Sekti paskui fikcinį ateities scenarijų Kauno paveikslų galerijoje eksponuojamoje parodoje „Codex. Prototype“ siūlo tarpdisciplininio meno duetas „Bionics“ (menininkės Lina Pranaitytė, Urtė Pakers; architektė V. Pranaitytė–Bareckė (O–D–A architecture studio); techniniai sprendimai – Miko Jarašiūno, Dariaus Vozbuto (Kaunas Makerspace), Andriaus Pukio, Gedimino Pašvensko).

Viskas pasikeis

Prieš žengdamas į parodą žiūrovas turi praeiti pro ant galerijos sienos užrašytą George’o Byrono eilėraštį „Tamsa“ (iš anglų k. vertė Lionginas Pažūsis): „Regėjau sapną... gal visai ne sapną. Užgeso saulė amžinoj erdvėj (...). Atėjus rytmečiui, diena neaušo. Du buvę priešai; jiedu susitiko. Prie gęstančių nuodėgulių altoriaus (...). Niekingam tikslui; vienas šalia kito (...). Jie žarstė plėnis ir silpnu kvapu įpūst mėgino ugnį.“

Rašto, rašymo motyvas šioje ekspozicijoje atkreipia žiūrovo dėmesį į parodos pavadinimą – „Codex. Prototype“, kurį pažodžiui būtų galima versti taip: „Pirmasis rankraštinės knygos egzempliorius“.

„Knygos egzempliorius“ – tai galeriją užpildžiusios architektūriškos konstrukcijos, fiziniai objektai, instaliacijos, vaizdo projekcijos, įvairūs garsai.

Kadangi parodoje žiūrovas patenka į ateitį, kurioje įprastas jį supantis pasaulis yra labai pasikeitęs, prasideda naujas šios „knygos“ skyrius. G. Byrono kūrinio elegancija ir ritmiškumas disonuoja su garsiniu ekspozicijos naratyvu, taip žiūrovo viduje sukuriant nuojautą, kad dabar, šioje vietoje susidūrus dviem skirtingiems pasauliams (dabarties realybei ir įsivaizduojamai ateičiai), įvyks sprogimas ir viskas pasikeis.

Tema: tarpdisciplininio meno dueto „Bionics“ (L. Pranaitytė ir U. Pakers) kūrybos pagrindas – meno ir mokslo sintezė. Organizatorių nuotr.

Laboratorija

Įsivaizduoti sprogimą galima, bet to, kas lieka po jo, žiūrovui savojoje fantazijoje piešti nereikia. Eidamas tiesiai vedančiu šviesiu mediniu taku jis patenka į uždarą erdvę, nuklotą storu pelenų sluoksniu (Tamboros ugnikalnio įsiveržimo 1815 m., sukėlusio klimato anomalijų, nederlių Šiaurės pusiasalyje, badmetį Europoje, simbolis).

Stovint šioje erdvėje persmelkia slegiantis vienišumo jausmas. Instaliacija nesunkiai įtikina, kad įprastas pasaulis virto pelenais.

Iš fizinio sąstingio pažadina pro erdvę dengiantį storą pelenų sluoksnį prasiveržę daugybės prietaisų ir įrenginių veikimo garsai, kuriuos protarpiais nustelbia monotoniškas, nenatūralus, moteriškas balsas. Tai žadina smalsumą ir žiūrovas, sekdamas paskui šiuos garsus, iš pelenų (erdvės) pakyla į milžinišką laboratoriją.

L. Pranaitytės nuotr.

Užkariauti nepavyko

Tamsioje laboratorijos erdvėje – žmogaus kūno dalys, ant žemės besimėtančios kaukolės ir kaulai. Sąmoningumas ir savirefleksija žmogų išskiria iš kitų gyvosios gamtos rūšių, tad jis laiko save pranašesniu už jas, nors su jomis drauge vystėsi šimtus milijonų metų. Žmogui svarbus vienintelis tikslas – užkariauti pasaulį.

Nedidelėje, nuo bendros ekspozicijos atskirtoje, raudonai apšviestoje erdvėje, kuri gali pasirodyti panaši į atvirame, tuščiame lauke stovintį jūrinį konteinerį, ant ilgo stalo yra išdėlioti įvairūs piešiniai, planai, prototipai. Jie leidžia žiūrovui pažvelgti į idėjų apie ateitį generavimo ir realizavimo paieškų procesą. Tačiau tai, kad būtent žmogaus kūno dalys yra pristatomos laboratorijoje, gali reikšti: nepaisant pastangų, užkariauti nepavyko.

Persmelkia slegiantis vienišumo jausmas. Instaliacija nesunkiai įtikina, kad įprastas pasaulis virto pelenais.

Būti ar nebūti?

Kaip rašoma anotacijoje, pasaulį užkariavo naujos sintetinės rūšys, kurios atsisakė biologinio kūno, tapo mechaninės ir savarankiškos aplinkos dalimi. Tokioje situacijoje žmogui tikriausiai kiltų hamletiškasis „būti ar nebūti?“.

Gal blaškantis ir ieškant atsakymo į šį klausimą, žmogaus rūšis ir pradėtų nykti. Tikriausiai rūšies nykimą nulemtų ir tai, kad siekdamas savojo tikslo – užkariauti pasaulį – žmogus neišvengia klaidų. Tikslas didelis, tad didelės ir klaidos. Žmogų užvaldžiusi manija gausinti savą populiaciją, naikinti gyvąją gamtą, be saiko naudoti gamtos išteklius ir vartoti, vartoti, vartoti.

Dėl jo veiksmų kyla gaisrai, siaučia uraganai, vandenynuose daugėja negyvųjų zonų, tad mažėja deguonies kiekis, keičiasi ekologinė sistema, vyksta atmosferos pokyčiai.

Be to, parodos anotacijoje pažymima, kad žmogus gali imti manipuliuoti gyvybe ir jos kūrimu. Biotechnologijos ir genetinė modifikacija gali tapti priemonėmis, padedančiomis paspartinti prisitaikymo procesą, ar kurti visai naujas formas ir sintetinę aplinką. Žmogus gali sunaikinti viską. Taip pat ir save.

L. Pranaitytės nuotr.

Nauja pradžia

Parodoje išryškėja tai, kad naujame pasaulyje, dėl biologinių ir technologinių komponentų sintezės prasiplėtus egzistavimo riboms, atsiras nauja rūšis – bioninis organizmas, galintis imituoti gyvybei būdingus požymius: kvėpavimą, vystymąsi, prisitaikymą. Žmogui išlikti žmogumi taps neįmanoma.

Todėl būtent dabar, kol ne per vėlu, yra pats geriausias laikas sąmoningumą ir savirefleksiją žmogui panaudoti siekiant naujo tikslo – saugoti ir atkurti.

Kas: Tarpdisciplininio meno dueto „BIONICS“ paroda „codex.prototype“.

Kur: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje.

Kada: veikia iki rugsėjo 3 d., valanda su gidu – rugpjūčio 10, 24 d. 19 val.