Šiame teatre "Mano puikioji ledi" turi išskirtinį statusą, nes repertuare su nedidelėmis pertraukomis yra jau daugiau nei pusę amžiaus. Kai kurie pastatymai yra pelnę svarbių apdovanojimų, čia dainavo geriausi skirtingų kartų solistai ir primadonos, o įvairių kartų KVMT gerbėjams miuziklo melodijos tikriausiai ne tik labai gerai pažįstamos, bet ir kelia daugybę sentimentų.

Nesenstančios temos

Ši Fredericko Loewe ir Alano Jay Lernerio Pelenės istorijos interpretacija publikos ir kūrėjų dėmesį traukia nuo pat 1956-ųjų, kai pirmą kartą buvo pastatyta Niujorke. Populiarumu kitus to paties žanro kolegas "Mano puikioji ledi" pralenkė ne tik spalvinga muzikine partitūra, bet ir gana drąsiai nagrinėjamomis socialinėmis temomis, kurios šeštajame dešimtmetyje dar nebuvo atsidūrusios viešojo diskurso epicentre.

Ryški atskirtis tarp turtingųjų ir skurdžių, lyčių santykiai ir puikybė – štai kas rūpėjo miuziklo kūrėjams, inspiracijų savo kūriniui radusiems Senovės graikų mitologijoje ir George Bernardo Shaw pjesėje "Pigmalionas". Ir nors nuo 1956-ųjų nutekėjo daug vandens – sumažėjo atskirtis tarp skirtingų luomų, vis daugiau skiriamo dėmesio skurdui mažinti, nuvilnijo trečioji feminizmo banga, – tos pačios problemos aktualumo neprarado, pakito tik jų forma. O ir pats kūrinys labai daugiasluoksnis – priklausomai nuo režisieriaus pasirinkto atspirties taško, gali būti pateikiamas ir paprastai, ir sudėtingai. Nors pats miuziklo žanras itin filosofiškų, simboliais ir giliomis prasmėmis prisotintų režisūrinių sprendimų nesufleruoja.

Miuziklas labai panašus į kaleidoskopą – čia greitai mainosi scenos, daug ryškių skirtingų veikėjų, o ir partitūroje gausu skirtingų muzikos stilių aidų. (M. Aleksos nuotr.)

Pastatyme dominuoja moterys

Režisierė Viktorija Streiča rinkosi gana žaismingą variantą, praturtintą gausybe komiškų pokalbių, situacijų ir personažų. Tačiau tai nereiškia, kad jos "Mano puikioji ledi" yra vien tik pramoga, negvildenanti gilesnių temų.

Šioje interpretacijoje juntama feministinė gaidelė: nesunku pastebėti, kad moteriški personažai – charizmatiški, stiprūs ir racionalūs, o plačioje vyriškų charakterių skalėje pabrėžiamos neigiamesnės savybės, tokios kaip puikybė, lengvabūdiškumas, savanaudiškumas. Žinoma, personažų būdo savybes nulemia libretas, o galbūt ir atlikėjų sudėtis tą vakarą susiformavo atitinkamai, tačiau tai buvo justi ir režisūriniame braiže. Istorijos dramatiniu centru čia tampa pagrindinės veikėjos Elizos psichologinė linija – virsmas iš mergaitės į moterį akcentuotas labiau nei gatvės žargonu kalbančios merginos transformacija į aukštuomenės dramą. O šalia vystoma dar ir besiskleidžiančios meilės tema.

Tad nemenka užduotis teko pagrindinio vaidmens atlikėjoms – atskleisti tiek skirtingų to paties personažų spalvų. Rugpjūčio 29-ąją Elizos vaidmenį atlikusi Marija Arutuniova buvo išties įspūdinga, nes jai viename spektaklyje pavyko būti visokia – neišsilavinusia, akiplėša, žaisminga, užsispyrusia, švelnia ir mylinčia, subrendusia ir tvirta. Ir visa tai atsiskleidė ir jos vaidyboje, ir dainavime. Labai ryški buvo ir Rita Preikšaitė – ponia Higins, kuriai šiame spektaklyje net neteko dainuoti, tačiau ji vis tiek buvo spektaklio primadona – subrendusi ir žinanti, ko nori dama, per dantį nuolatos traukianti savo sūnų Henrį.

