Nikita – vienas iš atlikėjų, kurie Kaune vyksiančiame folkloro muzikos festivalyje „Suklegos“ pateiks savą etninės muzikos interpretaciją. Kokia ji? Apie tai – pokalbis su atlikėju jo studijoje Lukiškių kalėjime.

– Jau rugsėjo 27 d. kartu su dar dviem atlikėjais šokdinsi publiką folkreive. Kas tai yra? Kaip paaiškintum 90-metei močiutei, folkloro gerbėjai, kas yra folkreivas?

– Bijočiau paaiškinti. Elektroninėje muzikoje labai įprasta naudoti sample(us) (liet. mėginys – red. past.), t. y. imti jau egzistuojančius įrašus ir jais manipuliuojant kurti naują medžiagą, suteikiant pirminiams garsams kartais ir visai kitokią prasmę. Folkreivas man patenka į šią pačią kategoriją, mes sampliname folkloro įrašus ir tada juos iš naujo interpretuojame pasitelkdami būgnų mašinas, sintezatorius ir muzikos produkcijos programas. Tačiau gali būti ir kitaip: iš naujo įgroti arba į elektroninę muziką įterpti tam tikrus liaudies dainų motyvus. Rezultatas visai kitoks, labiau svetimas skambesys, o mes pratę girdėti ir asocijuoti folklorą su senais įrašais ir blankstančia garso įrašo kokybe, kuri suteikia papildomo žavesio.

Aišku, įmanoma tiesiog paimti melodinę informaciją ir iš naujo įgrojant sukurti šviežią aranžuotę. Jei reikėtų labai trumpai ir paprastai paaiškinti, sakyčiau, kad folkreivas yra šiuolaikinis folkloro perprasminimas į tokį lengvai prieinamą kontekstą, nes folklorą matau jau kaip savotiškai andergraundinę muziką ir jo įtraukimas į reivo, šokių muziką tarsi padaro jį labiau prieinamą šiuolaikiniam jaunam žmogui, kuris dažnai nėra susipažinęs su folkloru. Tai šioks toks melavimas, bet ir edukavimas.

– Pradėjai nuo saksofono, džiazo, paskui peršokai į elektroninę muziką. Kur jautiesi patogiausiai? Gal smagu derinti abu?

– Šiuo metu patogiausiai jaučiuosi grodamas elektroninę muziką. Tiesą sakant, man ji visada patiko. Dar prieš saksofoną grojau trombonu, o prieš tai – eufonija.

Eufonija – čia tokia (tenesupyksta eufonininkai) maža tūba, keistas retas instrumentas, kuris dažniausiai pasireiškia pučiamųjų instrumentų orkestruose, o tromboną jau visi geriau pažįsta. Aš vis keliavau tarp tų instrumentų ir iki šiol dar mėgstu pabandyti naujus. Mėgstu gitaras, klavišinius, mušamuosius, tačiau nesu stiprus jų profesionalas. Labiausiai vis dėlto mėgstu žaisti su sintezatoriais ir elektronika. Atrodo, kartais net ir nežinai, ką darai, kas mane labai žavi, paleidi visas teorines muzikos puses, pasikliauji tik ausimis ir lyg grįžti į tą nežinomybę, nuo kurios viskas prasidėjo, be jokių mažorų, minorų, kvintų ir formų; tiesiog tai garsai, kurie sukelia jausmų.

– Domiesi technologijomis ir žmogaus santykiu su jomis. Žinoma, elektroninė muzika smarkiai su tuo susijusi, o štai folkloras – toks nuogas, pirmapradis dalykas. Kaip matai šių dviejų polių santykį?

– Man labai patinka fantazuoti apie ateitį. Dabar gyvename su technologine pažanga, su įrenginiais, socialinėmis medijomis. Tai pakeitė, keičia ir neišvengiamai keis mus ir toliau, ir keis negrįžtamai. Kaip formuosis naujos gyvenimo taisyklės, kaip keisimės mes. Kaip natūralumas transformuosis į kažką kita, nei dabar suprantame. Ilgiau pagalvojus peršasi mintis, kad technologijos yra natūralus natūralumo pratęsimas. Ta pati beždžionė, tik su prašmatnesniu pagaliu. Manau, pozityvus progresas yra pusiausvyros klausimas. Pusiausvyros tarp įrankio, ir to, kas tą įrankį naudoja. Aišku, yra rizika atrofuotis protui ir kūnui, tačiau yra didelė erdvė ir potencialas kūrybai. Atsiranda galimybių judėti toliau, mąstyti giliau ir ieškoti naujų kūrybos (ir gyvenimo) dimensijų. Aš pats tik intuityviai apie tai galvoju, bet jaučiu, kad tai neišvengiama ateitis.

– Įdomu, ar folkloras ir elektronika vienas kitam padeda, ar konkuruoja?

– Elektronika tikrai užgožia folklorą, ji garsesnė, trankesnė ir populiaresnė, tačiau visa populiarioji muzika, taip pat ir elektroninė, tam tikra prasme ir yra liaudies muzika. Tai ne folkloras, bet tai taps folkloru.

