Gyvenimo maršrutai

Daugeliui žmonių N. Novikovo gyvenimas yra tikras nuotykių romanas. 1940-aisiais, prasidedant karui, Nikolajus pateko į našlaičių namus Kazanėje. Penkiametis Kolia augo karo pasaulyje. Iš našlaičių namų jis išėjo sulaukęs šešiolikos, įstojo į pramonės mokyklą Žemutiniame Naugarde mokytis laivų inžinerijos amato. Iki 1954-ųjų Nikolajus imasi įvairiausių palaikių darbų daugybėje SSRS miestų.

N. Novikovas buvo paimtas į sovietinę armiją, tarnauti išsiųstas į Murmanską. Kaip rašo projekto „amnesia. in. ua“ autoriai, tarnybos metu jį partrenkė miškovežis. Po gydymo ligoninėje grįžo į Nikolajevą (dabar – Mykolajivas, Ukraina). Tačiau gana greitai vėl ėmė klajoti – padirbėjo traktorininku, nuvyko į plėšinius Kazachstane, tuomet grįžo į Ukrainą, į Proletarsko miestą (Luhansko sr.), padirbėjo kasykloje, vėliau – cementininku Kirovohrade. Pamažu susidomėjo piešimu, nusprendė studijuoti Odesoje.

1961-aisiais N. Novikovas įstojo į Odesos Grekovo meno mokyklą. Po metų buvo pašalintas už prastus bendrojo lavinimo dalykų rezultatus. Nuo tada visą dešimtmetį jis buvo tai sugrąžinamas į studijas, tai vėl iš jų pašalinamas. Iš viso į studijas jis grįžo keturis kartus.

Nimbas.

Nepripažino grupių

N. Novikovas neturėjo nuolatinio darbo, nakvodavo arba pas draugus, arba gatvėje. Kadangi sovietmečiu valkatauti buvo draudžiama, N. Novikovas keturis kartus pateko į kalėjimą. Tokį ribinį gyvenimo būdą jis suvokė kaip asketizmo formą, ideologinį egzistavimą už sistemos ribų, kur kūryba galėjo užimti pirmą vietą.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje laikraščio „Komsomolskaja Iskra“ redakcijoje įvyko pirmoji personalinė dailininko paroda. N. Novikovas taip pat dalyvavo neoficialiose butinėse Odesos nonkonformistų parodose, tačiau ir ten jis buvo vienas, nedalyvavo jokiose „grupėse“, egzistavo tarsi pogrindyje dėl pogrindžio.

1985-aisiais N. Novikovui sukako 50 metų. Jo draugai menininkai nusprendė jį perkelti į psichiatrinę ligoninę, kad ten galėtų ramiai gyventi ir dirbti, ir jam nebereikėtų bijoti, kad jį vis areštuos ir areštuos.

N. Novikovas naudodavo savo išskirtinę techniką trinti rašalą pirštu, ištepti linijas ir nedidelius ratus.

Technika ir motyvai

Menininkas ir toliau tobulino savo techniką, eksperimentavo taikydamas įvairius stilius. Odesos moderniojo meno muziejaus kolekcijoje saugomas N. Novikovo darbas „Paliktųjų sugrįžimas“, atliktas aliejumi ant faneros. Jis yra sukūręs kūrinių, priskiriamų „Matiso“ stiliui – tai minimalistinės linijos ant švaraus fono, tam tikra abstraktaus vaizduojamojo meno forma. Dailininko idealas buvo olandų tapytojas, postimpresionistas, tokio pat sudėtingo likimo dailininkas Vincentas van Goghas.

Nors dirbo su kitokiomis priemonėmis, kaip ir V. van Goghas, N. Novikovas sukūrė savo išskirtinį stilių: grafiką rašalu su deformuotais moterų ir vyrų kūnais, psichodeliniais šventųjų veidais ir kalėjimo simboliais: aureolės, apsuptos spygliuota viela, iškreiptos bažnyčios, eremitai ir nuteistieji.

N. Novikovas naudodavo savo išskirtinę techniką trinti rašalą pirštu, ištepti linijas ir nedidelius ratus.

N. Novikovo darbuose atsispindi folkloras, senosios kultūros ir mitai. Viena iš sakraliųjų savybių – visur esančioji moteriškoji forma. Menininkas išskirtinį dėmesį teikia moters kūnui – dideliems klubams ar plaukiančių formų krūtims, o veidai dažnai išstumiami už rėmelio.

Jo kūriniai nusipelno nuoširdaus dėmesio, o technika ir stilius yra estetiškai aktualūs ir šiandien. Georgas Scholhammeris ir Hedwickas Svksenburgeris, garsūs Austrijos meno istorikai, publicistai ir 2015-ųjų Kyjivo bienalės kuratoriai, laiko N. Novikovą Ukrainos Pablu Picasso ir Egonu Schiele viename asmenyje. Nors pats N. Novikovas niekuomet nesvajojo tapti legenda – norėjo tiesiog kurti. Kūrėju jis ir tapo – menininku, transformuojančiu visuomenės sąmonę.

Iš ciklo „Reanimacija“.

Legenda ir tikrovė

Kai kurių dailininko biografijos faktų autentiškumą sunku patvirtinti – N. Novikovas mėgo pasakoti apie save istorijas, balansuojančias ties pramanų riba, kartais jas papildydamas ir pagražindamas. Jo amžininkai taip neprisimena datų, tik folklorą ir mitą. Odesos moderniojo meno muziejaus archyvuose yra dailininko baudžiamosios bylos kopijos – tai vienas iš nedaugelio oficialių liudijimų, patvirtinančių autoriaus tapatybę ir kuriais remdamiesi galime bent jau sužinoti jo įkalinimo laikotarpį.

Surinkus po gabalėlį istoriją, paso duomenų, vis dėlto galima įžvelgti labai nuoseklų sunkaus likimo žmogaus, gyvenusio absoliučiame pogrindyje ir išlikusio nepriklausomu, gyvenimą; savamokslio dailininko, bet anaiptol ne primityvisto, kuris 40 metų tobulino savo techniką, šlifavo liniją ir stilių.

1991-aisiais Odesos literatūros muziejus surengė personalinę N. Novikovo parodą. Antroji – „Kolios Novikovo pasaulis“ – turėjo būti surengta 1993-iaisiais, bet ji truko tik dvi dienas. 1996-aisiais dailininkas mirė ligoninėje nuo įprastinės valkatų ligos – tuberkuliozės.

Marijos Volinos kuruojamos N. Novikovo kūrinių parodos rengėjai – „Galerie Les Noms“ (Ukraina), Nacionalinis M . K. Čiurlionio dailės muziejus.

Kas? N. Novikovo darbų parodos „Laisvės potėpis“ atidarymas.

Kur? A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Sausio 27 d. 14 val. Veiks iki kovo 31 d.