Nepraslydo pro akis Raimonda Tallat-Kelpšaitė, tapusi Henrio Higinso ekonome. Reikėtų paminėti ir mažytę Misis Einsford Hill rolę atlikusią Laimutę Kuzmickaitę. Visos jos sukūrė ryškius ir labai charakteringus vaidmenis, kurie spektakliui suteikė savitai originalų atspalvį, o komedijos žanrą praturtino dramos elementais, nes juokingose jų kuriamose situacijose atsispindėjo ir niūrūs buitiniai lyčių santykių niuansai.

Vyrų fronte situacija pasirodė kiek kitokia. Beveik visi šio spektaklio personažai atrodė šiek tiek pasimetę savo gyvenimo keliuose. Laimono Pautieniaus (profesorius Henris Higinsas) kurtas personažas dažnai panašėjo į mamytės sūnelį, kitų sąskaita siekiantį šlovės. Su muzikine partija L.Pautienius susitvarkė puikiai, tačiau kiek pritrūko charakteringumo ir dinamikos – nors ir buvo pagrindinis vyras scenoje, irgi patyręs daug vidinių transformacijų, jis liko vienpusiškas.

Nelabai buvo atskleistas galantiškojo Pulkininko Pinkeringo vaidmuo – Ramūnas Urbietis visoje gausybėje ryškių personažų šiek tiek nublanko, regis, taip ir liko savimi. Ryškus ir charizmatiškas buvo Giedrius Prunskus (šiukšlininkas Alfredas Dulitlas), ypač – antroje spektaklio pusėje. Labai juokingu turėjęs būti Zoltanas Karpatis, kurį vaidino Dainius Bervingis, nebuvo toks jau labai juokingas – veikiau šiek tiek pasislėpė po įspūdingu kostiumu ir grimu.

O Fredis Einsfordas Hillas buvo toks užsisvajojęs, kad šiek tiek panašėjo į Elizos sūnų, o ne jaunikį. Bet ir pats šio vaidmens atlikėjas Nerijus Noreika dar labai jaunas. Su muzikine medžiaga jis susitvarkė puikiai, tad galbūt laikui bėgant ir jo personažas taps šiek tiek labiau savimi pasitikinčiu vyru.

Garsas ir vaizdas pasižymėjo darna

"Mano puikioji ledi" yra muzikinės komedijos ir miuziklo hibridas, tad kalbėti atlikėjams čia reikia tikrai nemažai – kai kuriems daug daugiau, nei dainuoti. Tačiau spalvingos muzikos jame ganai daug, ir ji skambėjo tikrai kokybiškai: nepaisant mažų paslydimų, darną atrado orkestras (jam vadovauja Jonas Janulevičius), choras (chormeisterė Rasa Vaitkavičiūtė) kaip visuomet ne tik skambėjo puikiai, bet ir padėjo atsiskleisti pagrindiniams veikėjams, taip pat iliustravo istorinį ir socialinį istorijos kontekstą.

Puikūs muzikine prasme buvo ir visi solistai, nors kai kuriems ir pritrūko dramatinio užtaiso. Gražu visuomet žiūrėti į Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupę (choreografas Dainius Bervingis), kuri ir šįkart grakščiai atskleidė prabangių puotų atmosferą, o kitose scenose – skurdų gatvės gyvenimą.

Miuziklas "Mano puikioji ledi" labai panašus į kaleidoskopą: čia greitai mainosi scenos, veikia daug ryškių veikėjų, atstovaujančių skirtingiems socialiniams sluoksniams, skurdų gatvės gyvenimą keičia aukštuomenės aplinka, o ir muzikinėje partitūroje gausu aliuzijų į skirtingos muzikos stilius bei žanrus. Šiame pastatyme ir veiksmo, ir dekoracijų scenoje buvo gausu, tačiau eklektikos išvengta, nes vizualiniai sprendimai buvo gana išmanūs.

