Nepelnytai pamiršta šventė – šiuolaikiškai

"Pagrindinis mūsų tikslas buvo perduoti bendro darbo grožį ir smagumą", – "Kauno dienai" pasakojo viena šio projekto, kurį remia Lietuvos kultūros taryba, autorių – etnomuzikologė Laura Lukenskienė.

Ji teigė, kad pirminė šio sumanymo idėja buvo kiek kitokia, negu ją išvydo į penktadienio premjerą atėję žiūrovai. Tačiau, pirminius planus, kaip ir kitus dalykus šiandieniame mūsų gyvenime, pakoregavo prasidėję išbandymai naujuoju koronavirusu.

"Į mūsų bandomas atgaivinti linamynio tradicijas ketinta įtraukti ir žiūrovus. Deja, dėl šiandienės situacijos to teko atsisakyti", – atskleidė L.Lukenskienė.

Anot pašnekovės, šią nepelnytai pamirštą vieną gražiausių su darbu susijusių lietuvių švenčių mūsų senoliai ne tik labai gražiai prisimindavo, bet ir buvo linkę išskirti iš kitų talkų, tradiciškai vykdavusių vis pas kitą kaimyną. Tai užsitęsdavo visą dieną. O kartais – ir pernakt. Smagų kolektyvinio darbo procesą su varžybų elementais vainikuodavo toks pats pasibuvimas po jo.

"A gražios dainos apie linamynį! Visos gražios, labė skamb gražė. O kė mas dainuodavam, kiek gražė skambėdava!" – pasakojo dainininkė Ona Bliuzmienė iš Pasvalio krašto.

Performanso apie linamynį organizatoriai siekė perteikti bendro darbo grožį ir smagumą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

O prie penktadienį Kauno senamiestyje įvykusio premjerinio bandymo atgaivinti šią šventę prisidėjo ir ūkininkė iš Babtų Rima Stankienė, specialiai užauginusi linų, nes šiandien rasti jų Lietuvoje jau labai sudėtinga, nors anksčiau linas rengė mus visus.

Iš fokloro kūrinių, kuriuos atliko L.Lukenskienės vadovaujama sutartinių giedotojų grupė "Kadujo", sudėliotas performansas, papildytas elektrinės gitaros garsais, vyko Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriaus, įsikūrusio A.Mapu gatvėje, kiemelyje.

"Tai eksperimentinis performansas, kuriame senuosius bendruomeninės talkos papročius bus galima patirti per šiuolaikinį meną", – buvo teigiama jo organizatorių kvietime į šį nemokamą apie valandą trukusį renginį. Jo režisierė – Edita Niciūtė. Scenografė – Rusnė Vazgienė. O renginyje skambėjusių garso instaliacijų autorius – gitaristas Audrius Kalytis.

"Mūsų performansas, kaip ir folkloras, orientuotas į bet kurį amžių ir visas socialines grupes", – akcentavo L.Lukenskienė.

Tai eksperimentinis performansas, kuriame senuosius bendruomeninės talkos papročius bus galima patirti per šiuolaikinį meną.

Vis dėlto tarp premjeros žiūrovų didžioji dauguma buvo pusamžės moterys. Užsuko ir keletas jaunosios kartos atstovų. Viena jų – Kaune studijuojanti Inga iš Kupiškio "Kauno dienai" teigė užėjusi čia atsitiktinai – eidama per Senamiestį netikėtai išgirdo skambančias sutartines ir taip įsiliejusi į jas klausančiųjų būrelį.

"Gerai, kad nepamirštamos tradicijos. Tiems, kurie domisi etnokultūra, šis performansas tikrai turėjo patikti. Gražiai skambėjo ir sutartinės, ir įdomiai moderniai į jas įkomponuota gitara", – dalijosi savo įspūdžiais Inga, taip pat nelikusi abejinga tam, ką netikėtai išvydo.

Kitą dieną po premjeros Kauno senamiestyje šis performansas buvo parodytas ir Santakos parke vykusiame festivalyje "Švęskime upę!"