį turi, tau nepriklauso. Kiekvienas turi savo istoriją. Kuo daugiau nori, kuo tavo viltys yra didesnės – tuo nelaimingesnis tampi. Įkalini save mintyse apie tikslą, kurį būtinai turi pasiekti, kažką laimėti ar nusipirkti. Kiti negali nė užmigti, įkyrios mintys juos persekioja dieną naktį. Aš stengiuosi būti asketiška, laisva, nepriklausoma asmenybe. Mano gyvenimo būdas labiau susijęs su vidiniais, o ne materialiniais dalykais. Gyventi taip, kaip jauti, čia ir dabar bei visada mokėti paleisti. Mane smaugia rezultato reikšmės pervertinimas. Manau, reikia tiesiog džiaugtis procesu.

– Pakalbėkime apie pačią pradžią. Kas jus atvedė į teatrą?

– Smalsumas. Šį klausimą pati sau ne kartą esu uždavusi. Mama daug metų vaidino Marijampolės municipaliniame dramos teatre kaip mėgėja aktore. Mano aplinkoje buvo žmonių, kurie turėjo savo teatro studiją, o ta atmosfera labai žavėjo. Teatras man buvo paslaptis. Kai užaugau, tiesiog nusprendžiau patikrinti, kas slypi jame. Visai netikėtai įstojau į aktoriaus meistriškumo specialybę, o po studijų likimas atvedė į Kauną.

– Esate jaunosios kartos aktorė, tad su kiekvienu vaidmeniu darosi lengviau, ar kaip tik sunkiau?

– Nors ir nesu sukūrusi daug vaidmenų, tačiau darosi sunkiau. Taip turbūt yra todėl, kad kuo toliau gyveni – supranti, kad nelabai ką ir žinai. Mums dėstytoja prof. Algė Savickaitė kartodavo, kad didžiausi aktoriai ir talentai – pirmame kurse. Tai tikra tiesa. Pirmais studijų metais atrodė, tarsi viską moki, gebi sukurti įvairiausius vaidmenis. Dabar, kurdama vaidmenį, džiaugiesi akimirkomis, nors kartu suvoki, kad vėl pradedi viską nuo pat pradžių. Su kiekviena premjera tampi baltu lapu. Bijau to momento gyvenime, kai jau viską žinosiu, bijau. Visada stengiuosi užimti mokinio poziciją. Per repeticijas ir spektaklius stebiu kolegas norėdama suprasti, kodėl vieniems kažkas pavyksta ar, priešingai, ne.

– Kodėl būtent pasirinkai dramos teatrą?

– Kodėl ne muzikinis? Aš neturiu muzikinio išsilavinimo – tik prieš daugelį metų baigiau muzikos mokyklą. Galima sakyti, kad esu muzikantė, dainininkė, bet ne profesionalė.

– Būsimoji premjera – muzikinis spektaklis. Laukiate vaidmenų, kur galėtumėte atskleisti savo vokalinius gebėjimus, ar kaip tik – tokių, kur galėtumėte išbandyti save naujame amplua?

– Aš dramos žanro spektakliuose nesu atsiskleidusi, todėl laukiu rimto draminio vaidmens, kur galėčiau save išreikšti taip, kaip gebu dainuodama. Tenka vieną ar kelis vaidmenis atlikti ir kituose spektakliuose: režisieriaus Rolando Atkočiūno "Skėriuose", Gyčio Padegimo JAH, ir tai man – labai malonu. Dainų ar muzikos visada reikia teatro scenai, bet kai sužinojau, kad "Vargšų opera" yra muzikinis spektaklis, ypač apsidžiaugiau. Atlikdama vaidmenis tokio žanro kūriniuose jaučiuosi sava. Juo labiau kad partijos, kurias reikia atlikti, gana sunkios. Šis vaidmuo man ne tik nenuobodus, bet ir nemenkas iššūkis.

– Teatre jums svarbu individualumas, savęs atskleidimas, ar tai vis dėlto kolektyvinis darbas?

– Daug apie tai svarsčiau. Aš – komandos žmogus. Nesu ta asmenybė, kuri trokšta garbės, didžios asmeninės sėkmės. Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl atsisakiau muzikinės karjeros – šiek tiek pavargau nuo "žvaigždės" etiketės. Teatre viskas kitaip – tai kolektyvinis menas. Scenoje turi jausti vienas kitą. Nieko nėra nuostabiau, kaip žiūrėti partneriui į akis, išreikšti jausmus ir kartu kurti meną.

– Be teatro, užsiimate pedagogine veikla. Kodėl?

– Taip, darželyje vaikus mokau dramos pagrindų. Tiesa sakant, apie pedagoginę veiklą niekada rimtai ir negalvojau. Priešingai – net nemokėjau, kaip reikia elgtis su vaikais. Iš pradžių Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje pas prof. A.Savickaitę įgijau teatro pedagogikos magistro laipsnį. Paskui mane tiesiog pradėjo kviesti vesti pamokėles mažiesiems. Galiausiai šiam žingsniui pastūmėjo kolegė Inesa Paliulytė, kuri pasikvietė mane dirbti kartu. Labai susižavėjau jos darbu su vaikais, o praėjus dvejiems metams dirbant šį darbą tas žavesys niekur nedingo.

– O jas jums yra didžiausias mokytojas, autoritetas?

– Autoritetas kasdieniame gyvenime – vyras, kuris yra pagrindinis mano mokytojas. Jis visada išklauso, pataria, kuria puse geriau eiti ir kur koncentruoti mintis. Esu jam dėl to labai dėkinga. Netgi mano vaikas ir tie, kuriuos pati auklėju darželyje, yra mano mokytojai. Profesijos srityje – mano kolegos, režisieriai, kūrėjai. Taip pat turiu dvasinių autoritetų, kurie įkvepia savo mintimis ir žodžiais, perteiktais literatūroje. Reikia nebijoti priskirti sau mokinio vaidmens ir nepastebimai – tais momentais – gyvenimas nustebins patarimais ir pamokomis.

– Turite patirties vaidinti televizijoje ir kine. Mieliau dirbti prieš kameras ar scenoje?

– Visur yra įdomu. Kine labiau vyrauja trumpų kadrų vaidmenys, teatre – ilgas, ištęstinis pasirodymas. Teatras šiek tiek labiau žavi, nes čia galima išgyventi, įsijausti į savo vaidmenį. Scenoje atsiduri kitoje realybėje.