Personalinėje Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus nario, skulptoriaus parodoje pristatomi naujausi A. Žilinsko kūriniai – abstrakčių formų skulptūros, kuriose materializuojasi menininko pasąmonėje gimę vaizdiniai, kviečiantys žiūrovą įsižiūrėti, interpretuoti ir atrasti savas prasmes.
Parodos architektūra šiek tiek stebina – pristatomas kamerinis eksponuojamų kūrinių kiekis, todėl erdvė atrodo beveik aidinti. Stumdomos pertvarinės sienos suformuotos lenktu pusapskritimiu, nukreipiančiu žiūrovo žvilgsnį į ekspozicijos centrą, o visas apšvietimas sutelktas į kūrinius. Bendras salės apšvietimas išjungtas, todėl erdvę užlieja subtili prieblanda, sukurianti lengvą teatrinę nuotaiką ir primenanti scenografijos principus.
Skulptūros eksponuojamos ant juodų deginto ąžuolo postamentų – ant kiekvieno jų išdėstytos keturios ar penkios minimalistinės bronzinės skulptūros. Žiūrovui gali kilti įspūdis, tarsi skulptūros būtų eksponuojamos po stikliniu gaubtu – atsietos nuo kasdienybės, saugomos ir kviečiančios į jas žvelgti su ypatingu susikaupimu. Vis dėlto ekspozicijos išdėstymas turi ir trūkumų. Judėti aplink skulptūras nėra itin patogu – kai kurių kūrinių neįmanoma apeiti ir apžiūrėti iš visų pusių. Atsižvelgiant į tai, kad skulptūra yra trimatė meno forma, toks eksponavimo sprendimas riboja visavertį kūrinių suvokimą ir neleidžia iki galo patirti jų plastikos, tūrio ir erdvinio santykio.
Pasak autoriaus, ši paroda jam tapo savotišku kūrybiniu lūžio tašku – ji kilo iš noro atsiriboti nuo nusistovėjusių taisyklių, prievolių ir kasdienybės diktuojamų formų. Kaip teigia A. Žilinskas: „Atsiriboti nuo [...] mūsų akiai įprastų kasdienių daiktų, siluetų, įprasto daiktiškumo ir paleisti save, savo kūrybinę vaizduotę, išsilaisvinti iš jau kažkada ir kažkur matytų vaizdinių, užsifiksavusių pasąmonėje, išgryninti tik tai, ką mano esybė šiuo metu jaučia.“ Anot skulptoriaus, ši paroda žymi naują jo kūrybos etapą – sąmoningą posūkį abstraktaus meno link, kuriame svarbiausia tampa ne atpažįstamas objektas, o vidinis pojūtis, forma, medžiagos raiška ir pasąmonėje gimstantys vaizdiniai.
Parodoje žiūrovas darbuose nebeatrastų dominuojančio figūratyvo ar lengvai atpažįstamų objektų. Vis dėlto skulptūrų formos primena jau pažįstamus gamtos fragmentus – kankorėžius, uolienas, akmenukus. Vienur paviršiai atrodo nugludinti, tarsi ilgainiui paveikti gamtos stichijų, kitur palikti ryškesni įrėžiai ir faktūros, primenančios natūralius geologinius procesus.
Ekspozicijoje dviejose eilėse išdėstyti juodinto ąžuolo postamentai ir ant papildomų skirtingo aukščio pagrindų pastatyti kūriniai sukuria tam tikrą bangavimo ir ritmo pojūtį. Skulptūros nesirikiuoja vienoje horizontalioje linijoje – kiekvienas darbas turi savą aukštį ir erdvinį santykį, todėl ekspozicija primena ne sustatytą objektų eilę, o gyvą, kintančią kompoziciją.
Kairėje ekspozicijos pusėje daugiau pastebimos spalvinės variacijos – melsvi, mėtiniai ir turkio atspalviai, suteikiantys darbams lengvumo ir šviesos įspūdį. Dešiniojoje pusėje dominuoja bronzos tonai, kuriantys solidesnį, medžiagiškesnį ir labiau žemišką įspūdį. Šią skirtingų spalvinių charakterių priešpriešą papildo paties autoriaus siekis skulptūrinius objektus formuoti taip, kad jie būtų vizualiai patrauklūs, tačiau kartu išlaikytų keistumo ir paslapties pojūtį. Anot A. Žilinsko, svarbu sukurti darbus, kurie trauktų ir įtrauktų žiūrovą, keltų smalsumą, skatintų prie jų prieiti, apžiūrėti juos iš visų pusių ir atrasti vis naujų formų, paviršiaus niuansų.
Pasak autoriaus, parodoje nė vienam kūriniui nesuteikiamas atskiras pavadinimas (net ir žymiajam „Unknown“) – ekspozicija kuriama kaip vientisas kūrinys, perteikiantis tam tikrą emocinę būseną, kurią turėtų patirti pats žiūrovas. „Visą parodos ekspoziciją matau kaip vienį, nors ir sudarytą iš mažesnių dedamųjų, todėl šioje parodoje nesuteikiu kiekvienam objektui atskiro pavadinimo. Tegul žiūrovas pats pamėgina pajusti šių pavidalų nešamą emociją ir, jei tik nori, duoda pavadinimus“, – teigia skulptorius. Taip autorius palieka daugiau erdvės individualiai interpretacijai – žiūrovas nėra nukreipiamas konkrečios reikšmės link, o kviečiamas užmegzti asmeninį santykį su abstrakčiomis formomis ir jų kuriama nuotaika.
A. Žilinsko paroda „Pavidalai“ tampa ne tik nauju kūrybiniu autoriaus posūkiu abstrakcijos link, bet ir kvietimu žiūrovui sustoti ir pažvelgti į formą ne per atpažįstamų objektų prizmę, o per pojūtį, medžiagiškumą ir emociją. Atsisakydamas konkrečių pavadinimų ir išankstinių interpretacijų, skulptorius palieka erdvės individualiam santykiui su kūriniais, leidžia kiekvienam žiūrovui atrasti savąjį „pavidalą“. Kameriška ekspozicijos architektūra, dramatiškas apšvietimas ir minimalistinis kūrinių pateikimas sustiprina parodos kontempliatyvumą, nors kartu kelia klausimų dėl skulptūrų prieinamumo ir galimybės jas patirti iš visų pusių. Vis dėlto „Pavidalai“ atskleidžia autoriaus gebėjimą išlaisvinti skulptūrą iš tiesioginio vaizdavimo ribų ir kurti erdvę, kurioje forma tampa ne atsakymu, o pradžia asmeninei žiūrovo interpretacijai.
Kas? A. Žilinsko paroda „Pavidalai“.
Kur? Galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308).
Kada? Veikia iki liepos 25 d.
Naujausi komentarai