Įdomu, kad folkloras dažnai veikdavo ir kaip terapija, o šiandien, skaitydami tekstus, galime tarsi rašyti metraštį, nemažai pasakyti apie buitį; matome aiškias temas, istorijas. Elektroninės muzikos pagrindinis tikslas – lyg ir yra pramoga, emocija. Kas tau, kuriančiam žmogui, yra svarbiau: papasakoti kokią nors istoriją ar sukurti gerą energiją ir matyti žmones šokančius?

Labai norisi kažką papasakoti su muzika, bet šiais laikais tai atrodo problemiška. Galbūt istorijas muzikoje labiau surasti ir matyti nori tie žmonės, kurie žiūri į ją kaip į meną, tačiau gali atrodyti, kad didžioji dauguma į muziką žiūri kaip į foną. Iš dominuojančios platformų muzikos matau tendenciją, kad klausytojai nori pasinerti į jausmus, kurie net nebūtinai pozityvūs, tad tai signalizuoja, kad muzika vis dar atlieka ir terapinį vaidmenį. Aš tikrai norėčiau, kad mano muzika pasakotų istorijas, tačiau muzikuodamas labai akcentuoju gyvą atlikimą, tad suprantu, kad, norint pasiekti klausytojus, turi balansuoti tarp to, ko reikia tau, ir to, ko reikia klausytojams. Savo mokytojų inspiruotas, mėgstu lyginti muziką su kalba, pasakodamas istorijas turiu pasirūpinti, kad mano istorijos būtų pasakojamos klausytojui suprantama kalba.

Pastaruoju metu pradedu suprasti, kad kūrybos procesas man yra viena maloniausių muzikos kelio sudedamųjų dalių. Buvimas su savimi, paieškos ir tas elektrizuojantis jausmas atradus kažką gražaus, fantazuojant, kaip tai nuskambės scenoje... Dėl to norisi gyventi. Norisi veikti.

– Pasakojai, kad folklorą su elektronika derinti pradėjai tik praeitais metais, kito renginio organizatorių kvietimu, priimdamas tam tikrą iššūkį, ir kad pats taip turbūt nebūtum sugalvojęs, bet štai vis dar nenustojai. Ko tikiesi šiemet iš festivalio? Galbūt galėtum paanonsuoti, ko klausytojai gali tikėtis iš tavęs?

– Mane nustebino gan didelis žiūrovų skaičius ir įsitraukimas, tad tik to ir tikiuosi, kad pakartosime tą patį ir dar geriau, sukursime nepamirštamą atmosferą. Žinoma, bus smagu sutikti taip pat grosiančius draugus ir kolegas. Na, o aš galiu išduoti, kad per metus nuo tokios gan vienadalės muzikos pajudėjau į labiau daugiasluoksnes vystymo formas būtent gyvo atlikimo kontekste. Tobulėju, ieškau, tad ir pačiam labai įdomu, ką gi pavyks padaryti šį kartą. Šitos savo kūrybos pusės įrašų neturiu ir greičiausiai jų nebus, ir sakyčiau, kad man dėl to net įdomiau, – dabar, kai viskas yra nuolat fiksuojama ir įrašinėjama, atrodo žavu turėti ir patirti ką nors, kas įmanoma tik čia ir dabar.

– Koks tavo brangiausias muzikinis prisiminimas?

– Galbūt per 2020-ųjų sutikimo vakarėlį Vilniaus klube „Loftas“, kai lygiai vidurnaktį, po fejerverkų, nuskambėjo lietuviškas „We Love Daft Punk“ tribute projektas. Aš esu didelis „Daft Punk“ gerbėjas, tad man išgirsti jų muziką atliekant gyvai, nors ir ne jų pačių, buvo be galo smagu. Gali skambėti juokingai, bet būtent tą vakarą supratau kažką naujo apie muziką. Pagalvojau, kad dabar visą vakarą girdžiu patį charakteringiausią šiuolaikinės muzikos bruožą – four on the floor, t. y. nuolat mušantis kojinis būgnas. Tai toks paprastas ir net bukas muzikos elementas, tačiau be jo visa tai neveikia. Būtent tai sinchronizuoja visus šokančius į vieną bendrai pulsuojanti kūną. Lyg bendras širdies plakimas. Čia yra kažkas rituališko ir net dvasingo. Ir į galvą šovė tokia mintis iš mokslinės fantastikos srities, kaip į šitą fenomeną reaguotų sąmoningos nežemiškos būtybės. Kaip keista, kad visas muzikos evoliucijos kelias nuvedė mus būtent į šitą tašką. Ir tas faktas, kad su visa savo intelektine pažanga mes vis tiek pasiduodame savo instinktams. Atrodo, primityvu, bet ir kartu absoliučiai natūralu. Įdomu, kaip mes prie to priėjome, ir įdomu pasvarstyti, kaip būtų, jei būtume nuėję kitur.

KAS? NIKITA gros tarptautiniame šiuolaikinio ir tradicinio folkloro festivalyje „Suklegos“.

KUR? HOGAS erdvėje Kaune (Kęstučio g. 6).

KADA? Rugsėjo 27 d. 22 val.