Įspūdį paliko Kotrynos Daujotaitės kostiumai, kuriuose subtiliai buvo išlaikyta šeštojo dešimtmečio stilistika, o kartkartėmis buvo paslėpti ir simboliai: Askoto žirgų lenktynių scenoje aukštuomenė pasirodo apsirengusi baltai, dėvėdama akinius nuo saulės. Čia galima įžvelgti ir ironijos gaidelę – nei išradingumo, nei noro matyti, kas vyksta aplinkui: tokia toji snobiška aukštuomenė.

Šiame pastatyme ir veiksmo, ir dekoracijų scenoje buvo gausu, tačiau eklektikos išvengta, nes vizualiniai sprendimai buvo gana išmanūs.

Tikrai komiškai atrodė Alfredas Dulitlas, prie altoriaus ketinantis žengti su apatinėmis kelnėmis, tačiau vis dar su kojinėmis ir švarku. Ekscentriškas buvo Zoltano Karpačio apdaras, o Elizos suknelės – labai moteriškos ir romantiškos. Organiškai į spektaklį įsikomponavo vaizdo projekcijos (jų autorius Arvydas Strimaitis), kartais atspindinčios pagrindinių veikėjų pasakojimą, kartais tiesiog puošiančios sceną. Scenografijoje irgi netrūko ryškesnių komiškų akcentų (ją kūrė Artūras Šimonis) – pavyzdžiui, plaukiantis spalvotas Fredžio arkliukas labai atskleidė šio personažo naivumą ir infantiliškumą.

V.Streičos "Mano puikioji ledi" išlaikė vientisumą ir pusiausvyrą tarp dramos bei komedijos, o taip pat buvo ir švelniai romantiškas pasakojimas apie meilę. Pastaroji tema čia nėra labai stipriai pabrėžiama – veikiau suveikia kaip gaivus sentimentalumo gūsis, nes kitu atveju spektaklis rizikuotų tapti labai senamadišku. O štai komedijos čia buvo šiek tiek per daug – gana daug komiškų dialogų, kurie pasirodė girdėti kituose KVMT spektakliuose.

Šiek tiek perspausta buvo ir gatvės žargono stilizacija, išreikšta imituojant tarmiškus lietuviškus dialektus. O girtų personų gausa scenoje net šiek tiek erzino – ne tik vulgaroka, bet ir šiek tiek demonizuoja žemų socialinių sluoksnių atstovus, kurie traktuojami pernelyg ironiškai, o ir publikai juoko priepuolių, regis, nesukėlė. Gailesčio irgi.

Ir dar vienas momentas – jau ne pirmą kartą, žiūrint muzikinę komediją KVMT, kyla mintis, kad amerikietiški, angliški ir kitokie labai užsienietiški vardai skamba kažkaip nenatūraliai, nes juk libretai visuomet verčiami į lietuvių kalbą. Žinoma, neims niekas jų keisti nesulietuvintais, o lietuviškais variantais, tad telieka šis pamąstymas visiškai retorinis.

Naujoji Eliza – patraukli šiandienai

"Kur mano šlepetės?" – finalinėje scenoje Henris Higinsas klausia įžeistos, eksperimentiniu daiktu laikytos ir net po įsimylėjimo scenų paties šiukšle pavadintos, tačiau nepaisant to pas jį vis tiek grįžusios Elizos. Meilė nugalėjo. Gražu. Bet būtų kur kas įdomiau, jeigu Eliza Higinsui vietoje šlepečių parodytų ragus – nebegrįžtų, nes juk dabar – XXI a.

Visą spektaklį ne tik lavinosi, bet ir brendo, kol tapo emancipuota moterimi – patrauklia ne šešto dešimtmečio kontekstams, o šiandienai. Marija Arutiunova tikrai įtikino, kad tokia ir tapo. Tad gerai, kad paskutinė laiku atgal nukelianti scena buvo labai trumpa ir nelabai sentimentali, nes kitaip būtų kiek apgadinusi pagrindinę spektaklio liniją – pasakojimą apie asmenines moteriškas patirtis. Nes apie tai yra ši "Puikioji ledi".